Praėjusiais metais amerikietis karikatūristas Jamesas Sturmas keturis mėnesius nesinaudojo internetu. Jis dokumentavo savo patirtį ironiškam internetiniam žurnalui "Slate". J. Sturmas toli gražu nėra vienintelis asmuo, siekiantis kuriam laikui atsiriboti nuo internetinio pasaulio.
Prieš mėnesį rinkodaros guru Ericas Yaverbaumas ir Markas DiMassimo įsteigė internetinį puslapį Offlininginc.com, kuris jau paskatino daugiau nei 11 000 lankytojų pasižadėti tam tikrą apibrėžtą laiką nesinaudoti internetu ar išmaniaisiais telefonais. Pavyzdžiui, tinklapyje buvo siūloma nesinaudoti internetu per Valentino dieną.
Atsijungimas nuo interneto (offlining) yra populiarėjantis atsakas į dabar jau plačiai pripažįstamą socialinę problemą – priklausomybę nuo interneto.
Interneto mėgėjai įvardija tokius šios priklausomybės simptomus: pernelyg daug laiko praleidžiama prie kompiuterio laiko šeimos sąskaita, be tikslo naršoma informacijos perpildytuose tinklapiuose užuot vadovavusis aiškiai suformuluotais tikslais.
Teoriškai, atsijungimas nuo interneto turėtų padėti mums geriau valdyti savo tikrojo gyvenimo ir gyvenimo internete santykį. Vis dėlto, turint omenyje vis didėjančią priklausomybę nuo interneto profesinėje veikloje ir namuose, ar toks reiškinys turi prasmę? Viena yra pasižadėti nesijungti prie interneto kurią nors dieną, tačiau visai kas kita – liautis naudojusis internetu kelis mėnesius iš eilės. Vadovaujantis šiandieniniais standartais, pastarasis variantas prilygsta kone absoliučiam asketizmui.
Neseniai apie atsijungimo privalumus teko kalbėtis su dienraštyje"Guardian" dirbančiu Oliveriu Burkemanu, parašiusiu knygą „Padėkite! Kaip tapti šiek tiek laimingesniu ir šiek tiek daugiau nuveikti“ (Help! How to Become Slightly Happier and Get a Bit More Done). Atsijungimas jam yra geras būdas išvengti neproduktyvaus, betikslio naršymo: „Visad maniau ir manau, kad svarbiausia yra ne tai, kiek laiko praleidžiama naršant internete, tačiau tai, kiek ilgai pavyksta išlaikyti kontrolę“. Vis dėlto, savikontrolė yra labai slidus dalykas.
Ar Jameso Sturmo offline odisėja padėjo jam rasti tinkamą buvimo prisijungus ir atsijungus santykį savo gyvenime? Žurnalo "Slate" straipsnyje jis rašė, kad nepraranda vilties, jog „galiausiai pasieks stadiją, kuomet ims jaustis normaliai“; tačiau praėjus septyniems mėnesiams jis prisipažino, kad kol kas jam to padaryti nepavyko.
Atsijungimo (offlining) judėjimas yra gana naujas reiškinys, tačiau jo išlikimui jau kyla grėsmė dėl Web 3.0 plitimo. Plačiąja prasme Web 3.0 suprantamas kaip naujausias didysis šuolis interneto pažangoje; tai yra internetas, registruojantis tavo buvimo vietą ir netgi suprantantis, ką tu veiki. Būtent ši koncepcija labai suneramino O. Burkemanas, kai praėjusį mėnesį jis lankėsi South by Southwest parodoje (kasmetinis muzikos, kino ir interaktyvių technologijų renginys Austin mieste, Teksaso valstijoje). O. Burkemanas pamatė internetą, kuris siūlo kibernetinį buvimą visur: tinklas, kurį galima pasiekti bet kada ir bet kam, pasitelkiant bet kokį įrenginį, ir kuriame jo vartotojų buvimo vieta bei veiksmai bus automatiškai žymimi geografiškai tiksliuose interneto profiliuose. Tą jau galima stebėti foursquare ir kitose panašiose erdvėse. Panašu, kad „kibernetinė erdvė“, anksčiau buvusi tiesiog erdve, į kurią mes patenkame laikass nuo laiko prisijungdami, dabar vis labiau tiesiog egzistuoja savaime.
Be abejo, daugelis jau suskubo pasinaudoti naujomis galimybėmis. Inžinierius Bobas Hookeris, analizuojantis Web 3.0 technologijas Twitter aplinkoje ir stebintis Twitter aktyvumą iš įvairių pasaulio vietų realiuoju laiku. Naudodamasis savo Twitter prieiga jis neseniai atkreipė dėmesį į padidėjusį aktyvumą Bahreine, Libijoje ir Japonijoje. B. Hookeris pabrėžia teigiamą pasaulinės internetinės kultūros įtaką, leidžiančią aktyvistams „išlaikyti tą bendros tapatybės pojūtį, ko jie nagalėtų padaryti būdami izoliuoti“. Vis dėlto, daugelis baiminasi dėl sparčios technologinės pažangos keliamų pavojų. Web 3.0 pranašauja naują amžių, kuriame įmonės ir vyriausybės turės verstis per galvą, kad galėtų kontroliuoti, atrasti ir pasinaudoti internete vis labiau prieinamais asmeniniais duomenimis.
Vis dėlto, atsijungimas nuo interneto gali būti įmanomas ir naudingas netgi tokioje ateityje, kurioje kiekvienas kasdienio gyvenimo aspektas taps susietas su internetu. Interneto sferai plečiantis iki begalybės, mums tenka pripažinti, kad mes patys vis dėlto turime ribas. Žmogus kadaise nusprendė, kad Dievo savaitės struktūra, kurioje sekmadienis yra poilsio diena, yra geriausias būdas išlaikyti balansą. Susidurdami su nuolatiniu virtualios realybės buvimu, kai kurie iš mūsų įvedame skaitmeninius sekmadienius tiesiog tam, kad išlaikytume blaivų protą.
Offling Inc. įkūrėjas Markas DiMassimo teigė: „Ar aš manau, kad kažkoks tobulas ir išbaigtas atsijungimo veiksmas ateityje bus įmanomas? Ne – nei įmanomas, nei būtinas, tuo labiau – neidealus. Tačiau ribos, ritualai, pertraukos ir bet kas, kas padeda sąmoningai nukreipti dėmesį į realiame gyvenime svarbius dalykus ir žmones, išliks būtini ir turės ateitį.“
Tokį požiūrį atkartoja ir Nicholas Carras, plačiai aptariamos knygos apie tai, kaip priklausomybė nuo interneto gali pakenkti mūsų gebėjimui skaityti ir mąstyti, autorius (angliškas knygos pavadinimas – The Shallows). Jis sutinka su tuo, kad atsiranda nauja „atsijungimo mada“, tačiau teigia, jog kol kas tai tėra mažumos „kontr-kultūrinis“ judėjimas. „Nemanau, kad tokios pertraukos ženkliai paveiks bendrą – teigiamą ar neigiamą – skaitmeninių priemonių įtaką žmonių gyvensenai ir elgsenai, – teigė N. Carras. – Tai yra lyg jogos ar meditacijos kursai – svarbūs individo lygmeniu, tačiau neturintys itin didelės reikšmės visuomenės mastu.“
Jau dabar yra apstu programinės įrangos, padedančios kontroliuoti mūsų veiksmus internete, tačiau daugeliu atvejų tai yra programos, skirtos tėvams, norintiems kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi internetu. Dabar įmonės ima kurti produktus, skirtus suaugusiems, kurie nori neblaškomi skaityti internete arba būti priversti atsijungti, kai ateina tam skirtas laikas.
Romanų rašytojas Zadie Smithas praėjusį mėnesį duotame interviu apibūdino internetą blokuojančią programą Freedom kaip labai svarbią jo rašymo proceso dalį. Z. Carro manymu, tokios programos „šiandien yra antraeilės lyginant su tokių pramoginių mašinų kaip Facebook naudojimu“. Vis dėlto, jis sutiko, kad ateityje jos gali tapti populiaresnės: „Aš esu skeptikas, tačiau turiu vilties“.
Ar šios programos yra praeinantis reiškinys, ar jos taps svarbia naudojimosi internetu dalimi, padedančia mums atsijungti ar skaityti be dėmesio blaškymo? Faktas, jog daugelis jau pasižada kurį laiką nesinaudoti internetu ar tampa priklausomi nuo technologijų idant išlaikytų nepriklausomybę nuo technologijų, įrodo, jog mes tik pradedame apsibrėžti savo „santykius“ su internetu. Atsijungimas yra tiesiog vienas iš būdų kontroliuoti skaitmeninę kultūrą ir užtikrinti, kad žmogus, o ne mašina, yra padėties šeimininkas.
