Praregėjimas
Žmogaus likimas sako, kad niekas nenutinka „šiaip sau“ - viskas sugula į gyvenimo vagą ir užima savo vietą. Tautai ši taisyklė tinka lygiai tiek, kiek ir žmogui. Jeigu nutiko kas nemalonaus ar baisaus, žinok - skirta buvo. Taip ir dabar reikia suprasti lenkų ataką Poznanės stadione: jeigu pakabino jie užrašą, kad „lietuviai-chamai“, o „lenkai-ponai“, vadinasi, ir jiems, ir mums tas užrašas į naudą. Daug tiesos pasako. Bus naudingas istorijos kelyje. Kiekvienam savaip.
Leisgyvei lietuvių užsienio ir vidaus politikai ši „lenkų-ponų“ akcija turėtų būti kaip beržinė košė. Košė nevaleivai ir tinginiui Seimo nariui, kuris vis neišmoksta politikos „abėcė“. O toji „abėcė“ skelbia: jeigu jau sukūrė tauta savo valstybę, tai valstybė privalo atsidėkoti tautai. Vadinasi, saugoti visus tautos žymenis, o pirmiausiai - kalbą. Daukša šitai dar prieš šimtmečius prisakė: „Vien kalba gyvi esame“. Tad būkime tikri: nūdienė Lenkijos invazija į Lietuvą ne šiaip sau dėl svetimų lietuvių valstybei raidžių prasidėjo. Tai tik pradžia. Toliau bus gražiau: jeigu pasiduosime „w“ raidynui, pasielgsime būtent taip, kaip iš mūsų reikalaujama: chamas atsiklaups prieš poną. Ir jau be jokių kabučių.
Kodėl tyli lietuviai-lenkai?
Šiaip jau reikėtų pripažinti „Tomaševskio ir co.“ partijai šiokius tokius nuopelnus - nutilo kaip žuvis. Galimi keli tylos paaiškinimai: pajuto mūsų broliai ir sesės, lietuviškais lenkais save laikantys, kad: a) netikri jų broliukai anapus sienos lazdą perlenkė arba b) tikri jų kovos draugai padarė gerą darbą ir dabar galima pailsėti, arba c) pasijuto mūsiškiai tikrai lenkiškai kalbančiais lietuviais, vadinasi, ir juos užgavo - chamais pavadino. Trečias variantas man būtų arčiausiai širdies. Nors nežinau, ar gali tokį lietuvišką jausmą „Tomaševskis ir co.“ užantyje turėti. Tačiau tyla šiuo atveju - tikrai gera byla.
Kad ir kaip ten būtų, visai nepritariu lietuviams klumpakojams, kurie iš „Tomaševskio ir co.“ reikalauja atsiprašymo. Ko atsiprašyti? Esą ir Lenkų rinkimų akcija savo amžinomis insinuacijomis ugnį įkūrė, Lenkiją prieš mus sukėlė? Ar net savo „chebrą“ į Poznanės stadioną nusiuntė? Ar net tą milžinišką transparantą į tribūnas nešė? Niekai visa tai. Akcija įvyko ne Lietuvoje, ir taškas. Tai - Lenkijos atsakomybė. Ir antras taškas.
Žodžiu, tyli Lietuvos pasus turintys lenkai-lietuviai. Ir teisingai daro, kad tyli - ne jų pupos. Tai yra ne mūsų visų, Lietuvoje gyvenančių Lietuvos piliečių, daržas. Tegul dabar Lenkijos prokuratūra savus tampo.
Ką mąsto Lenkijos diplomatija?
Ką tik kadenciją baigęs Lenkijos ambasadorius Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski) pasakė mūsų premjerui Algirdui Butkevičiui: „Santykiai tarp dviejų tautų yra fantastiški, jie labai geri, nėra jokių problemų“. Ką jau kalbėti. Santykiai tikrai fantastiški, ponuliai. Tik kažin kodėl Lenkijos užsienio reikalų ministras vis dar kojos į Lietuvą „oficialiai nekelia“, nes lietuviškuose pasuose neįvesta dvikalbystė. Bet santykiai vis vien fantastiški. Geriau nebūna. Ir ko norėti: Lenkijos biznis Lietuvoje tiesiog rekordinis, tuoj bus kosminis. O politika juk pirmiausiai ir yra biznis, „panovie“, ar ne taip?
Nėra ko stebėtis, kad ir naujasis ambasadorius Jaroslavas Čiubinskis (Jaroslaw Czubinski) trauks tą pačią diplomatinę dainelę. Jis jau patyręs lietuviškose prieigose, nes 2002-2008 m. buvęs Lenkijos generaliniu konsulu Karaliaučiaus srityje. Kilęs naujasis ambasadorius iš Liaudies Žečpospolitos elito: jo tėvas dar „Solidarumo“ laikais vadovavo komunistinės Lenkijos generalinei prokuratūrai, ir, reikia manyti, tai nebuvo paslaptis Lenkijos užsienio reikalų ministerijai, kurioje sūnus Jaroslavas ir pradėjo diplomatinę karjerą. Dar komunizmo laikais, 1985 m. Dirbdamas Karaliaučiuje J.Čiubinskis lietuvius „perkando“ ir laiku pasišalino. Jo neapkaltinsi net arogancija. Baisiausias lenkų demaršas nutiko po kelerių metų, kai Lenkijos diplomatai Kaliningrade pasijuokė iš lietuvių pagalbos šauksmo dėl K.Donelaičio Tolminkiemio. Tąsyk mes kabinomės net šiaudo, plėšdami savo literatūros lopšį iš Rusijos ortodoksų bažnyčios nagų. Mus atvirai palaikė tik Švedijos konsulatas, o iš giminingų katalikų lenkų išgirdome vien Solomono išminties vertą pašaipą: „Vis vien viskas nuspręsta Maskvoje, jūsų reikalas beprasmiškas“.
Bet tai vis taktika, svarbiausia kas kita - strategija. Lenkija niekada (visą XX amžių!) nepalaikė nepriklausomos Lietuvos. Iš esmės nepalaikė, jeigu nutylėsime jos agresiją. Ir jeigu kas primins jos norą matyti mus NATO ir ES, reikia atsakyti aiškiai: tuo klausimu Lenkija palaikė save pačią, o ne mus. Lietuva Lenkijai - prarastos teritorijos, žemės, kurios jau XIX amžiuje buvo tiek polonizuotos, kad turėjo tapti visišku lenkų kalbos arealu. (Gardinas ar Suvalkai - puikiausias pavyzdys.) Ne veltui sulenkėjęs lietuvis Juozapas Klemensas Pilsudskis visus mus siekė „pribaigti“, sulenkinti. „Vidurio Lietuva“ Lenkijos sudėtyje buvo tik pirmas plano žingsnis.
Todėl mes ir esame chamai, nes pabėgome nuo ponų. Ir todėl Lenkija reikalauja ir reikalaus, kad Lietuva imtų vykdyti savo įsipareigojimus. Ar pasižadėjimus, dievai žino ką. Beje, kokius pasižadėjimus ir kokius įsipareigojimus - prieš ką ir kam? Ką tas mūsų prezidentas Valdas Adamkus davė? Gal savo pavardę ar vardą pasižadėjo panaujinti-paseninti? Tai juk laisvė - niekas nedraudžia. Vienas mano buvęs bičiulis, lietuviška pavarde „-auskas“, neseniai ėmė pasirašinėti „-owskis“; regis, jau vykdo moralinius įsipareigojimus.
Juokas juokais, tačiau kai Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronislaw Komorowski), sakydamas kalbą Daukanto aikštėje mūsų nepriklausomybės proga, Kovo 11 dieną priskyrė ne 1990, o 1991 metams, tai paliudijo „fantastiškai“ gerus santykius. Ir tikrą istorinį pažinimą. Šį diplomatijos kazusą pagavęs bičiulis F.K. paliudijo, kad viešai versdamas lenkų prezidento kalbą į lietuvių kalbą Punsko dzūkas nepataisė datos (tą vertėjai dažnai daro). Vadinasi, tai buvo ne atsitiktinė klaida, ji buvo paruošta diplomatinės tarnybos rašte.
Vienas chamiškas prisiminimas
1939 metų spalio pabaigoje į Vilnių patraukė mūsų įstaigos ir jų tarnautojai. Valdininkai. Tarp pirmųjų buvo ir mano senelis Jonas Povilas Juozaitis, Vyriausybės komandiruotas „išduoti“ vilniečiams Lietuvos pasus. Kaip jis pasakojo, darbas buvo įdomus, darbo buvo per akis. Vilniaus ir Vilnijos sulenkėję lietuviai „šniūrais“ stovėdavo eilėse laukdami, kada Lietuvos atstovas įspaus į lenkišką pasą lietuvišką Vytį. Tačiau gyviausias jo prisiminimas buvo kitas - iš pirmųjų akimirkų, žengus geležinkelio stoties peronu. Pasirodo, iš Kauno atvykstančius traukinius apipuldavo stoties rajono vaikėzai ir kaulindavo iš atvykusių lietuvių išmaldos. Mūsų ponuliai oriai dalindavo centus ir net litus. Ir tada, dievagojosi senelis, peronu nusirisdavo kone indėnų šauksmai: „Chlopcy, aida! Chamy piniondzy daje!“ Ar panašiai, sakė senelis: „Juk malė vaikėzai tuteišių liežuviu, ne lenkiškai“.
Lietuviškai tai reiškė: „Vaikinai, greičiau čionai: chamai pinigus dalina!“
