Socialinių būstų stygių jaučianti Biržų rajono savivaldybė vienus butus perka, o kitų atsikrato – būstus pusvelčiui privatizuoja, o ten gyventi turėję asmenys juos parduoda.
Kam reikėjo buto?
Biržuose, Aukštojoje gatvėje, yra raudonų plytų namas. Gražūs nauji langai, durys, tvarkinga aplinka - dviejų jame gyvenančių šeimininkų nuopelnas. Tiesa, kalbinti kaimynai ir aplinkinių namų gyventojai tvirtino, kad name gyventojų yra tik pirmajame aukšte. Antrojo aukšto šeimininkas name esą niekada negyvenęs ir rodytis pradėjęs tik tada, kai ėmėsi būsto remonto.
Pasak antrojo aukšto šeimininką pažįstančių žmonių, jis yra išsiskyręs ir su drauge gyvena Rokiškio rajone. 42 metų vyriškio ir jo pirmosios šeimos su trimis jau dideliais vaikais Aukštosios gatvės būste niekas nėra matęs.
Taip jau išėjo, kad 2010 metais Biržų rajono savivaldybė socialinį vieno kambario su virtuve butą Biržų miesto centre skyrė daugiavaike laikomai šeimai. Ar tame bute šeima ketino gyventi, galima labai rimtai abejoti. Juolab kad 2013 metais, kai vyriškis pareiškė norą minėtą butą privatizuoti, šeima jau buvo iširusi.
Kad kitur su naująja drauge ir jos vaiku gyvenantis vyras buto privatizacija rūpinosi norėdamas suremontuotą būstą parduoti, liudytų netrukus po privatizacijos pasirodęs skelbimas. Būstas Aukštojoje gatvėje parduodamas už daugiau nei penkis kartus didesnę kainą, negu už jį mokėta privatizuojant.
Privatizacija – tyloje ir be apžiūros išvadų
Aukštosios gatvės mūriniame name esančiam socialiniam butui parduoti reikėjo rajono savivaldybės tarybos sprendimo. Toks sprendimas buvo priimtas šių metų rugsėjo 26 dieną. Miesto centre antrajame individualaus namo aukšte esantį be patogumų vieno kambario butą su virtuve savivaldybė nusprendė parduoti už 6600 litų.
Svarstant šį klausimą iš 25 tarybos narių dalyvavo tik 19. Petras Narkevičus tą dieną iš viso posėdyje nedalyvavo, o Rimantas Bašys, Skirmantė Griciūnienė, Kęstutis Slavinskas, Sigutė Vižinytė, Aidas Vaitkevičius išvyko posėdžiui nesibaigus, tad dėl būsto pardavimo nuomonės pareikšti ir balso atiduoti negalėjo.
Už tai, kad socialinis butas būtų parduotas nuomininkui, balsavo visi salėje buvę politikai, išskyrus Audrį Šimą.
Dėl parduodamo būsto jokių diskusijų nebuvo. Politikai nepasigedo specialistų paaiškinimų ir išvadų, kodėl butą reikėtų parduoti. Nepasidomėta, pavyzdžiui, kaip mažytis butas buvo skirtas daugiavaikei šeimai. Nebuvo įdomi ir lengvai patikrinama informacija apie tai, kad su šeima išsiskyręs to buto nuomininkas esą gyveno kitur. Salę gaubusi įtartina tyla juokino posėdžio transliaciją stebėjusius miesto gyventojus.
„Laukite skelbimo apie to buto pardavimą. Tuoj baigs remontuoti ir parduos“, - siūlė buto ir jo gyventojo istoriją žinantis žmogus.
Iš tiesų skelbimas internete, kad Biržuose parduodamas minėtas butas, pasirodė greitai. Būsto kaina (35,5 tūkst. Lt) 5 kartus viršijo tą, už kurią savivaldybė socialinį būstą pardavė nuomininkui. Viskas įstatymiška?
Sprendimo projektą dėl būsto pardavimo rengusi savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Jurkštaitė paaiškino, kad įstatymai nepažeisti. Nuomininkas gali privatizuoti butą, jeigu jame gyveno trejus metus. Ar minėtame name nuomininkas tikrai gyveno, savivaldybė nežino. Specialistė paaiškino, kad socialinį butą Aukštojoje gatvėje savivaldybė įsigijo 1999 metais. Jame apgyvendinta moteris ir jos sūnus mirė.
Apie 17 kvadratinių metrų ploto butas buvo paskirtas daugiavaikei šeimai. Pasak A. Jurkštaitės, 1971 metais gimęs R. V. į eilę butui gauti įrašytas 2005 metais. Tris vaikus (gimusius 1993, 1994 ir 1996 metais) turintis R. V. į daugiavaikių šeimų eilę perkeltas 2008 metais. Butas jam skirtas 2010 metais.
„Kai gavo butą, jis dar nebuvo išsiskyręs. Kai privatizavo, skyrybos jau buvo įvykusios“, - sako socialinių būstų skyrimo, naudojimo ir privatizavimo tvarką žinanti specialistė. Ji teigia, kad minimas būstas gal buvo apžiūrėtas prieš kokius dvejus metus, darant privatizuojamų butų sąrašą. Esą tuomet apžiūroje dalyvavusi administracijos direktoriaus pavaduotoja Alė Pocienė ir šviesios atminties tarybos narys Mykolas Taujanskas.
Kitų šaltinių teigimu, tuomet komisija į butą patekti negalėjo, nes šeimininko nerado. Kaimynai tvirtina, kad jų niekas ir niekada nesiteiravo apie tai, ar socialiniame būste kas nors gyvena. Korespondentei jie sutartinai tvirtino nuomininką matydavę retai. Jis rūpindavęsis tik remontu, o bute esą negyveno.
„Buto apžiūros prieš parduodant nebuvo“, - patvirtino A. Jurkštaitė. Pripažino, kad nesidomėta ir tuo, ar privatizavimo siekiantis nuomininkas bute gyveno. Specialistė žino, kad butas buvo tvarkomas, remontuojamas, o su nuomininku esą jokių problemų dėl skolų nebuvę.
„Ten jis daug lėšų buvo įdėjęs“, - tarė specialistė, tuo lyg ir patvirtindama, kad bute vis tik kažkas lankėsi ir padėtį žinojo. Arba informaciją rinko pokalbių su nuomininku metu.
Parduodama butą savivaldybė gavo pirmajame aukšte gyvenančios moters notaro patvirtintą atsisakymas butą pirkti.
Specialistė A. Jurkštaitė aiškina, kad atsisakymas buvęs tik formalumas pildant Civilinio kodekso reikalavimą. Net ir norėdama įsigyti savivaldybės parduodamą ir tame pačiame name esantį butą gyventoja jo nebūtų gavusi. Tokią teisę esą turėjęs tik socialinio būsto nuomininkas. Tokie, anot specialistės, įstatymai.
A. Jurkštaitė sako, kad savivaldybei socialinių būstų trūksta – eilėje jų laukia daugiau nei 200 žmonių. Tačiau butas Aukštojoje gatvėje, specialistės manymu, neturėtų paklausos. Jis yra mažas, be patogumų.
Į klausimą, kodėl toks butas buvo skirtas daugiavaikei šeimai ir kodėl jis iš viso buvo įsigytas 1999 metais, specialistė atsakė, kad yra norinčių gyventi butuose be patogumų. O daugiavaikės šeimos tėvas esą sutikęs tokį butą imti.
Ar nebūtų atsiradę žmonių, norinčių gyventi privačiame name esančiame bute su kiemu ir sklypeliu žemės, atsakymą rasti nesunku. Yra jaunų, nedideles pajamas turinčių žmonių, laukiančių buto eilėje ir svajojančių turėti kampelį. Tačiau savivaldybė nesivargino domėtis, kaip naudojamas socialinis būstas, net nesiaiškino, ar jis kitur gyvenančiam nuomininkui iš viso reikalingas, o drąsiai leido privatizuoti.
Kiek tokių būstų, kuriuose nuomininkai negyvena, o galbūt tik laukia progos turtą privatizuoti, turėtų suskaičiuoti savivaldybė. Tačiau jos specialistai dejuoja… nuomininkų negalintys rasti namie. Tad ir negali paklausti, ar tokiems būstas iš viso reikalingas, o galbūt paprašyti apleisti savivaldybei priklausančias patalpas.
Jei neparduos, gyvens pats?
„Šiaurės rytų“ kalbintas vyras, kuris parduoda privatizuotą butą, prašė nerašyti jo pavardės. Tikino jokių įstatymų nepažeidęs, o savo įsigytą turtą galintis parduoti už bet kokią kainą. „Aš labai daug skolinausi, kad galėčiau butą suremontuoti. Todėl parduodamas turiu atgauti pinigus“, - aiškino vyras. Jei buto nepavyktų parduoti už 35 tūkstančius, žmogus sakė jame galbūt gyventų pats. Ko gero, ne toks jau mažas butas, jei vyras su drauge ir jos dukra galėtų jame išsitekti. Tiesa, yra dar ir palėpės, kurias puikiai galima pritaikyti būstui.
Pasiteiravus, ar taip drąsiai pinigus į socialinį būstą kišo ne dėl to, kad žinojo gausiantis leidimą privatizacijai už menkus 6600 litų, vyras kalbėjo mįslingai. „Aš mokėjau ne šešis tūkstančius. Tikrai ne šešis tūkstančius“, - kartojo. Kiek ir kokią kainą už buto privatizaciją mokėjo, vyras pasakyti atsisakė.
Nekalbūs buvo ir žmonės, išsitarę, kad kadaise minėtą butą savivaldybei pardavusi moteris taip pat kažkam neva sumokėjusi. Ir tik tuomet butą savivaldybė iš jos nupirkusi.
„Tai negi nežinote, kaip tie socialiniai būstai perkami ir parduodami? Paskutinis pirkimas irgi buvo tik žaidimas“, - tikino vyriškis.
„Tegu konkrečiai pasako, kam ir kiek davė. Aš dėl to labai rami, nes niekada ir jokių pinigų nesu gavusi“, - teigė už savivaldybės butų klausimą atsakinga A. Jurkštaitė.
Klausimai socialinio būsto nuomos komisijos vadovėms
Kadangi savivaldybėje yra sudaryta komisija pasiūlymams socialinio būsto nuomos klausimais teikti, „Šiaurės rytai“ klausimus pateikė šios komisijos pirmininkei – administracijos direktoriaus pavaduotojai A. Pocienei - ir narei – socialinę sritį kuruojančiai mero pavaduotojai Stasei Eitavičienei. Abiem buvo pateikti tie patys klausimai.
Kodėl rajono tarybai, 2013 metų rugsėjį sprendusiai socialinio būsto Biržuose, Aukštosios g., privatizavimo klausimą, nebuvo pateikti specialistų vertinimai ir išvados ar bendruomenės (pvz., seniūnaičių) atstovų nuomonė?
Net jeigu to įstatymas nereikalauja, ar neverta domėtis, kaip būstu naudojasi asmuo, norintis jį privatizuoti?
A. Pocienė: Pagal įstatymą, jei socialinio būsto gyventojas pragyveno jame daugiau kaip 3 metus ir pastatas nusidėvėjęs daugiau kaip 60 proc., gyventojas turi teisę prašyti leisti privatizuoti būstą. Savivaldybės administracija, gavusi prašymą ir turto vertintojui nustačius būsto rinkos kainą, teikia sprendimo projektą tarybai, kurios nariai, išnagrinėję aiškinamąjį raštą ir kitus jiems parūpusius faktus, ir sprendžia, ar leisti būstą privatizuoti.
S. Eitavičienė: Kadangi nėra griežto reikalavimo, kad, rengiant sprendimo projektą, būtų pateikti specialistų vertinimai ir išvados, sprendimo projekto rengėjai specialistų nuomonės ir neklausia. Kalbant apie socialinių būstų privatizavimą, manau, būtų tikslinga, kad keli specialistai (gali būti Socialinio vystymo komiteto nariai, komisijos pasiūlymams socialinio būsto nuomos klausimais teikti nariai, savivaldybės administracijos specialistai, seniūnaičiai) apžiūrėtų konkretų būstą ir kartu su sprendimo projektu pateiktų užpildytą būsto apžiūros aktą.
Ar socialinių būstų stygių jaučianti savivaldybė neturėtų būti suinteresuota išsaugoti miesto centre būstą, kuris galbūt praverstų jaunai šeimai ar kitiems, būsto laukiantiems eilėje?
A. Pocienė: Savivaldybei trūksta socialinių būstų, tačiau dėl lėšų stokos trūkumo kapitališkai remontuoti būstus nėra galimybių. Minėtasis socialinis būstas Aukštosios g. Nr. 7 buvo netinkamas gyventi jaunai šeimai ir tuo labiau su vaikais, nes jis yra mansardoje, kambario plotas tik 11 kv. metrų ir virtuvėlė 7 kv. metrai, jame nebuvo ir tualeto (juo leido naudotis kitas namo gyventojas). Tai tik vienam asmeniui tinkamas gyventi būstas.
S. Eitavičienė: Pagal įstatymą socialinio būsto nuomininkas turėjo teisę kreiptis į savivaldybės tarybą dėl būsto privatizavimo. Kito nuomininko apgyvendinti šiame bute savivaldybė negalėjo, nebent būtų buvę įrodyta, kad būsto nuomininkas negyveno šiame būste. Tada galima būtų buvę jį iškeldinti ir būstą suteikti kitai eilėje laukiančiai šeimai ar asmeniui.
Ar nemanote, kad be jokių išvadų ir informacijos apie privatizuoti siūlomą būstą tarybai pateiktas sprendimo projektas galėjo turėti korupcijos elementų? Kodėl nebandyta tokiai galimybei bent jau prevenciškai statyti „filtrus“?
A. Pocienė: Nemanau. Yra sudarytas ir tarybos patvirtintas socialinių būstų, kurie nusidėvėję daugiau kaip 60 proc., sąrašas. Jis viešai prieinamas.
S. Eitavičienė: Be abejo, gali būti visokių svarstymų ir abejonių.
Ar nemanote, kad Biržų rajono savivaldybės socialinių būstų pirkimo ir privatizavimo „rinkoje“ formuojasi ne tik socialinių, bet ir nekilnojamojo turto prekybos biznio reikalų laukas?
A. Pocienė: Nemanau. Per metus savivaldybės administracija gauna tik keletą prašymų leisti privatizuoti socialinius būstus. 2012 metais gauti 4 prašymai, 2013 metais – 4. Turto vertintojui įvertinus būsto rinkos kainą, dalis norinčių privatizuoti būstus atsisako ketinimų dėl per aukštos jų kainos ir įvertinę lėšas, kurias tektų įdėti kapitališkai remontuojant būstą. 2012 m. išsipirkti 3 socialiniai būstai, 2013 m. - taip pat 3.
S. Eitavičienė: Išties bjauriai atrodo atvejis, kai socialinio būsto nuomininkas, vos jį privatizavęs, iš karto bando jį parduoti už kelis kartus didesnę kainą. Kyla pagrįstas klausimas – kur jis gyvens pardavęs? Jei turi, kur gyventi, gal jam to socialinio būsto visai nereikėjo, gal jis jame negyveno? Be abejonės, savivaldybės vadovai ir tarybos nariai turėtume būti reiklesni, svarstydami būsto privatizavimo klausimus ateityje.
Alfreda Gudienė
