Apie sovietinių Ignalinos atominių reaktorių mirtiną pavojų viešai pradėta kalbėti gerokai anksčiau nei apie visišką Lietuvos nepriklausomybę. Atkurtą Lietuvos Respubliką pasaulis pripažino per pusantrų metų, rusų kariuomenė iš mūsų šalies pasitraukė per trejus metus. Tačiau paskutinis ryškiausias sovietų režimo reliktas – Ignalinos branduolinis katilas – bus užgesintas tik šiandien, 2009 m. gruodžio 31 d. 23 val., praėjus beveik dviem valstybės savarankiško gyvavimo dešimtmečiams. Ir tai tik Europos Sąjungai privertus, be to, Lietuvai paveldėjus sunkią naštą – dirbtinį atominės elektrinės palydovą, miestą su 20 tūkstančių rusakalbių, iki šiol nesutikusių įsilieti į lietuvių visuomenę, bei tonas radioaktyvaus šlamšto, dešimtims tūkstančių metų užteršiančio dirvožemį ir vandenį, sukeliančio vėžį ir naujagimių apsigimimus. Nors šio vakaro ceremonija Ignalinos atominėje jėgainėje dažnai iš anksto būdavo vadinama „liūdnu atsisveikinimu su objektu, kuris pagamindavo Lietuvai 70 proc. palyginti pigios elektros energijos“, tačiau iš tiesų tai yra gera proga iš esmės patikrinti nuo sovietų laikų nejudintą Lietuvos energetinį ūkį. „Ūkininko patarėjas“ analizuoja, ar po to, kai Lietuva galutinai išstos iš „taikaus atomo šalių“ klubo, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pagaliau ištesės rinkimų pažadą, kad energetikų klanas nevaldys valstybės.
Būtina decentralizuoti energetiką
Pasak Vėjo energetikų asociacijos prezidento Stasio Paulausko, Lietuvos valdžia ir energetikos monopolininkai iki šiol nesupranta (teisingiau pasakius, nenori pripažinti), kad elektra, taip pat ir šiluma, karštas vanduo, tiekiami iš vieno „centrinio” šaltinio (atominės jėgainės, stambių šiluminių elektrinių), yra ekonomiką smukdantis pažangos stabdis. „Apskaičiuojama, kad apie trečdalis elektros energijos „išparceliuojama” centralizuotuose tinkluose, kol pasiekia vartotojus. Vienintelė išeitis – decentralizuoti energetiką, kuo daugiau vėjo, saulės, geoterminių įrenginių statyti arčiau vartotojų. Tik taip mes galime atpiginti elektros energiją”,- tikina S.Paulauskas.
Solidarumas monopolininkams svetimas
Nors, kaip oficialiai teigiama, rusišku uranu kūrenti Ignalinos branduoliniai reaktoriai per ketvirtį amžiaus kasmet pagamindavo 70-80 proc. Lietuvai reikalingos elektros, jėgainės šešėlyje tūnojusios rusiškas dujas ir mazutą naudojusios šiluminės elektrinės visą tą laiką taip pat pelningai pardavinėdavo pagrindinį savo produktą, elektrą, ir dar antra tiek užsidirbdavo gamybos atliekomis (šiluma ir karštu vandeniu) „aprūpindamos“ buitinius vartotojus, kuriems Lietuvos įstatymai iki šiol neleidžia lengvai pasirinkti pigesnių tiekėjų. Dabar šiluminės elektrinės tampa kone „kontrolinėmis“ elektros gamintojomis. Bet nė viena jų nesirengia sunkmečiu solidarizuotis su visuomene ir savo „antrinius produktus“ (šilumą bei karštą vandenį) tiekti žmonėms veltui arba bent jau simboliška kaina (už vieną litą).
Švaisto vartotojų pinigus
„Net moderniausiai suprojektuotų šiluminių elektrinių, ekologiniais sumetimais pastatytų toli už miestų ir gyvenviečių, gamybos nuostoliai siekia daugiau nei 50 procentų. Pasibaigus vienam šildymo sezonui ir dar neprasidėjus kitam (5 mėnesius) šiluminėse elektrinėse 50-70 proc. šilumos energijos virsta garais, kurie aušintuvais tiesiog išmetami į orą, nes, išskyrus buitinius vartotojus, šios „prekės“ niekam daugiau nereikia, o garo turbinose būtina aušinti ir kondensuoti elektros gamybos procesui naudojamus garus. Tiesa, vasarą nereikšminga 10-15 proc. atliekinės šilumos dalis panaudojama buitiniam vandeniui šildyti. Dėl taip švaistūniškai deginamų už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus Rusijoje brangiai pirktų dujų centralizuotosios šilumos tiekimo monopolininkai turėtų susilaukti didelių baudų ir privalomų gamybos neefektyvumo mokesčių“,- įsitikinęs individualių šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų specialistas praktikas, kaunietis Bernardas Aleksandravičius.
Ydingas ratas turi būti pralaužtas
Pasak B.Aleksandravičiaus, liūdniausia ir absurdiškiausia tai, kad centralizuotojo šildymo kainų net ir taupiausiai šildydamiesi buitiniai vartotojai nepajėgs pakeisti. „Šilumos tiekimo monopolininkams tiesiog būtina, kad visuomenė sunaudotų kuo daugiau šilumos. Įsivažiavus pastatų renovacijos kampanijai, gyventojams ėmus masiškai apšiltinti savo namus, kad sumažėtų šilumos nuostoliai, šiluminės elektrinės dėl nevykusių jų naudojamų technologijų turės dar daugiau šilumos išmesti į orą. Besigindami nuo tokios nepavydėtinos perspektyvos, šilumininkai stengsis branginti savo paslaugas. Ydingas ratas galutinai užsidarys“, - pranašauja B.Aleksandravičius. Jo nuomone, vienintelė protinga išeitis – radikaliai pertvarkyti šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemą. “Gyventojų namuose ir butuose reikia pritaikyti pažangias technologijas (mikrokogeneraciją), statyti šiuolaikinius įrenginius (šilumos siurblius). Dabar keliu važiuojant pro Kauno nuotekų valymo įrenginius šalia Nemuno dėl nepakeliamo dvoko tenka uždaryti visus automobilio langus. O juk visas buitines atliekas, šiukšles, atsinaujinančios biomasės išteklius, gamtosaugininkų atakuojamuose danų kiaulių kompleksuose slūgsančias biodujas nesudėtingomis operacijomis galima paversti vadinamosiomis „miesto dujomis“ („town gas“) (iki 1967 m. tai buvo pagrindinis Didžiosios Britanijos kuras) ir jomis taupiai kūrenti daugiabučiuose namuose įrengtus individualius kondensacinius katilus, kurių savininkai dabar kaltinami, kad neva didina Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos „Gazpromo“, - savąją „poignalininės“ Lietuvos energetinę viziją nusakė šilumos tiekimo specialistas B.Aleksandravičius.
Darnioji alternatyva
„Specialistų apskaičiavimais, šalies šiluminės energijos poreikius jau dabar įmanoma patenkinti iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Elektra irgi apsirūpintume be didesnių rūpesčių, jeigu Lietuvoje būtų suvokta, kad pasaulyje populiarėjanti vadinamoji darnioji energetika galėtų būti alternatyva branduolinėms jėgainėms”, - įsitikinęs Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.
Vidurio ir Rytų Europos bankų priežiūros tinklas (CEE Bankwatch Network) pernai sukūrė darniosios energetikos viziją Lietuvai iki 2050 metų. Nevyriausybinė aplinkosauginė organizacija CEE Bankwatch Network, kurios būstinė yra Čekijos sostinėje Prahoje, pataria Lietuvai atsisakyti iškastinio kuro ir branduolinės energijos, rekomenduoja mūsų ekonominėmis, klimatinėmis, geopolitinėmis sąlygomis perspektyviausius atsinaujinančios energijos išteklius - kietąją biomasę ir vėjo jėgaines. Darniąją energetiką Lietuvoje populiarinantis „Atgajos” bendrijos pirmininkas Saulius Pikšrys atominę energetiką vadina labai brangia (skaičiuojant visą branduolinio kuro gavybos, perdirbimo ir radioaktyvių atliekų laidojimo ciklą), neefektyvia vakarykštės dienos technologija, priklausančia nuo valdžios subsidijų, nepadedančia spręsti socialinių problemų, užgožiančia alternatyvius ekologiškus energijos šaltinius. Be to, branduolinių reaktorių prisistačiusios šalys vieną dieną gali tiesiog nebeturėti žaliavų, nes urano sankaupų pasaulyje yra mažiau negu organinio kuro atsargų. Jeigu dar anksčiau po „atsitiktinės” atominių jėgainių avarijos tų valstybių neužklos „branduolinė žiema”…
Lietuvai siūloma tapti Rusijos dispečere
Tačiau šiomis dienomis netrūksta ir patarimų, kaip Lietuvai išlikti „nepriklausoma energetine valstybe” arba bent išsaugoti „branduolinio statuso” likučius. Ypač daug tokių patarimų girdisi iš Rusijos. Rugsėjo mėnesį Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pasirašė nutarimą Karaliaučiaus krašte statyti Baltijos atominę elektrinę. Kaip teigia Kremliaus finansuojamos informacinės agentūros „Regnum.ru” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Igoris Pavlovskis, Lietuvai gali būti pasiūlyta tapti šios jėgainės „dispečere”, skirstyti jos gaminamą elektrą Latvijai ir Baltarusijai. Kremlius bruka Lietuvai net 49 proc. Baltijos atominės elektrinės akcijų ir amžiną priklausomybę vadinamajam Smolensko „vieningajam energetiniam žiedui”, į kurį Rusija dabar suvėrusi Lietuvą, Latviją, Kaliningrado sritį ir Baltarusiją.
Provokacijos belaukiant naujos jėgainės
Atomininkų miesto Visagino (vietinių iki šiol vadinamo Sniečkumi) savivaldybės administracija rusiškai ir lietuviškai pakvietė „visos Lietuvos žmones naujametę naktį 00.30 val. prisidėti prie akcijos „Vilties žibintai“: iš savo gyvenamųjų vietovių leisti į dangų kuo daugiau „šviestuvų”, kad „kuo greičiau būtų pradėta statyti nauja atominė elektrinė.
Pernai „Ūkininko patarėjo“ ilgai įkalbinėtas Lietuvos valstybės saugumo departamentas ištrynė iš internetinės enciklopedijos Vikipedijos rusišką dezinformaciją, jog Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai rusai ir jų šeimos kartu su jėgaine nori atsiskirti nuo Lietuvos ir Europos Sąjungos, kad išsaugotų elektrinę ateities kartoms. Ignalinos AE uždarymo išvakarėse provokacinė žinutė vėl pasirodė internete. Tiesa, šiek tiek pakeista – dabar sovietinių Ignalinos branduolinių reaktorių patriotai rašo, kad 90 proc. Lietuvos gyventojų (kas ir kada atliko apklausą – nenurodo) neprieštarautų, jeigu Visagino atominė teritorija „laikinai politiškai atsiskirtų nuo ES, galbūt ir nuo Lietuvos, kol bus pastatyta nauja branduolinė jėgainė“...
Prezidentės ir sosto įpėdinio vizijos
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad, uždarius sovietinę Ignalinos atominę elektrinę, prasidės tikroji Lietuvos energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos, mūsų šalis galės rinktis kitus energetikos šaltinius, elektros tiltais jungtis su Šiaurės ir Vakarų Europos šalimis. Tačiau per pastaruosius pusę metų Lietuva įsitikino, kad šios politikės žodžius ne visada lydi konkretūs darbai.
Neseniai Lietuvoje viešėjęs karaliaus Mindaugo II vaikaitis, kunigaikštis Inigo von Urachas savo tinklalapyje rašo: „Paskaičiavus, kiek mokesčių mokėtojų pinigų skiriama atominės energetikos tyrimo darbams, jėgainių apsaugai nuo avarijų, paaiškėtų, kad tokiu būdu gaunama elektra nėra tokia jau pigi, o alternatyvioji – saulės, vėjo, bangų mūšos – energetika ne per brangi. Nėra kitos išeities - privalome keisti įstatymus, kad žmonės galėtų patys apsirūpinti energija, imtis iniciatyvos, upeliuose statytis mažas hidroelektrines – elektros energijos šaltinius sau ir kaimynams. Kiekvienas žingsnelis šia kryptimi yra teisingas”.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
