Agnė Kairiūnaitė, LRT „Klasikos“ laida „Manasis aš“, LRT.lt Įkalintas viename griežčiausių Anglijos kalėjimų už bandymą parduoti vogtus meno kūrinius, vertus 6 mln. svarų, Deanas Stalhamas dabar sako net automobilio prie geltonos linijos gatvėje nestatantis. „Gyvenu meno pasaulyje, kuris visiškai atskirtas nuo kriminalinio pasaulio“, – teigia anglas, savo, kaip menininko, kelią pradėjęs dar kalėjime, kur nupiešė pirmą darbą – „mikimauzą“, vienoje galerijoje parduotą už 250 svarų.
„Susiduriu su daugybe žmonių, kurie sako, kad nemoka, negali piešti. Tada ištraukiu savo pieštą peliuką Mikį ir sakau – kiekvienas gali nupiešti „mikimauzą“. Be to, šis – parduotas. Tada jie pradeda šnibždėtis, kad gali nupiešti „mikimauzą“. Trisdešimties žmonių grupei duodu pieštukų ir sakau – ar nenupieštumėte peliuko Mikio? Tada iškabinu visus trisdešimt „mikimauzų“ ant sienos. Tai jau tampa meno kūriniu“, – pasakoja D. Stalhamas.
Šiandien jis rašo scenarijus pjesėms, televizijos serialams, filmams, piešia, yra įkūręs nevyriausybinę organizaciją „Menas gelbsti pasaulį“, su kuria vykdo įvairius meninius projektus visame pasaulyje, skirtus visuomenės atstumtiesiems.
Su grupe kolegų iš Didžiosios Britanijos D. Stalhamas lankėsi Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, kur fotografavo sulaikytus berniukus. Vėliau pačiame izoliatoriuje, Kauno gatvėse ir galerijoje, ambasadoje Londone bus surengta jų portretų paroda. Filmuota medžiaga virs filmu, kurį rodys Didžiosios Britanijos nacionalinis transliuotojas.
– Papasakokite, ką veikėte Kaune.
– Pirmą kartą čia atvykome prieš pusantrų metų. Šiek tiek užtruko, kol gavome reikiamus leidimus sugrįžti. Taigi dabar atvykome trims dienoms. Jas praleidome Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Ten du skyriai. Vienoje kelio pusėje – reabilitacijos integracijos skyrius, kur berniukai motyvuojami ir ruošiami išeiti į laisvę. Tai didžiulis pastatas, bet jame buvo tik devyni berniukai. Kitoje pusėje – pagrindinis pastatas, kur kali likusieji. Labai aukštos sienos, vieta bauginanti. Turi praeiti pro užraktus, visur – kameros, eidamas per kiekvienas duris, turi rodyti pasą. Taigi mes ten buvome filmuoti ir fotografuoti berniukų, kurie sutiko tai daryti. Fotografuotis sutiko 41 berniukas. Tokiomis sąlygomis – iš jų pusės tai labai drąsu.
– Kaip manote, tiek berniukų – daug ar mažai?
– Manau, kad pakankamai. Kita vertus, jei būtų sutikę visi, būtume turėję visus ir fotografuoti, o tam reikėtų čia atvažiuoti visai savaitei. Keturios dešimtys berniukų – geras skaičius. Nuotraukos bus atspaustos ant A1 dydžio plakatų ir eksponuojamos pačiame kalėjime. Kovą planuojame grįžti su garsiais gatvės meno menininkais ir visame kalėjime sukurti įvairių darbų – ne tik šiai vietai pagražinti, bet ir garsiai išreikšti mūsų požiūrį, kad šių berniukų gyvenime reikalingas menas. Čia nėra meno programų, meno pamokų, jie neturi jokių galimybių dalyvauti meno procese. O juk menas supa mus visus, tik reikia jį pastebėti. Jei keliauji per gyvenimą, nepastebėdamas meno aplink save, gyvenimas tada tik to ir vertas. Tai labai svarbu berniukams, kurie kilę iš probleminių šeimų, labai prastų socialinių sąlygų. Norime atmerkti jiems akis, padėti išvysti kažką nauja. Menas lydi mus nuo akmens amžiaus ar dar seniau, jis egzistuoja tiek, kiek egzistuoja Žemė.
– Kokie Jūsų tikslai?
– Mes kuriame filmą, kuriuo susidomėjo BBC ir „Channel 4“. Taigi filmas bus parodytas nacionalinėje televizijoje, taip pat visam pasauliui bus prieinamas internete. Keturias dešimtis berniukų portretų eksponuosime Kauno viešosiose erdvėse, taip pat – pačiame kalėjime. To niekada nėra buvę. Taip pat plakatus paskleisime po miestą, kad juos išvydę žmonės galėtų susimąstyti – kodėl ant sienos tas berniuko portretas?
Aš berniukams sakiau: „Jūs tokie drąsūs – žengėte žingsnį, sutikote fotografuotis. Tačiau iš tikrųjų ryžotės tam, kad jūsų veidai bus matomi ne tik kalėjime ar Kauno galerijoje, bet ir televizijoje, internete – visame pasaulyje. Taigi, jei tai jūsų neįkvepia tapti geresniais žmonėmis, atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą, kokį iki šiol gyvenote, tada jūsų didžiausias priešas – jūs patys. Patys save kvailinsite, būsite didžiausi kvailiai, jei išeisite iš kalėjimo tęsti to, ką darėte, vėl nusikalsite ir grįšite atgal į kalėjimą.“
– Esate nevyriausybinės organizacijos „Menas gelbsti pasaulį“ įkūrėjas. Tikite, kad menas gali išgelbėti pasaulį? Kodėl?
– Privalau tuo tikėti ir visiškai tuo tikiu, nes menas išgelbėjo mano gyvenimą. Esu įkūrėjas organizacijos, kurios veikla paremta mano paties patirtimi.
– Kaip menas išgelbėjo Jus?
– Gimiau ir augau labai prastomis socialinėmis sąlygomis. Gimiau skurdžioje šeimoje, palikau mokyklą, kai man buvo 15 metų, be išsilavinimo, be jokios kvalifikacijos. Dėl to negalėjau gauti darbo. Galiausiai įsitraukiau į nusikalstamą veiklą. Nusikaltėliu buvau 25 metus. Ėjau į niekur, nes tai nėra realus pasaulis – turi rasti būdų, iš kur gauti pinigų, ir visi būdai susiję su nusikalstama veikla. Taigi savo gyvenimo būdu greičiausiai ėjau ankstyvos gyvenimo pabaigos link. Man visai nerūpėjo, ar pateksiu į kalėjimą, nes maniau, kad tai mano darbo dalis. Mano perspektyva, požiūris į gyvenimą buvo miręs. Likusiam pasauliui, išskyrus savą kriminalinę aplinką, aš taip pat buvau miręs. Kai suvokiau, kad noriu grįžti į visuomenę, būti jos kasdienio gyvenimo dalimi, tik menas man suteikė šią galimybę. Taigi menas išgelbėjo mano gyvenimą.
– Kaip apskritai menas atsirado Jūsų gyvenime?
– Buvau viename griežčiausių Anglijos kalėjimų, jame kalėjo 2 tūkst. vyrų. Meno klasę lankė tik 13. Aš išreiškiau norą ten dalyvauti.
– Kodėl? Juk anksčiau niekada nebuvote susijęs su jokia menine veikla.
– Buvau kalėjime už vogtų meno darbų, kurių vertė – 6 mln. svarų, platinimą. Taigi toks buvo mano ryšys su menu. Keturi darbai, kuriuos turėjau, buvo Andy Warholo. Taigi pradėjau domėtis juo ir jo kūryba ir nusprendžiau, kad pats būsiu menininkas – poparto stiliaus kūrinį nesunku sukurti. Turėjau neblogą vaizduotę, tik ją iki tol naudojau nusikaltimams atlikti. A. Warholas ir kiti menininkai, kuriuos jis įkvėpė, padarė man didžiulę įtaką. Visa tai sukėlė minčių, kad, norėdamas kurti, neprivalau būti aukščiausio lygio profesionalus menininkas. Supratau, kad jei nupiešiu, pavyzdžiui, kavos puoduką, tai bus mano interpretacija, net jei kas nors sakys, kad tai visai ne kavos puodukas. Taigi tol, kol esi sąžiningas, visuomenė vertins tai, ką darai, ką kuri. Ir nesvarbu, kiek kūrinys abstraktus, – jie suvoks, kad tu sukūrei meno kūrinį. Tai svarbiausia.
Apskritai, kad ir ką gyvenime dariau, visada dirbau ypač sunkiai, dėjau visas pastangas. Miegu keturias valandas per parą, taigi visada kažką veikiu. Turiu šeimą, vaikų. Dabar esu dar ir rašytojas. Šiuo metu rašau du filmų scenarijus, mano filmą rodė „Channel 4“. Rašau scenarijus populiariausioms Anglijoje muilo operoms („Eastenders“), parašiau penkias pjeses „Royal Court“, Hampstedo teatrui, dabar rašau miuziklą apie Matą Hari, Pirmojo pasaulinio karo šnipę, dar vieną pjesę.
– Taigi, leisiu sau pajuokauti, – jokio laiko nusikaltimams?
– Dabar net automobilio nestatau prie geltonos linijos. Gyvenu meno pasaulyje, kuris visiškai atskirtas nuo kriminalinio pasaulio. Menininkai negali būti nusikaltėliais. Aš buvau toje barikadų pusėje, žinau, kur veda nusikaltimai. Nebuvau toks nusikaltėlis, kuris išvengė pasekmių. Galų gale buvau sučiuptas, kas nutinka daugeliui. Nusikaltėliai neturi pensijų fondų, sveikatos draudimo. Jie pasensta ir atsiduria gatvėje – seni, pakvaišę nuo savo gyvenimo būdo, vieniši, nes neturi galimybių su niekuo bendrauti. O menas suteikia galimybę bendrauti. Taigi mano pirmasis darbas (grįžtu prie jūsų klausimo) buvo peliukas Mikis. Anglijoje (ypač Londone) yra toks posakis: jei sakai – aš ne peliukas Mikis, taip tarsi teigi, kad tu autentiškas, nuoširdus, tikras.
Taigi nupiešiau savą „mikimauzo“ versiją ir pavadinau „Aš – ne peliukas Mikis“. Darbas pateko į galeriją. Meno mokytojo kalėjime paklausiau, ar gali mano šeima apsilankyti parodoje. Jis tepaklausė, kiek reikia bilietų. Atsakiau – trylikos, mano šeima didelė. Kitą dieną man labiausiai rūpėjo, ar jie ten buvo. Mokytojas pasakė – o taip, apsilankė, buvo puiku, jie pasigėrė nuo nemokamo vyno, beje, tavo peliukas Mikis parduotas už 250 svarų. O dieve, pagalvojau – aš nupiešiu dešimt Mikių, dešimt ančiukų Donaldų, nupiešiu visus Walto Disnay`aus personažus! Vadinasi, kitą savaitę mano peliukas Mikis kabės kažkieno svetainėje.
– Kaip jautėtės tai suvokęs?
– Tai buvo reikšmingas suvokimo momentas. Atsivėrė akys, ir pradėjau pastebėti meną visur, netgi kalėjime. Plakatai, kaip žmonės apsirengę, visi saviraiškos ženklai... Tada iš tikrųjų pradėjau plėtoti savo kūrybinę veiklą, nes turėjau dar daug laiko kalėti. Piešimą papildė rašymas, pajutau, kad galiu rašyti labai vaizdžiai ir, pasinaudodamas gyvenimiška patirtimi, sugebėsiu auditorijai suteikti tai, ko jai reikia. Ji nori tamsos, nori patekti į tamsius užkaborius ir stebėti, kaip iš jų išsivaduojama. Taigi tokia ir buvo idėja – tai daryti būtent kalėjime, šitame uždarame burbule, kuriame esi, išsivaduoti iš jo menu, rašymu.
Tada perskaičiau Nelsono Mandelos biografiją, o jis yra pasakęs, kad kalėjimas veikia taip, kad sulaužytų žmogaus protą, kūną, dvasią, ir paslaptis čia – ne kovoti, o priešintis. Ką jis turėjo omenyje? Paslaptis yra priešintis, išlaikyti savo protą gyvą, kūrybingą. Ir kai iš kalėjimo išeisi, galėsi pasaulyje palikti savo pėdsaką. Jis išėjo iš kalėjimo ir tapo prezidentu.
– Kaip manote, kas tokio yra mene, kad jis turi galią pakeisti net nusikaltėlio širdį, kuri dažnai ciniška, žiauri?
– Kai esi nuteistas, esi susijęs su tais 999 vyrais, nors bausmę vis dėlto atlieki vienas pats. Nuo pat pirmos dienos, pirmos minutės tarsi susiduri su didžiule uola, kurios net negali pajudinti. Laikui bėgant, ji juda. Juda iki tol, kol išeini į laisvę. Menininkas turi turėti tokį pat mentalitetą – kūryba, kaip ir įkalinimas, turi būti kažkas asmeniška, kažkas, ką išgyveni tik savo sieloje. Momentą, kai gali pasakyti „aš esu menininkas“, gali pasiekti tik tada, kai iš tiesų tuo tiki.
Nevyriausybinėje organizacijoje „Menas gelbsti pasaulį“ dirbame su buvusiais kaliniais, benamiais ir kitais visuomenės atstumtaisiais, kurie neturi galimybių, neregi jų, bet turi tą beprotišką norą dalytis. Taigi mes tiesiog suteikiame jiems įrankių tai daryti. Ir tada žmonės gali sakyti „taip, aš benamis, bet aš poetas“. Arba „taip, aš buvęs nusikaltėlis, bet aš tapau“. Tokiu būdu mes nuklijuojame nuo jų etiketes, kurias užklijuoja visuomenė, ir stengiamės jiems padėti save pervadinti, pasikeisti. Tai – tarsi sudedamoji jų atgimimo dalis. Parašę eilėraštį, jie gali sakyti „aš jaučiuosi esąs poetas, aš – poetas“. Būti poetu reiškia, kad tau atsidarys daug durų, kurios iki šiol buvo užtrenktos. Taigi suteikiame žmonėms galimybių tas duris atverti ir per gyvenimą toliau eiti geresniems. Mes negarantuojame, kad taip žmonės uždirbs pinigų, bet galime užtikrinti – jei įsileisite į savo gyvenimą meną, gyvenimas taps geresnis.
Menas yra visur – tai ir kavinių dekoracijos, autobusų stotelės, gatvės menas ant sienų. O kai žmonės atmerks akis supančiam menui, galvoje taps šviesiau, nebemąstysi apie depresiją, blogą nuotaiką. Neturėsi tam laiko, nes žavėsiesi tuo, ką pamatei kažkur gatvėje, diskutuosi pats su savimi, sapnuosi gražius sapnus ir būsi laimingas – svarstysi, kokį meną ir kur išvysi kitą dieną. Tada galbūt prabusi įkvėptas parašyti naują eilėraštį. Galbūt, parašęs eilėraščių, pradėsi rašyti knygas. Galbūt, parašęs knygų, pradėsi rašyti pjeses, tada – scenarijus filmams. Taigi kiekvienas meno pasireiškimas – kelionė.
Jėga slypi rašiklyje. Viskas, absoliučiai viskas, prasideda nuo to momento, kai rašiklis baksteli į popieriaus lapą. Visi pasaulio filmai prasidėjo tada, kai kažkas parašė pirmą raidę. Viskas prasideda nuo žmogaus, pirštų, rašiklio ir lapo popieriaus. Galiu papasakoti vyro, Amerikoje nuteisto myriop, istoriją. Prieš įvykdant bausmę, jis paprašė piešimo popieriaus ir pieštukų. Buvo sukviestas didžiulis pasitarimas ir nuspręsta, kad tai neįmanoma – nenorėta, kad šeima po jo mirties pasipelnytų iš jo darbų. Tada vyras paprašė didelio pakelio M&M`s saldainių. Kitą rytą kalėjimo vadovybė rado visas jo kameros sienas išpieštas aplaižytais saldainiais. Visiškai paprasta. Jis norėjo mirti būdamas kūrybingas. Jis mirė būdamas kūrybingas.
Susiduriu su daugybe žmonių, kurie sako, kad nemoka, negali piešti. Tada ištraukiu savo pieštą peliuką Mikį ir sakau – kiekvienas gali nupiešti „mikimauzą“. Be to, šis – parduotas. Tada jie pradeda šnibždėtis, kad gali nupiešti „mikimauzą“. Trisdešimties žmonių grupei duodu pieštukų ir sakau – ar nenupieštumėte peliuko Mikio? Tada iškabinu visus trisdešimt „mikimauzų“ ant sienos. Tai jau tampa meno kūriniu.
Kiti žmonės sako, kad negali ir nemoka rašyti. Aš sakau, kad mes visi galime rašyti, tik turime žinoti ką. Tada išdaliju tualetinio popieriaus ritinėlius ir duodu užduotį parašyti savo norų sąrašą. Dažniausiai tie žmonės – kaliniai. Taigi jie rašo: norėčiau „McDonald`s“, norėčiau vištienos, norėčiau pamatyti savo šunį. Baigia rašydami „norėčiau pamatyti savo mamą“ ir verkia. Ką darau toliau? Sukabinu tuos ritinėlius ant sienos į labai ilgą liniją. Tada einu ir pučiu į juos, o jie pradeda plaikstytis. Tai – jau šiuolaikinio meno kūrinys, sakau. Taigi niekas neturi sakyti, kad negali rašyti, negali piešti. Visi tai gali.
Dabar esu ten, kur esu. Tam prireikė septynerius metus praleisti kalėjime. Taigi viskas įmanoma. Žinoma, niekas neatsitinka per vieną naktį. Kaip ir visada, turi daug dirbti, įdėti daug pastangų. Ir viskas – galų gale pateksi į vienokią ar kitokią erdvę.
– Galime sakyti – sunkus darbas nenueina perniek, atsiperka?
– Mano atveju – taip. Nors, tiesą pasakius, man nerūpėtų, jei kišenėje teturėčiau 10 svarų. Kai pradėjau rašyti, piešti, viskas, ko man reikėjo, buvo autobuso bilietas ir sumuštinis. Taigi mano poreikiai tilpo į penkis svarus per dieną. Pirmoji mano meno paroda surengta praėjusį mėnesį vienoje Londono galerijoje. Ten pardaviau devynis iš vienuolikos savo paveikslų. Dabar mano pigiausias paveikslas kainuoja 1 200 svarų, o pirmasis peliukas Mikis kainavo 250. Per septynerius metus kaina pakilo tūkstančiu.
– Taigi vis dar tebepiešiate „mikimauzus“?
– Taip, visą laiką, nes tai labai geras simbolis. Mano paskutinis „mikimauzas“ vadinasi „Aš – ne „mikimauzas“, aš – Steve`as McQueenas“, nes juk gali būti, kuo tik nori. S. McQueenas – Holivudo ikona. Šitiek daug vyrų nori būti į jį panašūs. Pamaniau, kad aš tikrai ne „mikimauzas“. Kuo norėčiau būti? Ogi S. McQueenu.
