Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovo teigimu, nors daug sprendimų suvaldant koronaviruso pandemiją ir priimama teisingų, neretai jie yra pavėluoti.
„Visur yra ta pati taisyklė, kad prevencinės priemonės turi būti taikomos laiku ir tinkama apimtimi. Jei mes pavėluosime, prarasime žmonių gyvybes, jei taikysime nepakankama apimtimi, bus lygiai tas pats.
Tai kokią galime padaryti išvadą, kad daug kas pas mus daroma teisingai, bet daug kas pavėluotai arba nepakankama apimtimi. Arba kai tinkamai nepaaiškinama, kodėl priimamas vienas ar kitas sprendimas, jo įgyvendinimas buksuoja ir vėl turim tą patį“, – dėstė profesorius Saulius Čaplinskas.
Anot jo, kai džiaugėmės, kad nugalėjome virusą, pirmą etapą, buvo pamiršta, jog duotas laikas pasiruošti:
„Todėl dabartinę situaciją sulyginčiau su gaisru. Kai rūko tik kaimyno namas, truputį ėjo dūmelis, tai visi žiūrėjome, galvojome, kad niekas negresia. Kai namas užsidegė atvira liepsna, tai tada susirūpinome – vieni gal puolė į paniką, kiti galvoja, kad kaimynas dar toli ir manęs nepalies. O rūpintis turėtume, kad ir mano, ir kaimyno namo ugnis nepasiektų.“
Dar visai neseniai minėjote, kad Lietuvai reikėtų pamiršti žodį „karantinas“. Kaip vertinate dabartinę situaciją, kai savivaldybės viena po kitos „nusidažo raudonai“ ir panyra į naujus ribojimus?
Likčiau prie tos pačios nuomonės, kad apie totalinį karantiną tikrai reiktų pamiršti. Kitas klausimas, kad prie tam tikrų dalinių ribojimų ir dalinių karantinų tam tikroje įstaigoje, nedidelėje teritorijoje, bet apibrėžtą laiko tarpą, gali tekti laikas nuo laiko grįžti. Bet reikėtų turėti labai aiškią viziją, ką tokiu ribojimu mes darome ir ko norime pasiekti.
Dabar vienas tokių ribojimų, kuris turi įeiti į mūsų gyvenimą ir, ko gero, ilgam, net kai atsirastų vakcina, tai būtent kaukių dėvėjimas šaltuoju metų laikotarpiu, kai einame ten, kur yra daug žmonių ir esame uždaroje patalpoje.
Kalbant apie šviesoforo principą, tai čia yra labai aiškūs kriterijai, kuo remiantis jie taikomi. Bet manau, kad vis dėlto trijų spalvų šviesoforas yra kiek per grubus, ypač kalbant apie jo taikymą didesniuose miestuose, pavyzdžiui, tokiame kaip Vilnius. Kitose šalyse yra taikomi net penkių pakopų ribojimai.
Ką, jūsų nuomone, būtų galima daryti kitaip?
Reikia labiau segmentuoti, kur kokios priemonės yra reikalingos. Vilnius yra per didelis miestas, kad kalbėtume apie jį kaip vieną vienetą. Jame turėtų būti taikomi tam tikri taškiniai ribojimai.
Kai buvo įvestas karantinas Nemenčinėje, kyla klausimas, ar jį reikėjo įvesti visame mieste. Gal tą reikėjo padaryti tik toje įmonėje, kur koronavirusas išplito? Ir atitinkamai imtis priemonių, kad saviizoliacijoje būtų tie, kurie turėjo kontaktą, šeimos nariai ir panašiai, o ne automatiškai uždaryti visą miestą.
Įsivaizduokime, jei tokį principą perkeltume į Vilnių. Tai jei infekcija išplito vienoje ar kitoje institucijoje, uždarome visą miestą? Pavyzdžiui, jei vienoje šokių studijoje įvyko protrūkis, ar tikrai reikia uždaryti visas šokių studijas?
Agituoju ir siūlau, kad reikia daugiau šviesti žmones ir jiems aiškinti. Taip pat – savivaldą, įvairių įstaigų administraciją, kad kiekvienas pasirūpintų. Juk visi suinteresuoti, kad įstaiga dirbtų. Taigi reikia jai, jos vadovams, padėti išaiškinti, kad jei virusas plis, tai jie neteks darbuotojų arba įmonė bus uždaryta, nesvarbu, kas tai bus – siuvykla, baras ar darželis.
Girdėjome ne vieną viešą savivaldos ir sveikatos apsaugos ministerijos susikirtimą. Panašu, kad dėl laiku (ne)priimamų sprendimų visi pirštais rodo vieni į kitus. Ar pakaks čia tik geranoriškos iniciatyvos, ar visgi reikia griežto kumščio?
Atsitraukiant nuo kažkokių personalijų, kurios, be abejo, irgi yra svarbios priimant sprendimus, pažiūrėkime iš kitos pusės. Turbūt visi sutinka, kad geriau gyventi kažkokiame savo namelyje, kuriame gali tvarkytis, nei bendrabutyje. Tad lygiai taip pat matome, kad privačiame versle, kur tvarkomasi kaip namuose, rezultatai yra geresni, sprendimai greičiau priimami nei kokiame dideliame kolūkyje.
Tai jeigu dabar daugiau linkstama į tai, kad patys žmonės galėtų daugiau rūpintis savimi, savo sveikata, verslu ir gerove, tai reikėtų nustatyti tik bendras žaidimo taisykles. Ir toliau padėti žmonėms, kad žinotų ir laikytųsi tų taisyklių. O jei jos yra nuolat keičiamos ir nepasakoma, kodėl tai yra daroma, arba jei yra iš vakaro pasakoma, ką turi daryti visiškai kitaip, tai žmonės tada, viena vertus, yra pasimetę.
Kita vertus, nežino, kaip tai įgyvendinti, tad tuomet pradeda nepasitikėti tuo, kas siūlo vienokias ar kitokias priemones. Ir tada galime susilaukti to, kad arba jos bus nebeefektyvios, arba neefektyviai vykdomos arba, dar blogiau, boikotuojamos.
Kai kurie specialistai dėl viruso plitimo Lietuvai piešia net apokaliptinius scenarijus. Ar sunkiai beatsekami atvejai – dabar didžiausia problema?
Atvejų neatsekamumas vyksta jau seniai. Į tai dėmesį ne kartą anksčiau atkreipdavau, tik kažkaip vis būdavo užmerkiamos akys. Čia ir yra bėda, kad mes neturime normalių duomenų, jų normalios analizės. Yra matomi tik keli bendri skaičiai, bet klausimas, kiek tų neatsektų atvejų buvo nuo pat pradžios, kaip kito jų dinamika.
Ir jau anksčiau tapo aišku, kad atvejų atsekamumas yra prastas, nes taikoma prieštvaninė metodika – naudojamos kažkokios popierinės anketos, skambinama žmogui telefonu, klausiama subtilių dalykų, į kuriuos žmogus ne visada nori atsakyti, tam reikia laiko ir t.t.
Tai dabar įsivaizduokime, ką reiškia atvejų atsekamumas, jei diagnozuota 700 žmonių, jei reikia su jais visais susiekti, išklausinėti apie kontaktus, tada su tais kontaktais susiekti... Jau seniai aišku buvo, kad nepavyks to padaryti.
Dar vasarą buvo laikas pasiruošti skaitmenines technologijas, mobiliąsias programėles, kad būtų galima vykdyti savanorišką kontaktų atsekamumą. Bet reikia šviesti žmones, kad jie tai įsidiegtų ir sąžiningai naudotųsi. Jei jie nesuvoks, kad reikia įsitraukti, tai niekas ir nepasikeis.
Jau minėjote, kad kaukes prasminga dėtis tam tikrais atvejais. Ar be kai kurių išimčių visuotinis jų dėvėjimas net lauke karantinuotose zonose nėra perteklinis? Valdžia taip vėl nelipa ant grėblio keldama visuomenės pasipiktinimą?
Mano manymu, vienareikšmiškai taip. Jeigu žmonės matys, kad yra perteklinis reikalavimas kažkurioje vietoje, tai gali sukelti neigiamą atstūmimo efektą. Ir tada gali jų nenaudoti ir ten, kur reikia.
Pagrindinis veiksnys, ką jau turėjome suprasti, kad užsikrėsti galima tik nuo sergančio žmogus, kuris pats nežino, kad serga, dėl kartu su jo iškvepiamu oru išskiriamo viruso. Jei nebus to žmogaus šalia, jei neįkvėpsi to žmogaus iškvepiamo oro, jei jo neprikvėpuosi daug, tai ir nesusirgsi. Todėl ir yra pagrindinis reikalavimas laikytis atstumo. O kai to neišeina laikytis, būtina dėvėti kaukę ir būti šalia asmens kuo trumpiau.
Lauke gi vėjas greitai nuneša viruso daleles, veikia ultravioletiniai spinduliai. Aišku, jų žiemą mažiau, tad viruso plitimo sąlygos geresnės. Bet jei kalbama apie visuotinį kaukių dėvėjimą, tai, nežinau, ar žmogui sportuojant, einant parke jos reikia. Jeigu tu vienas eini gatve, tai viena. Jei prieini prie kito žmogaus ir nori su juo pasikalbėti, tada turėtum užsidėti kaukę. Galiu tik dar kartą priminti, kad svarbus priemonių kompleksas, viena kuri jų savaime apsaugos neduoda. Nors atrodo, kad tai žinoma ir kartojama jau ilgai, panašu, kad per mažai to nebus.
Ačiū už pokalbį.
