„Šiuo metu darbo neturiu, išėjau iš jo nuo naujų metų. Turėjau paprastą darbą už minimalią algą pakuočių gamyboje, buvau pagalbiniu darbininku, o įsidarbinau ten per agentūrą. Mane ten žadėjo priimti ir pagal tikrą sutartį, bet aš pats išėjau, nes praktiškai negalėjau išgyventi. Reikalas tas, kad aš turiu labai daug antstolių, tai mano pusę algos nuskaičiuodavo jiems“, – pasakojo 38-erių Vytautas.
Augo gražioje šeimoje
Bet apie viską nuo pradžių. Vyras pasakoja, kad jis užaugo tvarkingoje šeimoje – tėtis dirbo administracinį darbą aludėse, mama buvo kirpėja. Vytautas sako turėjęs labai artimą ryšį su tėčiu, jam jis buvo viskas, tačiau kai jam buvo 10 metų, tėvas mirė. Su mama ryšio jis niekada neturėjęs, tad mirus tėčiui ir prasidėjo Vytauto klystkeliai.
„Kai man buvo trylika, mane už nelankomumą pašalino iš mokyklos. Paskui aš dar tokį spektaklį vaidindavau – beveik pusę metų kas rytą neva eidavau į mokyklą, o iš tikro su draugais susitikdavau. Tuomet prasidėjo eksperimentai. Man buvo daug kas įdomu: pradėjau rūkyti cigaretes nuo 16 metų. Visada norėjau pabandyti narkotikų, tai ir pabandžiau, bet po to turėjau daug problemų. Kvailiausias klausimas man yra, kai supratingu tonu manęs moteriškės klausia: „ o kas buvo tas blogietis, kuris jus užsodino ant narkotikų?“ Nebuvo tokio žmogaus ir mano atveju tai visai netinka. Man buvo tiesiog įdomu viską pabandyti“, – pasakoja jis.
Prasidėjo nuo adatos
Vyras sako, kad jam viskas prasidėjo staigiai – ne nuo kokios „žolytės“, o iškart nuo adatos. Nuo „širkos“. Jokios baimės dėl sunkiųjų narkotikų.
„Tuo metu Lietuva buvo tik po Nepriklausomybės ir jokios informacijos apie narkotikus, jų žalą nebuvo. Mes nieko nežinojome. Tada atsirado sienos, pas mus – pilna naujovių, prevencijos nėra, mums niekas nepaaiškina, o man narkotikai buvo egzotika – kažkas naujo ir įdomaus. Kai man prasidėjo abstinencija, nesupratau, kas man darosi – galvojau, kad aš susirgau, tik paskui man vyresni draugai papasakojo“, – prisimena Vytautas.
Tad pirmąją dozę pašnekovas susileido šešiolikos metų – tuo metu buvo jo gimtadienis. Pirmas įspūdis Vytautui nebuvo malonus – jį pykino.
„Iškart nesinorėjo dar, bet tas heroinas yra toks klastingas, kad norisi kažkokiu mistiniu būdu pabandyti dar“, – kalba pašnekovas, prisiminęs, kad tuo metu dozė kainavusi 6 ar 8 litus.
Įklimpo į skolas
Taip po mažu Vytautas ėmė nikti į narkotikus: prasidėjo amfetaminas, ecstasy, audringi vakarėliai. Pinigų jis prašydavo iš mamos, kai nebeužtekdavo – prasidėjo smulkios vagystės iš parduotuvių, iš tos pačios mamos, melavimai ir apgavystės.
„Kai prasidėjo heroinas, pradėjau ir vogti iš parduotuvių, o nuo tada ir prasidėjo tos visos skolos. Pavyzdžiui, jeigu mane pagaudavo tabore – o tave galėdavo kas kelias dienas pagauti, nes tau kasdien reikia – gaudavau 300 eurų baudą, o baudų prisirinkęs aš daug. Kai surenki daug baudų, tave gali pasodinti paroms. Tai aš buvau sėdėjęs“, – kalbėjo jis.
Iš viso Vytautas kalėjime sėdėjo 7 kartus – arba už vagystes, arba už narkotikų vartojimą ir tai, mano pašnekovas, yra labai neteisinga.
„Taip, aš vartoju narkotikus, taip, tai yra nelegalu, bet kam aš kenkiu? Taip, sau, bet kitiems nekenkiu. Ir aš už tai esu baudžiamas ir dar turiu už tai mokėti baudą“, – pasakoja vyras.
Tad šiuo metu jis turi daugybę susikaupusių skolų ir Vytautas sako net nežinąs, kiek iš viso tų skolų yra. Jis žino tik viena: skoloms galo nesimato.
„Mano dauguma skolų – apie 60 proc. – yra už važinėjimą be bilieto. Kai tu pradedi daug vartoti narkotikų, pradeda rinktis baudos ir tu papuoli tarsi į užburtą ratą – tu nebegalvoji apie ateitį, gyveni tik šia diena, nes gali mirti bet kurią dieną ir galvoji „pas mane jau tiek skolų ir aš tikrai niekada nebedirbsiu ir man vienodai, ar daugiau viena bauda, ar mažiau. Dėl to ir važinėji troleibusais nemokamai, kartais vagiliauji parduotuvėse, o tos baudos renkasi. Kita dalis baudų pas mane yra už vagystes ir už tai, kad pagavo tabore perkant narkotikus“, – kalbėjo Vytautas.
Mama, pasakoja Vytautas, buvo pastebėjusi tokį sūnaus gyvenimą ir buvo jį išsiuntusi į reabilitaciją, tačiau tai nelabai padėjo. Vėliau jo mama mirė, ir Vytautas liko be artimųjų. Ir klimpo į narkotikus toliau. Vytautas gyveno gatvėje, vogė, į nieką nebekreipė dėmesio – galvoje sukosi tik mintis, iš kur gauti narkotikų.
Prasidėjo reabilitacija
Jis 16 metų buvo įsisukęs į visišką narkotikų liūną. Visgi galop atėjo toks taškas, kai jis suprato, kad taip toliau nebegalima, reikia pasirinkti – arba gyvenimas, arba narkotikai.
„Tai aš turbūt galiausiai subrendau, nuvykau į reabilitaciją, įsitraukiau į metadono programą ir dabar ir toliau vartoju metadoną. Buvo toks etapas, kai pusantrų metų išvis jo nevartojau, bet po to atkritau. Tad dabar, kai esu metadono programoje, aš galiu pasirinkti, ar mažinti jo dozę, ar visiškai nutraukti, bet kol kas aš galvoju, kad nenutrauksiu. Metadonas turi savo pliusų, aš jaučiuosi visiškai adekvatus, grįžau į socialinį gyvenimą, o ir valstybei daug pigiau kainuoja sumokėti man už metadoną nei mokėti už vietą kalėjime“, – kalba Vytautas.
Neleidžia atsitiesti
Kai Vytautas pradėjo reabilitaciją, ėmę bristi iš narkotikų, dirbo neoficialiai, kad antstoliai iš jo nepaimtų pinigų, tačiau paskui, maždaug prieš metus, nusprendė, kad visgi jis pasiruošęs išsimokėti skolas ir gyventi normalų gyvenimą.
„Mano banko sąskaitoje buvo paprašyta, kas blokuoja, kokie antstoliai ir bendra blokavimo suma – 2000 eurų. Pagalvojau, kad tai nėra labai dideli pinigai ir kad, sukandęs dantis, per metus-pusantrų dirbdamas juos galiu atiduoti. Pagalvojau – kodėl gi ne. Aš dirbau 8 mėnesius, mano pusę algos iš manęs atskaičiuodavo antstoliams ir man telikdavo 180 eurų. Išgyventi už tiek neįmanoma – gerai, kad mane dar rėmė draugė. Mano pagrindinė motyvacija ir variklis buvo tai, kad truputį pakentėsiu ir atiduosiu skolas.
Kai po 8 mėn. įsijungiau banko sąskaitą, galvojau, pamatysiu gerokai sumažėjusią skolą – gal per pusę, tačiau realybė buvo kita. Mano skola dabar siekia 6 tūkst. eurų, ir dar pilna antstolių. Manau, kad antstoliai dirba taip: matydama, kad žmogus nemokus, neturi pinigų, jį tiesiog pamiršta, uždaro jų sąskaitas, o kai jie pamato, kad aš mokus, pradeda manimi domėtis, tada pakelia bylų archyvus, galvodami „aha, jei tu mokus, tai mokėk už viską.
Tad ką gi dabar vyras darys? Emigruoti jis sako nenorintis, nes tai būtų paprasčiausias sprendimas, o ir palikti savo gimtinės jam nesinori. Tad Vytautas norėtų susirasti tokį, kaip jis sako, „tradicinio lietuvio“ darbą, kai minimumas mokamas oficialiai, o likusi algos dalis – vokelyje.
„Aš suprantu, aš dariau nusikaltimus, yra įstatymas, kuris yra visiems lygus, ir aš turiu atsakyti, tačiau atsakyti turiu adekvačiai, nes kaip sakė vienas rusų filosofas, kad bausmė neturi viršyti nusikaltimo žalos. Aš kažkada dariau klaidas, bet dabar noriu gyventi, tik negaliu. Sistema man neleidžia“, – kalbėjo Vytautas.
Klaidos ir svajonės
Žiūrėdamas atgal, Vytautas gailisi narkotikams atiduotų metų, neišnauodotų galimybių – mokykloje jam sakydavo, kad jis labai gabus – o labiausiai jis gailisi dėl to, kad skaudino artimuosius.
„Nesvarbu, kad tai liga, bet kartais labai negražiai elgdavausi su artimaisiais, vogdavau iš mamos pinigus, esu daug kiaulysčių pridaręs, apgaudinėdavau draugus. Kai tau reikia, tu prarandi garbę, pasidarai egoistas, pats sau meluoji, net save apgauni“, – pasakoja jis.
O svajonės Vytauto paprastos – jis nori turėti šeimą, vaikų ir atiduoti skolas. Draugę Vytautas turi ir džiaugiasi santykiais su ja, tačiau daugiau apie moterį, jos neatsiklausęs, pasakoti nenorėjo.
„Aš mąstau pozityviai ir stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu“, – sakė jis.
