Apie lobizmą ir eurolobizmą kalbama daug. "Omni.lt" pasidomėjo, kokias struktūrines ir finansines kliūtis tektų įveikti, norint inicijuoti palankų sprendimą Europos Sąjungos įstaigose. Ar pakanka turėti tik lagaminėlį su pinigais? Pokalbis su eurolobizmo ekspertu Dariumi Varanavičiumi.
Eksperto nuomone, įsivaizduojamo lagaminėlio su pinigais dydis nėra lemiamas veiksnys Briuselio koridoriuose. D. Varanavičius teigia, kad net milijardieriai negali įvesti savo taisyklių Europos Sąjungoje.
D. Varanavičiaus praktika rodo, kad sprendimus lemia ne pinigai, o viešosios opinijos formavimo, įtikinėjimo ir veikimo per įtakingas europines struktūras būdas. O ar Lietuva šiam keliui pasirengusi?
Siūlau iš pradžių pasvarstyti pusiau realią, pusiau galimą situaciją: jau kelios savaitės Lietuvoje kalbama apie autorinių sutarčių keitimą ir priimtos pataisos nebus palankios leidėjams. Taip pat sakoma, kad šiuos pakeitimus reikia daryti, nes to reikalauja Europos Sąjunga. Mūsų įsivaizduojamas leidėjas prisimena tokį reiškinį kaip lobizmas ir eurolobizmas. Ar galima kalbėti apie štai tokią galimybę – leidėjas prisikrauna lagaminėlį pinigų ir važiuoja Briuselin teisybės ieškoti? Ir jeigu toks būdas yra, kam atiduoti tą lagaminėlį ir kiek jame turėtų būti pinigų?
Pirmiausia reiktų pradėti nuo to, ar tas įsivaizduojamas leidėjas yra vienas Lietuvoje ar jis gali remtis į tam tikrą struktūrą, sakykim, Leidėjų asociaciją, veikiančią kaip organizacija, kuri jau savaime turi geresnius ryšius ir lagaminėlis gali būti šiek tiek didesnis negu vieno leidėjo. Antras svarbus dalykas – siekti, kad toks sprendimas nebūtų priimtas, Lietuvoje yra paprasčiau ir lengviau, netgi ir vienam leidėjui, nes mūsiškos lobizmo tradicijos labai skiriasi, palyginti su Europos, ir turi menką patirtį – turiu galvoje politinę kultūrą ir t.t. Kažkada buvo įvestas terminas „lubizmas“. Man atrodo, jis iki šiol gajus ir tinkamas – pas mus viskas daroma su draugų ir bičiulių pagalba, tai nėra civilizuota politinio proceso dalis.
Bet jeigu šis įsivaizduojamas leidėjas, atstovaujantis ir kitiems leidėjams, vis dėlto nusprendžia eiti gerokai sunkesniu keliu ir užsiimti ne „lubizmu“, o eurolobizmu?
Be abejo, yra tokia galimybė. Tačiau labai daug aplinkybių lemia, kuria kryptimi eiti atsidūrus pačiame Briuselyje. Yra dvi pagrindinės kryptys. Viena jų – įsivaizduojamas leidėjas, turėdamas vietinę paramą ir didelį lagaminėlį, važiuoja pats ginti savo interesų ir pagal savo finansines išgales samdo Briuselyje dirbančias lobizmo agentūras. O jos teikia daugybę paslaugų – nuo politinių konsultacijų, ekspertizių, analizių iki juridinių paslaugų, tiesioginio dialogo su atitinkamais Europos Sąjungos pareigūnais, be abejo, galbūt ne aukščiausio lygmens, o tais, kurie formuoja dienotvarkes ir paskui pateikia projektus savo viršininkams. Kitas būdas – ne toks bukai piniginis, tai veikimas per europines asociacijas. Dažniausiai nacionalinių interesų grupių susivienijimai, tokie kaip leidėjų, pramoninkų asociacijos, yra europinių asociacijų nariai. Jeigu Lietuvos leidėjų asociacijai atstovauja mūsų įsivaizduojamas leidėjas, iškyla didžiulė problema dėl tokios direktyvos vykdymo padarinių, pirmiausia jam reiktų stengtis įtikinti savo kolegas iš europinės asociacijos. Tačiau manau, kad, atsižvelgiant į dabartinį naujų dešimties narių bloką ir apskritai į leidybinio darbo specifiką ES, asociacijoje būtų galima bandyti tokia būtinybe įtikinti kolegas iš kitų šalių. Europinės asociacijos poveikio galimybės, be abejo, yra labai stiprios ir galingos – tiek finansine, tiek organizacine prasme – ji gali remtis ne tik tiesioginiais kontaktais per lobizmo ekspertus su ES pareigūnais, bet ir stengtis formuoti viešąją opiniją. Tuo labiau kad būtent leidėjai ne kaip kas kitas turi galimybę tą daryti. Taigi tokie du pagrindiniai būdai. Be abejo, civilizuotas būdas įmanomas, bet reikia turėti arba didelį lagaminėlį, arba labai gerą organizaciją. Arba būti tos geros europinės struktūros dalimi.
O jeigu tas mūsų leidėjas yra ne tik keistuolis, – kadangi viską daro Briuselyje, – bet ir vienišas keistuolis, tačiau labai turtingas, tai kiek vis dėlto turėtų būti tame lagaminėlyje banknotų pakelių, kad jis vieną rytą galėtų drąsiai pasibelsti į vienos iš kelių tūkstančių eurolobistų kontorų duris?
Labai įvairiai. Maždaug savaitės eurolobisto darbas gali kainuoti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų priklausomai nuo jo kompetencijos, patirties, nuo suteikiamų paslaugų įvairovės. O siekti, kad pataisos būtų priimtos, – ilgalaikis darbas, užtrunkantis net ir metus ar ilgiau...
Bet net labai didelis lagaminėlis, mano galva, ir netgi patys geriausi tenykščiai ekspertai vargu bau garantuotų vienišam keistuoliui palankų sprendimą, nes Europos Sąjungoje, kuri deklaruoja politinio proceso, sprendimų priėmimo skaidrumą, ko gero, niekada nebūtų priimtas tik vienam keistuoliui naudingas sprendimas. Kitaip tariant, Romanas Abramovičius negalėtų įvesti savo taisyklių visoje ES, jisai gali apsiriboti vienu futbolo klubu, bet negali diktuoti sąlygų visai futbolo organizacijai Europoje. Tai tas pats Europos Sąjungoje. Nebent būtų galima priversti sprendimų projektus formuojančius politikus iš tikrųjų pasidomėti arba patikrinti, ar tokiais dideliais pinigais paremtai ir rimtų ekspertų pagrįstai keistuolio idėjai pritartų jo kolegos visoje Europoje. Tą galima padaryti, bet tiesiai šviesiai ateiti ir išsikovoti dėl vieno savęs sprendimo pakeitimą be politinio arba visuomenės palaikymo yra sunku. Todėl interesų grupės, kurios atstovauja viešajam arba tik iš dalies verslo interesui, susijusiam su visuomenės poreikiais, sakykim, žiniasklaida, vis dėlto dažniausiai renkasi ne ekspertinį ir finansinio atakavimo būdą, bet viešosios opinijos formavimą, įtikinėjimą ir veikimą per tas labai dideles, plačias ir įtakingas europines struktūras.
Kitaip, be abejo, yra su verslo interesų grupėmis, pramoninkais, – jos veikia daugiau uždarai, be viešosios opinijos, jos disponuoja dideliais lagaminėliais ir jų kontaktai yra tiesioginiai. Jie netgi turi savo nuolatinius ekspertus, jiems nereikia jų samdytis.
Vienišą leidėją jo paties labui paliekam ramybėje... Bet smalsu – ar jūs, kaip eurolobizmo ekspertas, žinote kokį nors atvejį, savotišką eurolobizmo „success story“, kaip kas nors Lietuvoje ką nors sėkmingai nuveikė Briuselyje? Istoriją apie tai, kaip verslininkas, grupė verslininkų ilgai dirbo ir iškovojo palankų sprendimą grupei įmonių ar pramonės šakai Lietuvoje?
Arba man neteko girdėti, kadangi tai yra užslaptinta, arba to paprasčiausiai nebuvo. Tiesa, buvo tokių precedentų, daugiau ne lobistinių, bet teisinių. Yra keletas Lietuvos įmonių, laimėjusių Europos arbitražo teismuose bylas, kuriose jos buvo kaltinamos antidempingo politika. Bet tai yra pavieniai atvejai ir jie yra teisiniai, juridiniai, tai neįeina į politinę lobizmo sferą. Iš savo patirties, kaip Lietuvoje domimasi veikimo Europos Sąjungos institucijose mechanizmais, išskyrus akademinius sluoksnius, galiu pasakyti, kad dar nesame priėję iki startinės pozicijos.
O kokia yra startinė pozicija?
Startinė pozicija – tai suvokimas, kad iš tikrųjų plėtoti savo interesų atstovavimą Briuselyje yra neišvengiama būtinybė. Nes politinė orientacija yra iš esmės pakreipta nebegrįžtama vaga – į Vakarus, į Europos Sąjungą. Virdami savo sultyse mes tikrai nespėsime kartu su Europos Sąjunga, nors mes labai uoliai, be pretenzijų ir kartais netgi be savo pozicijos vykdom savo formaliąsias procedūras: pirmi ratifikuojam Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kuri paskui sėkmingai numiršta, pirmi siekiam įsivesti eurą ir daugelis kitų dalykų. Dėl to neformalioji politinio proceso pusė, kuri iš esmės ir sudaro nemažos dalies priimamų sprendimų pagrindą, pas mus lieka visiškai užmiršta tarp interesų grupių ir aukščiausiu politiniu lygmeniu. Nes Lietuvos interesai Europos Sąjungoje yra atstovaujami labai menkai – tiek pavieniai verslo, tiek ir visuomeniniai interesai. O ir Lietuvos kaip valstybės interesai atstovaujami daugiau formaliai negu realiai. Tą ir parodo daugelis skubotų Lietuvos sprendimų.
Vėl noriu iš realybės pereiti į įsivaizduojamų galimybių sritį. Tarkim, jeigu jums, ekspertui, būtų suteikta vieno sprendimo galia, auksinės žuvelės išpildomi trys norai, galų gale eurolobistinė burtų lazdelė: kokį veiksmą padarytumėt nedelsdamas? Specifinį, su Europos Komisija ir Lietuva susijusį veiksmą?
Pradėkime nuo to, kad yra ne tik Europos Komisija – yra Europos Parlamentas, yra Ministrų Taryba – prie kiekvieno jų sava priėjimo specifika. Sunku pasakyti, koks būtų vienas sprendimas ar noras, tebūnie jų ir trys. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad labai greitai mes nieko iš tikrųjų nepasieksim. Negalima per vieną dieną pakeisti mąstymo arba nuostatų. Taigi aš labiau linkęs vieną ar tris norus, sprendimus sieti su ateitimi, su perspektyva. Perspektyva susijusi su vienu paprastu dalyku – švietimu: pradedant rimtu akademiniu darbu aukštosiose mokyklose, baigiant geromis informacinėmis kampanijomis visuomenėje, o ne alumi ir skalbimo milteliais pagrįstais referendumais arba cepelinais. Cepelinai ateina ir praeina, suvalgai, suvirškinai ir nieko iš to nelieka. Mums reikia, kad liktų informacija ir pagrindiniai principai. O vieną konkretų sprendimą, jei galėčiau, priimčiau – įkurčiau prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės rimtą analitinį centrą, kuris dirbtų ne privačioms struktūroms, ne universitetui ar dar kam nors, o valstybei. Kurio sudėtis nepriklausytų nuo politinių valdžių kaitos, kuriame dirbtų gerai apmokami nepriklausomi ekspertai. Be abejo, toks centras turėtų padalinį, susijusį su mūsų šalies tiek privačių, tiek visuomeninių arba valstybinių interesų realizavimo Europoje galimybių analize ir strategijų arba konkrečių taktikų rengimu, kaip tą padaryti. Tai tokia institucija, vadinamasis „think tank“, kuri turėtų patarėjo arba rekomendacinį statusą. Tokie „smegenų centrai“, analitikų padaliniai yra daugelyje Europos šalių, Amerikoje tai labai populiaru, Rusijoje jų yra dešimtys, kai kurie jų yra formaliai nepriklausomi, bet jie dirba valdžiai – tai yra svarbiausia.
Įsivaizduokim, kad prie Vyriausybės rūmų pastatomas priestatas ir ten įkurdinama analitikų komanda. Kokia būtų jų darbo diena? Koks turėtų būti jų darbo rezultatas, kad kas nors ateitų ir paplekšnotų per petį: „Vyručiai, šiandien padirbėjot puikiai!“?
Manau, reikia pradėti iš kiek tolesnės perspektyvos. Pirmiausia bėda ta, kad, mano galva, po Lietuvos įstojimo į ES aiškiai pamatėme, kad valstybė neturi, pirma, nei ilgalaikės, nei trumpalaikės strategijos, kaip realizuoti save Europos Sąjungoje. Antra, neturima ne tik kad jokios strategijos, bet ir vizijos, kaip turi vystytis pati Europos Sąjunga. Dabar ES yra apimta polinės krizės ir Lietuva tikrai nėra pirmoji siūlanti kokius nors galimus sprendimus – tiesiog sėdi ir žiūri iš šalies, bijodama, kas bus toliau. Sprendžiamas ir jos likimas, bet mes kažkaip nykiai dalyvaujame tai sprendžiant, nors už kai ką skubam balsuoti pirmi. Pirminis uždavinys būtų tokios strategijos sukūrimas, pasitelkus visą turimą informaciją apie ES, apie Lietuvos galimybes. Tai būtų informacijos analizė ir galimų sprendimų siūlymas. Sukūrus tokią strategiją, be abejo, reiktų numatyti jos atskirų etapų įgyvendinimo žingsnius, rengti taktines priemones. Iki narystės ėjome labai sparčiai, tiksliai ir ganėtinai tvarkingai. Buvo iškeltas uždavinys pasiekti narystę tam tikrais metais ir ji buvo pasiekta, galbūt kartais ne visai adekvačiomis priemonėmis, bet dabar tai jau istorija. Po to Lietuvoje prasidėjo, sakyčiau, toks daugiau mažiau viešas, o kai kur slaptas turgus, kiek lėšų iš struktūrinių fondų pasiimsim, kas jų gaus daugiau, kas mažiau. Tai tik parodo, kad išmanymas apie Europos Sąjungą yra gana menkas, nes struktūriniai fondai nėra vienintelis pinigų šaltinis iš Europos Sąjungos.
O ar galėtumėte pasakyti, kokią viziją formuoti?
Tiek aš, tiek daugelis mano kolegų iš akademinių sluoksnių, kurie taip pat domisi panašių krypčių klausimais, nebūtinai eurolobizmu, bet Europos Sąjunga „in corpore“, visais jos politiniais, teisiniais ir ekonominiais niuansais, manau, iš tikrųjų būtų pajėgūs patarti, kaip sukurti galimą strategiją, nubrėžti trumpalaikius ir ypač ilgalaikius tikslus. Klausimas, kiek viena ar kita Lietuvos valdžia yra nusiteikusi atsižvelgti į pavienius arba nuolatinius ekspertų patarimus. Kadangi ekspertinio darbo patirties daugelyje Lietuvos valdžių buvo labai mažai, kartais sprendimai yra ne visai laiku ir ne visada brandūs dėl to, kad jie neturi ekspertinio vertinimo. To priežastis – greičiausiai valdžia mano, kad ji pati viską geriausiai žino. Nemanau, kad vieno ar kelių žmonių fizinės galimybės leidžia išmanyti tokią įvairovę klausimų, kokiais turi užsiimti ES šalies narės vadovybė.
Vis dėlto vėl bandysiu klausti konkrečiau. Suprantu, kad tikslas aplenkti estus nėra vizija. Tad koks gali būti realusis ilgalaikis Lietuvos tikslas? Ateityje gyventi laimingai ir sočiai?
Na tokias vizijas rašė prieš 30-40 metų su nustatytomis datomis, kada bus pasiekta. Nepasiekėm. Žiūrėkit, labai paprastas dalykas – mes turėjome derybinius skyrius, kai derėjomės dėl narystės ES, buvo tikslas juos uždaryti. Uždarėme. Galime atsispirti kad ir nuo to. Turime labai aiškiai suskirstytas politikos, teisės ir ekonomikos sritis. Pagrindinis tikslas turėtų būti – kiek galima veiksmingesnis suderėtų sąlygų išnaudojimas, nes ten nėra viskas surašyta labai tiksliais kintamaisiais. Pagrindinės kryptys, manau, turėtų būti trys: pirma, tai Lietuvos politinio efektyvumo ES užtikrinimas, kad būtume ne tik formalūs pionieriai ratifikuojant merdinčius projektus, bet kad taptume realiai įtakinga šalimi tame didžiuliame 25 valstybių bloke.
Kaip, tarkim, Belgija?
Sakykime, taip. Be abejo, dabar negalime lygintis su Belgija, kadangi ji yra viena iš įkūrėjų. Tačiau turime žiūrėti į perspektyvą, kada su savo patirtimi ES galėsime pretenduoti į panašų statusą. Politinė įtaka pasireiškia, mano galva, visų pirma per tam tikrą racionalumą ir sąlyginę politinę ramybę. Niekada, ypač tapus nauja nare, nereikėtų skubėti daryti sprendimų, kurie parodo tavo nepatyrimą. Vėl galime grįžti prie Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo Lietuvos Seime pavyzdžio. Kitas dalykas – skubotas ir nepamatuotas pritarimas derybų su Turkija pradžiai – nežinau, ar reikėjo taip skubėti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. Dabar vėlgi staiga be ypatingų svarstymų pareikštas viešas pritarimas greitai būsimai Bulgarijos ir Rumunijos narystei. Akivaizdu, kad tokie sprendimai priimami nepasveriant padarinių – ne tik visai ES, bet pirmiausia Lietuvai.
Antras dalykas – išnaudoti ekonomines galimybes. Tai paprastas dalykas – gauti kiek galima daugiau, duodant kiek įmanoma mažiau. Nereikia žiūrėti į ES kaip į panacėją, gerąją fėją ar pan. Tai yra labai racionalus ekonominis mechanizmas, tam tikra melžiamoji karvė, kurią būtina kaip galima geriau pasinaudoti savo gerovei kelti. Tą labai sėkmingai padarė ankstesniais etapais įstojusios šalys: Airija, Ispanija, iš dalies Portugalija. Airija ir Ispanija yra patys geriausi pavyzdžiai, kaip sugebėjo ES pinigais pakelti savo ekonomiką.
Airiai sugebėjo taip puikiai išnaudoti Europos pagalbą, kad dabar jiems belieka ilsėtis ir gerti alų. Už juos dirba lietuviai, lenkai, legalai arba iš Rytų atvažiavę nelegalai.
Turbūt tai irgi nėra vizija – pasiekti aukštą legalios tinginystės lygį?
Be abejo, tai nėra vizija. Airija yra vienas sėkmingiausių ekonominės naudos realizavimo pavyzdžių, bet ir ten buvo padaryta klaidų, iš kurių galima pasimokyti. Pasimokyti, kaip neužleisti vietinės rinkos, kaip neaptingti netgi morališkai – tai yra pastebima ir Airijos politikai vis dažniau ima apie tai kalbėti. Airijoje vyksta tas pats, kas savo laiku įsitvirtinus gerovės valstybėms atsitiko Skandinavijos šalyse – buvo didžiulis imigracijos srautas ir vietiniai leisdavo sau paprasčiausiai ilsėtis, nes socialinės išmokos bedarbiams buvo geresnės negu minimalus atlygimas, kurį jie gali gauti. Pasimokyti iš to, kaip apsaugoti savo darbo rinką, galų gale apsaugoti savo kultūrą ir išvengti to, ką mes dabar matome Prancūzijoje, yra labai svarbus uždavinys. Lietuva, kaip ir kitos narės, turi labai puikias pozicijas, nes jos gali matyti ilgą Europos Sąjungos nueitą etapą, matyti privalumus bei klaidas ir pasistengti jų išvengti.
Tai dvi pagrindinės kryptys: labai racionalus ekonominis siekis gauti kuo daugiau ir investuoti į save, kadangi ekonominės palūkanos ES nėra tokios didelės. Antras – savo politinio statuso kaip solidaus, racionalaus politinio veikėjo valstybės įtvirtinimas. Ekonominėje srityje, negalima ginčytis, kažkiek tų galimybių, galbūt ir nemažai yra išnaudojama – dabar negaliu savo teiginio pagrįsti konkrečiais skaičiais, bet jos yra išnaudojamos – pinigus mes gauname, gal ne tiek daug, kiek galėtume. Politinėje srityje tos starto pozicijos dar nėra pasiektos.
O trečia kryptis?
Na, šios dvi kryptys yra svarbiausios. Yra kultūriniai dalykai, bet žvelgiant iš racionalių pozicijų, tai nėra taip svarbu. Jeigu mes išnaudosime pirmas dvi, manau, mūsų kultūra, tautinis mentalitetas ir statusas kaip valstybės bus apgintas savaime.
O grįžtant prie politinio statuso silpnumo – ar jūs žinote Lietuvos europarlamentarų pavardes?
(Nejauki pauzė. Po jos – dirbtinai ryžtingu balsu) Be abejonės – žinau.
(Juokiasi) Na, jūs, aš dar žinome, o eiliniai piliečiai – jie nieko nežino. Aš jau nekalbu apie tokius dalykus kaip sprendimų priėmimas ir kita. Kitaip tariant, yra dvi pagrindinės politinio statuso neišnaudojimo problemos. Pirma, tai ne tik to vadinamojo „smegenų centro“ neturėjimas, skubotas ėjimas per visas formalias procedūras ir vietinės, mūsų bendruomenės neinformavimas, kurgi realiai mes jau gyvename – juk jau gyvename Europos Sąjungoje. Taigi, manau, paklausus eilinio žmogaus gatvėje jo žinios apie ES apsiribotų keliais sakiniais. Dvi kryptys, kuriomis tas politinis statusas galėtų būti įtvirtintas iš esmės, yra šios – reikia ne tik turėti stiprias pozicijas ten, bet ir suformuoti pagrindą čia. Kad nebūtų taip, jog stipri Lietuva kabo kaip balionėlis Briuselyje, o čia visuomenei absoliučiai nusispjauti, kas yra ta Europos Sąjunga, o domėjimąsi ja vėl galima paskatinti tokiomis sarkastiškomis priemonėmis kaip alus, skalbimo milteliai ar cepelinai. Tai yra pats pigiausias ir trumparegiškiausias būdas, pati pigiausia investicija, labai greitai atsiperkanti, bet ne taip, kaip reikėtų.
Mūsų pokalbio tonas pesimistinis. Beveik visą laiką kalbėjome apie tai, ką reikėtų daryti. Aš manau, kad joks analitinis centras nebus įsteigtas, abi veiklos kryptys nebus vystomos arba vystomos dabartiniais tempais... Kokios jūsų prognozės? Jei viskas lieka kaip buvę, kas laukia Lietuvos po 10 metų?
Aš manau, kad Lietuva sėkmingai plauks pasroviui. To plaukimo pasroviui, kuris iš esmės reiškia stovėjimą vietoje, rezultatas yra vienas: prarastos pozicijos ir įtaka. Ir tai aš galiu pagrįsti paprastais skaičiais. Sakykime, oficialiame Europos lobistų registre nėra nė vieno atstovo iš Lietuvos ir nė vieno kitų šalių eksperto profesionalo, atstovaujančio Lietuvai. O kitos 9 šalys, įstojusios 2004 metais, tokių jau turi dešimtimis. Dar daugiau – savo atstovus Europos interesų tinkle turi ne tik ES šalys narės, bet turi tokios valstybės kaip Ukraina, Alžyras, Marokas, Japonija ir t.t. Visas tas sąrašas vienija beveik 90 pasaulio valstybių atstovus arba joms atstovaujančius, kad ir tik atskiriems sektoriams, nesvarbu. Tai kaipgi atrodo Lietuva, būdama ES nare? Vadinasi, mes stovime vietoje. Toks stovėjimas kainuoja, kainuoja prarastą laiką – o laikas yra pinigai ir politiniai sprendimai, nes tikėtina, kad aktyvus naujų šalių narių atstovavimas joms duoda šiokią tokią naudą. Juk veltui ten žmonės nesėdi ir negeria kavos per ištisas dienas.
Tai ir vizija būtų tokia, kad Lietuva bus formaliai labai tvarkinga narė – priims visus reikalingus sprendimus be didelių vietinių debatų, nesivargins rengti referendumo dėl euro įvedimo, kam to reikia – 12 milijonų kai kam yra didesnės išlaidos negu dar didesnis visuomenės nusivylimas, kad jos dar kartą neišklausė. Ir kiek sugebės vietos verslininkų fantazija pritraukti europinių pinigų, tiek jų ir turėsime. Tik bėda, kad kai didžiąją europinių pinigų dalį pritraukia verslas, tie pinigai ir eina į privatų sektorių. O visuomeninis interesas lieka arba nepatenkintas, arba patenkintas iš dalies, tiek, kiek patenkiname jį pirkdami pas tuo pačius verslininkus, atiduodami savo čia uždirbtus pinigus. Tai ir vizija tokia – formaliai tvarkinga narė be iniciatyvos, kitaip tariant, be solidžios valstybės, turinčios ne tik pritariamąjį, bet ir patariamąjį balsą. Kiek ilgai Lietuva sugebės žaisti ekspertinį tiltą tarp Europos Sąjungos ir buvusių sovietinių respublikų, Rytų kaimynių – Ukrainos, Gruzijos? Aš nemanau, kad tai ilgalaikė perspektyva. ES yra pakankamai daug imlių žmonių ir ekspertų, kurie gali labai greitai persiimti ta patirtimi ir užmegzti tiesioginius kontaktus. Tuo labiau kad tos šalys, labai norinčios į Europos Sąjungą, taip pat rodo sočiai iniciatyvos. Ir tokiomis pavienėmis akcijomis kaip parama „oranžinei“ revoliucijai arba draugystė su Gruzijos prezidentu reformatoriumi toli nenuvažiuosime. O ilgalaikės strategijos nėra. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų užsienio politiką toliau vis labiau reikės derinti su Europos Sąjunga, čia Lietuvai iškils klausimas, – kaip ir daugeliui kitų naujų ES narių, visų pirma Lenkijai, – kaip balansuoti tarp užsienio politikos derinimo su Briuseliu ir su Vašingtonu.
O gal viskas slypi lietuvių mentalitete? Lietuviai labai produktyvūs ir rezultatyvūs, kai tauta patenka į ribines situacijas. Gal reikia sukurti tokią ribinę situaciją dirbtinai? Tarkim, išstoti iš ES ir vėl pradėti stojimo procedūrą?
Bėda ta, kad nėra mechanizmo, kuris apibrėžtų išstojimą – formaliai tokio juridinio mechanizmo nėra. Jeigu norėtume tą daryti civilizuotai, nelabai pavyktų. Drastiškai – galbūt. Bet aš nesiūlyčiau taip daryti dėl galimų padarinių. Kitas dalykas, aš manau ir esu įsitikinęs, kad bet kokios demokratinės šalies – ir Europos Sąjungos kaip demokratinės organizacijos – tikslas nėra efektyvumo užtikrinimas per ribines situacijas, per šoko terapiją. Iš tikrųjų tikslas – tai efektyvumo užtikrinimas esant tam tikrai ramybei ir užtikrintumui – politiniam, ekonominiam, socialiniam ir t.t. Kokio nors šoko kėlimas tam, kad tauta vėl susitelktų, pasidarytų pilietiškai aktyvi ir kažkuo susidomėtų, nėra tas teisingas kelias. Manau, kad nuoseklus darbas, žinant, ko nori, yra daug didesnė vertybė negu dainuojančios revoliucijos. Nes dažniausiai dainuojančios revoliucijos gali sutelkti tautą metams dvejiems, o paskui ateina nusivylimas. Nei ekonominis pakilimas, nei politinė kokybė nėra pasiekiama perversmais. Tai euforija, bet paskui ateina metas vėl dirbti, konstruoti tai, kas buvo sugriauta.
Pasižiūrėkite į ribinius atvejus Ukrainoje arba Gruzijoje. Neseniai Ukraina minėjo „oranžinės“ revoliucijos metines. Tie žmonės, kurie prieš metus dabartiniame Laisvės Maidane protestavo prieš neteisingus rinkimus, šiandien degina oranžines vėliavas. Artėja prie kitos ribinės situacijos. Toks visuomenės išbalansavimas, kada ji blaškoma į kraštutinumus, nemanau, kad per visą istoriją buvo Lietuvos valstybės siekis, tuo labiau nėra dabar. Todėl šitas kelias, mano galva, yra nepriimtinas. Racionalusis, proto kelias, ko gero, yra vienintelis. Klausimas, kiek tie Lietuvos veikėjai, kurie yra atsakingi už priimamus sprendimus, tai suvokia ar jiems nerūpi vien dabartinė kadencija ir su ta kadencija susiję verslai.
Kalbėjosi Ernestas Parulskis
