“Beveik visi politikai Valdo Adamkaus metinį pranešimą įvertino kaip vieną geriausių iš jo kalbų” - priminė “Bernardinai.lt” tinklapio vyr. redaktorius Andrius Navickas savo bendradarbiui Vladimirui Laučiui, klausdamas jo nuomonės. “Mano manymu kalboje trūko bendro valstybės politikos matymo… Prezidentas pradėjo pranešimą kalbėdamas apie reformas, kurios nevykdomos, o dėl reformų nevykdymo apkaltino Seimą ir Vyriausybę…. Stebina, kad jis nerado vietos savikritikai…. Susidaro įspūdis, kad vienintelė gerai dirbanti Lietuvoje įstaiga yra Prezidentūra…Nors šioks toks savikritikos grūdas prezidento kalbą būtų padaręs kur kas prasmingesnę...” – atsakinėdamas į Navicko klausimus, samprotavo Lietuvos politinės veiklos apžvalgininkas V. Laučius, po Adamkaus pasakyto “A”, pasigedęs nepasakyto “B”.
“Prezidentas toli nuo eilinių Lietuvos gyventojų ir jų rūpesčių “ – „Delfi“ tinklapyje teigė Vilniaus universiteto politinių mokslų instituto dėstytoja Morta Vidūnaitė. “Kalba, kurios galėjo ir nebūti” – jau tvirčiau tvojo “Balsas.lt” bendradarbis Tomas Čyvas. “Prezidento metinė kalba aktualijų aptarimų dalyje nustebino tik tuo, kad šalies vadovas, atrodo, pagaliau perskaitė spaudą ir apsidairė. Pažerta daug abstrakčios kritikos, bet neišdrįsta paminėti nieko konkrečiai…”- ryškino toliau savo teiginį Čyvas.
Daug ir “kietos” kritikos prezidentui yra į šias pastabas atsiliepusių, tinklapiuose komentarais vadinamų, skaitytojų laiškų. “Adamkus žlugo visiems laikams: ir kaip prezidentas ir kaip asmenybė” – piktai kerta “Voru” pasirašęs DELFI skaitytojas. Nestinga nei politikų, nei politologų pastabų. Būdingas iš jų yra, pagal jo paties ankstesnius pareiškimus, prezidento niekada nekritikuojančio socialdemokratų vadovo buvusio prezidento Algirdo Brazausko pasipiktinimas dėl Valdo Adamkaus kritiškų pastabų socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei. Anksčiau šias pareigas ėjusio A. Brazausko nuomone, Vyriausybė dirba gerai, todėl ir nėra reikalo ją kritikuoti. Politologai apskritai prezidento metinį pranešimą vertino teigiamai. Daugelis - net kaip geriausią iš visų iki šiol buvusių. Ir ne už ką kita, bet už atviras kritiškas pastabas dėl valdžių aplaidumo. Tačiau jie taip pat pastebėjo paties prezidento nusisukimą nuo šios atsakomybės. Pranešime V. Adamkų jie matė ne kaip vieną tų valdžių dalyvį - veikėją, bet tik kaip pašalinį įvykių stebėtoją, aptarinėtoją, visas kaltes dėl nesėkmių numetantį Seimui ir Vyriausybei. Iš tikrųjų, tai ir būtų pats tikroviškiausias prezidento pranešimo vertinimas, prie kurio nė kiek neabejodamas prisidedu. Štai šio mano samprotavimo pagrindas.
Patvirtinęs praėjusiais metais jam pačiam išryškėjusią tiesą, kad Lietuva jau privesta prie “valstybės tapatybės krizės”, nors daugeliui ir nelabai aišku, net ir pats Brazauskas sakėsi negalįs suvokti, kas tai yra, prezidentas taip kalbėjo:
“Apmaudus faktas. Dėl politinių ambicijų, kovos dėl valdžios, neprofesionalumo, intrigų, korupcijos ar populizmo nesugebėjome išjudinti nė vienos reikšmingos mūsų šalies vidaus ekonominio ir socialinio gyvenimo reformos. O juk būtent reformos atvertų galimybes sulaikyti bent kiek reikšmingesnę emigruojančių piliečių dalį ir pritraukti naujas užsienio investicijas. Imtis esminių šalies valdymo pokyčių mūsų neprivertė nei Europos Sąjungos ir NATO narystė, nei įspūdinga finansinė parama iš Europos sąjungos struktūrinių fondų. Tampame neišnaudotų galimybių valstybe, kuriai kyla kasdien vis akivaizdesnis pavojus tas galimybes prarasti”.
Tiksli pastaba, bet kur priminimas, kas visa tai turėjo, turi ir turės daryti? Ar ne prezidento pareiga bent jau savo autoritetu, ypač moraliniu, kuriuo ir jis pats mėgsta pasiryškinti, buvo šalinti politines ambicijas, kovas dėl valdžios, korupciją, populizmą ir ypač įtaigauti reformas? Kur jo pažadai, o jų visgi nepamiršome, nestovėti nuošalėje, bet būti paveikiu skatinant ir vykdant švietimo, teismų ir sveikatos apsaugos reformas? Taip pat ir pertvarkas valstybės valdymo sandaros srityje. Seimas plojo Adamkui už pasiūlymą panaikinti apskritis, tad kodėl jis nepasirūpino, kad šiandien jų jau nebebūtų? Apie tai jau seniai kalbame, ne kartą ir šioje skiltyje esu rašęs. Ir kodėl net trijų ketvirčių metų neužtenka pašalinti nevykusio VSD direktoriaus KGB atsarginio Arvydo Pociaus ir pertvarkyti šios jo nualintos valstybei ypatingai svarbios įstaigos, kuri prezidentui yra tiesiogiai pavaldi? Pasiteisinimas “Konstitucija neleidžia” čia vargu ar galioja? Tai turbūt ir yra tas prezidento nepasakytas “B”, kurio V. Laučius pasigedo. O kad V. Adamkus ne tik “užmiršo”, bet turėjo ir kitų priežasčių jo nepasakyti, jau net drastiškai tvoja Tomas Čyvas: “Piktas ir kritiškas prezidento tonas čia komiškai sutampa su visiška bejėgyste ir nenoru ko nors imtis, kad tų negerovių kupina padėtis kaip nors keistųsi” (“Balsas.lt” 2007 4 20)
Šiame - sutinku su politikais, nes tai buvo tikrai viena iš geriausių iki šiol buvusių V. Adamkaus kalbų - pranešime mano dėmesį atkreipė vienas mažiau minimas, bet labai opus pareiškimas.
Kaip jam įprasta, kalbos pradžioje pamoralizavęs piliečius idealais bei vertybėmis ir apgailestavęs “įsigalintį visų nepasitikėjimą visais”, Adamkus siūlė ugdyti pilietiškumą ir patriotinę dvasią. Puiku. Tačiau tuojau kilo klausimas, kas toji jo siūloma “patriotinė dvasia” iš tikrųjų yra? “Kur, jei ne jaunimo lavinimo įstaigose slypi pilietinės ir solidarios, bendrų vertybių telkiamos visuomenės kūrimosi, europietiško sąmoningumo, patriotizmo ugdymo galimybės?” – mini vieną iš savo puoselėjamų vertybių Lietuvos prezidentas. Europietiško sąmoningumo? Europietiško patriotizmo? O kaip su lietuvišku sąmoningumu? Lietuvišku patriotizmu? Kur šios vertybės slypi, pone prezidente? Taip giliai, kad Jūs jų net negalite rasti? Ir, beje, iš visų Jūsų ligšiolinių kalbų sprendžiant, jų niekada neradote. Turbūt niekada ir neieškojote? Ar ne ši slypinti, bet iš Jūsų “slėptuvės” ištraukta, išviešinta ir į jaunimo lavinimo mokyklas perkelta galimybė atvertų tikresnes sąlygas sulaikyti bent kiek reikšmingesnę emigruojančių dalį? Žinoma, jeigu tai iš tikrųjų Jums rūpi? Pusšimtį metų komunizmas mums iki koktumo bruko lietuvių tautą pasikėsinusio išnaikinti okupanto patriotizmu vadinamą dvokalą “homo sovieticus” vardu. Ar dabar jau būsime mygiami priimti vėl kažkokią naują, dar net paties prezidento skardenamą, kosmopolitinę bjaurastį “homo europieticus”, arba dar durniau - “homo pilieticus” vardu?
Balandžio 24 tinklapyje “Bernardinai.lt” skaičiau “Laisvės kryžkeles”. Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis rašo apie lietuvių partizanų misiją Vakaruose 1948 metų pradžioje.Taigi - Lietuvos partizanų karo prieš Sovietų sąjungą įkarštyje. Šviečia niekada neužmirštami vardai: partizanas legenda Juozas Lukša - Skrajūnas, Daumantas; Kazimieras Pyplys – Mažylis, Raudonis. Vėliau – Lietuvos Karo mokykloje mano kurso draugas Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Lietuvių tautos didvyriai, kovotojai dėl jos laisvės ir nepriklausomybės. Jie visi ir dar 20 000 žuvo. Žuvo dėl lietuvišką sąmoningumą, lietuvišką patriotizmą puoselėjančios, lietuvių tautą ugdančios ir brandinančios, jai laisvai tarpti sąlygas sudarančios nepriklausomos Lietuvos.
Ir jeigu Lietuvos prezidentas V. Adamkus tai užmiršo, tai čia minimas rašinys tinklapyje “Bernardinai.lt” yra rimtas priminimas. Skaitytinas ir įsidėmėtinas. Kartu ir nuoroda į jų aukomis siektos Nepriklausomos Lietuvos prezidento kelią ir paskata jam išbraukti čia minėtus, net nežinia kieno įkvėpimu primestus, žodžius iš pranešimo, vieton jų įrašyti įsaką, kad “jaunimo lavinimo įstaigose būtų sudarytos lietuviško sąmoningumo ir lietuviško patriotizmo ugdymo galimybės, o pačiam nelikti šalia, bet imtis paveikaus jų vykdymo vaidmens.
