Pastaruoju metu daugėja naminių gyvūnų, kuriems prireikia pagalbos. Gatvėje atsiduria net veisliniai šunys, kurių priežiūrai šeimininkai pristinga lėšų, gilėjančias problemas atskleidžia Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos "Nuaras" Kaune direktorė veterinarijos gydytoja Jurgita Gustaitienė.
"Vienu metu gyvūnus atiduodavo žmonės, netekę darbo ir nusprendę emigruoti. Gegužę manėme, kad birželis bus labai sunkus, tačiau tai nepasitvirtino. Nepastebime, kad prieglaudoje daugėtų gyvūnų, tačiau vis dažniau jiems prireikia mūsų pagalbos. Kuo toliau, tuo dažniau žmonės kreipiasi, galbūt visuomenė tampa labiau neabejinga, žmonės nebepraeina pro kačiuką išdurta akimi ar uždarytą rūsyje", - sakė J. Gustaitienė.
Tarnybos direktorė teigė, jog jau ir jos darbo srityje atsiveria sunkmečio skauduliai - išmetami į gatvę veisliniai, ligoti gyvūnai.
"Jau antras trečias mėnuo pastebime, kad išmetama veislinių šuniukų, kuriuos reikia gydyti. Ypač šarpėjų, kurie serga odos ligomis, alergija, nusikasę, kurių akis reikėtų operuoti", - sakė J. Gustaitienė. Pasak jos, gyvūnų globėjams, atvykusiems pasiimti tokio nelaimėlio, dažnai tenka iš kaimynų išgirsti: "Atvežė, paleido, nes reikėjo labai daug už gydymą mokėti".
Benamiais tapusių veislinių šunų likimas - įvairus. Pastaraisiais mėnesiais į tarnybą pakliuvo keli šarpėjai, kuriems reikėjo gydymo. Dviem pasisekė, nes jiems buvo surasti šeimininkai, kurie sutiko nelaimėlius globoti ir gydyti už savo lėšas.
"Vieno šarpėjų likimas yra liūdnas. Tai - labai agresyvus šuo. Dvi tris savaites bandėme jį adaptuoti, visaip gražiai su juo kalbėjome, bet...", - apgailestavo J. Gustaitienė.
Veterinarė pabrėžė, kad prieglaudoje yra svarbiausia pats gyvūnas, o ne jo veislė, čia nėra skirstoma į veislinius, kilmingus ar ne. Kilmės dokumentai, net jei ir surandami, yra išmetami.
J. Gustaitienė sako, kad skambinantiems ir besiteiraujantiems veislinių gyvūnų kartais atšaunanti taip: "norite naują mersedesą sąvartyne rasti".
"Žinoma, negalima taip tiesiai sakyti, bet jei žmogus nori kokio nors, pavyzdžiui, Aliaskos malamuto, tegu eina į veislyną, susiranda kinologą. Jei nori išgelbėti gyvūną, tai ateik pasižiūrėk, gal tau kris į akį graži nosytė, uodegytė ir tu jį tiesiog priglausi", - sakė tarnybos direktorė ir apgailestavo, kad pastaruoju metu šiek tiek sumažėjo norinčiųjų pasiimti gyvūnus.
Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos "Nuaras" Kaune direktorė apgailestavo, jog dar palyginti nedaug yra įregistruotų ir paženklintų gyvūnų. Pasak jos, vengimas įregistruoti augintinį dažniausiai žymi nenorą prisiimti už jį atsakomybę, nors pasitaiko išmetamų į gatvę ir ženklintų gyvūnų, viliantis, kad niekas šeimininkų neatseks.
"Vienas veislinis šuniukus po pusantrų metų klajonių iš vienų rankų į kitas, nes vienam krimstelėjo, ant kito suurzgė, galiausiai pakliuvo pas mus. Nuskenavę mikroschemą nustatėme šeimininkę, tačiau pagal registruotą gyvenamąją vietą jos neradome. Po ilgų paieškų policija ją surado, bet nubausti negalėjo, nes buvo suėjęs senaties terminas. Moteris išvyko gyventi į Prienus, išmetė (šunį - ELTA) ir manė, kad viskas tuo pasibaigs. Ilgai šunelį laikėme, galvojome, senoji jo šeimininkė panorės jį pamatyti, bet nepanorėjo. Dabar šuo turi kitus namus, o mes dar kartą kreipėmės, kad jį palikusi likimo valiai moteris būtų nubausta", - pasakojo J. Gustaitienė.
Tarnybos vadovė pastebi tendenciją, kad kaimiečiai, norėdami atsikratyti augintinių, juos veža į miestą ir paleidžia prie daugiabučių namų, darželių, mokyklų, kur mato, kad daugiau vaikų, o miestiečiai - į kaimą. Jie mano: "ai kaime susiras pieno palakti".
J. Gustaitienė teigė, jog jos tarnybos darbuotojai susiduria ir su protu nesuvokiamomis šeimininkų žiaurumo apraiškomis. "Kartais nebelieka jokios kitos išeities - tik užmigdyti. Radome užkastą gyvą šunį sumušta galva. Gražus vokiečių aviganis užpiltas žemėmis, dar kvėpuoja, o kiek jis ten gulėjo...", - baisėjosi veterinarė.
Pasak jos, pasitaiko šeimininkai pasmerkia savo šunis ilgam kankinančiam badui. "Paskutinis toks atvejis buvo Kleboniškyje. Du šunys grandine pririšti prie medžių giliai miške. Mus iškvietė netoliese gyvenantys žmonės. Jie pasakojo girdintys kaukimą kažkur miške, sako, gal koks vilkas sužeistas. Nuvykę radome sulysusius bokserį ir vokiečių aviganį pririštus grandine, kad nenusigraužtų. Bokseris buvo tiek sulysęs, kad jo kaklas lengvai išsinėrė iš antkaklio ir jis paspruko, vėliau jį radome. Abu šunys rado naujus namus, gaila, skirtingus, dviem rasti vieną šeimininką labai sunku", - prisiminė J. Gustaitienė.
Vadovė pusiau juokais pusiau piktai pasakojo, kad jos tarnybai dažnai tenka teikti ir savotiškas taksi paslaugas pabėgėliams, ypač savaitgaliais ir naktimis. "Mes kai kuriuos šunis jau iš "veido" pažįstame", - juokavo J. Gustaitienė.
Iš tokių nuolat pagalbos tarnybos "taksi paslaugomis" besinaudojančių šunų šeimininkų tarnybos darbuotojai neretai išgirsta tokius pasiaiškinimus, esą vaikai norėjo, bet užaugo, o man nebereikia". Tačiau pasiūlius atsisakyti augintinio, visada griežtai atsakoma: "ne, jokiu būdu".
"Pikta, nes mūsų tarnyba yra skirta suteikti pagalbą beglobiams gyvūnams, o ne dirbti taksi, kai iš vieno rajono tenka vežti šunį į kitą", - sakė J. Gustaitienė.
Ypač tarnybos vadovė piktinosi sąmoningai daromais pažeidimais. Ji prisiminė kaip dėl vieno stafordšyro šeimininkės teko kreiptis į policiją. "Tai yra agresyvios veislės šunys, kuriuos būtina ženklinti, gauti leidimus. Ateina tokia mergelė ir sako, kad jos šuo numirė. Paprašius pažymos, ji atsakė neturinti ir pasakojo, kad augintinį užkasė. Parašė ji prašymą, mes šunį išregistravome, po keturių mėnesių jį randame bėgiojantį mieste. Prašėme policijos nubausti, nes buvo pažeistos ne tik miesto, bet ir respublikinės taisyklės", - sakė J. Gustaitienė.
Vadovė apgailestavo, jog nepaisant tarnybos surašomų raštų gausos, griežtesnes baudas šeimininkams taikyti vengiama.
"Pavyzdžiui, praėjusią vasarą, per ilgąsias poilsio dienas, kai buvo net penkios dienos laisvos, šeima išvyko pailsėti prie jūros ir paliko balkone, pietinėje pusėje katę be ėdalo ir vandens. Katė "rėkė" iki užkimimo. Trečią dieną neapsikentę kaimynai iškvietė mus. Kartu su ugniagesiais vadavome katę, vėliau ją šeimininkė atsiėmė. Jai skirta nuobauda - įspėjimas, ar, jūsų manymu, to pakanka", - retoriškai klausė J. Gustaitienė.
