Atominis šantažas
Nuo Krymo aneksijos pradžios ir Rusijos valstybinėje propagandoje, ir šalies vadovų kalbose vis dažniau ėmė skambėti branduolinio šantažo tema. TV laidų vedėjai grasina Vakarus paversti branduolinių pelenų sluoksniu, su patosu pranešinėjama apie vienuose ar kituose Rusijos strateginės raketinės kariuomenės daliniuose pradėtas neplanines pratybas, didžiuojamasi branduolinius užtaisus nešti galinčių operatyvinių-taktinių raketinių kompleksų „Iskander“ dislokavimu Kaliningrado srityje, o pats Rusijos prezidentas pirmųjų Krymo aneksijos metinių proga pareiškė, kad šios operacijos metu net buvo pasirengęs panaudoti branduolinį arsenalą.
Tokių pareiškimų, bent jau viešumoje, net Šaltojo karo įkarštyje sau neleisdavo Sovietų Sąjungos lyderiai, tarsi mantrą nuolat kartoję frazę apie visišką pasirengimą duoti „tvirtą atsaką“ agresoriui. Skirtingai nuo dabartinės Kremliaus retorikos su atvirais branduolinio šantažo elementais, Sovietų Sąjungos laikais Maskva net buvo iškilmingai pasižadėjusi pasauliui pirmoji niekuomet jokiomis aplinkybės nepanaudoti branduolinių ginklų. Tiesa, ar tokiu pažadu kas nors tikėjo, kitas dalykas, tačiau bent jau oficialioje retorikoje tuometis Kremliaus režimas branduolinio šantažo vengė.
Tačiau dabar, kai dėl tebesitęsiančios krizės Ukrainoje pašliję Rusijos ir Vakarų tarpusavio santykiai nusmuko iki žemiausios ribos nuo pat Šaltojo karo pabaigos, Maskva ėmė žvanginti branduoliniais ginklais, teigia JAV žurnalas „The National Interest“. Rusijos strateginė raketinė kariuomenė pradėjo dažniau rengti pratybas, strateginiai bombonešiai „Tu-95“ nuolat „čiupinėja“ NATO šalių oro erdvės gynybą, o Vladimiras Putinas nutrūktgalviškai postringauja apie rusiško atominio arsenalo panaudojimo galimybes. Pasak leidinio, visa tai specialiai skirta dėmesiui atkreipti, ir toks apskaičiavimas pasiteisina. Analitikai Vašingtone kiekvieną kartą skelbia pavojų, kai Rusija praneša apie naujus planus modernizuoti savo strateginės ginkluotės elementus.
Balansas ir branduoliniai koziriai
Tačiau Rusijos strategines pajėgas reikėtų vertinti platesniame kontekste, rašo „The National Interest“. Pradėti reikėtų nuo JAV ir Rusijos strateginių branduolinių arsenalų santykio. Pagal 2010 m. pasirašytą strateginių puolamųjų ginklų sutartį, iki 2018 m. vasario mėnesio Jungtinės Valstijos ir Rusija turi sumažinti branduolines pajėgas. Abiejose šalyse turi likti ne daugiau kaip po 700 dislokuotų tarpžemyninių balistinių raketų (TBR), balistinių raketų povandeniniuose laivuose (BRPL) bei strateginių bombonešių, ir ne daugiau kaip po 1 550 parengtų naudoti strateginių kovinių užtaisų.
Remiantis duomenimis, kuriais reguliariai keistis JAV ir Rusiją įpareigoja ši sutartis, 2014 m. spalio 1 d. JAV turėjo 1 642 parengtus naudoti kovinius strateginius užtaisus, o Rusija – 1 643. Kovinėje parengtyje esančių TBR, BRPL ir strateginių bombonešių Jungtinėse Valstijose buvo 794, o Rusijoje – 528. Taigi, branduolinių užtaisų požiūriu tarp abiejų šalių pasiektas balansas, tačiau jų pristatymo į taikinius požiūriu JAV turi nemažą pranašumą, kuris išliks dar daugelį metų, teigia žurnalas.
Po šiais skaičiais slypi dar vienas amerikiečių kariškių koziris: JAV „iškrovė“ visas savo TBR ir didžiąją dalį BRPL, taigi šios raketos dabar apginkluotos mažesniu kovinių galvučių kiekiu, nei galėtų nešti. Povandeninių laivų raketos „Trident D-5“ gali nešti po 8 branduolines galvutes, tačiau, laikantis naujosios strateginės ginkluotės ribojimo sutarties, jos turi nuo 4 iki 5 branduolinių užtaisų. Visos tarpžemyninės balistinės raketos „Minuteman-III“ dabar apginkluotos viena kovine galvute, nors dviejuose trečdaliuose jų būtų galima įrengti po 3. Be to, JAV strateginių ginklų arsenaluose sukaupta daug atominių užtaisų. Jei 2010 m. sutartis būtų nutraukta, JAV galėtų parengtyje esančią savo strateginę ginkluotę papildyti daugiau nei 1 000 kovinių galvučių. Rusija tokios galimybės neturėtų.
Šiuo metu ji vykdo kelias savo strateginių pajėgų modernizavimo programas, ir pastangos šioje srityje yra kur kas aktyvesnės, nei prieš 10 ar 15 metų. Tačiau, pasak leidinio, tai iš esmės yra bandymas pasivyti praėjusį laiką. Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo iki maždaug 2005 m. Rusijos ginkluotosios pajėgos beveik nepirko naujų strateginių ginklų. Daugelis raketų, tarp jų P-36M ir UP-100N, kuriose iki šiol sumontuota maždaug pusė naudojimui parengtų rusiškų branduolinių galvučių, artėja prie maksimalios leidžiamo naudojimo ribos arba ją jau pasiekė. Dėl šios priežasties 1991–2010 m. Rusijos strateginės pajėgos smarkiai sumažėjo. Pasenę ginklai buvo nurašinėjami, o nauji nebuvo perkami. Pagal kovinių galvučių ir jų pristatymo priemonių skaičių Rusija net atsidūrė žemiau 1991 m. pasirašytos pirmosios strateginės ginkluotės apribojimo sutarties numatytos ribos. Ši sutartis baigė galioti 2009 m. pabaigoje.
Naftos kainos ir branduolinis arsenalas
2000 m. pradėjusi brangti nafta ėmė pildyti Rusijos iždą ir leido daugiau pinigų skirti gynybai. Būtent dėl šių įplaukų Rusijos kariuomenė dabar gauna anksčiau užsakytas raketas ir povandeninius laivus. Nors šiandien Rusijos strateginių pajėgų modernizavimo programa savo tempais aiškiai lenkia amerikietiškąją, tačiau po 10 metų situacija atrodys visiškai kitaip, teigia leidinys.
Iki 2020-ųjų pradžios Rusija, jeigu jai nesutrukdys dabartinės ekonominės problemos, užbaigs didžiąją modernizavimo programų dalį. Tuo tarpu JAV iki maždaug 2025 m. pradės statyti naujus strateginius atominius povandeninius laivus, kurie pakeis „Ohio“ tipo povandeninius raketnešius, naujus tolimojo nuotolio strateginius bombonešius ir galbūt naujos kartos sparnuotąsias raketas su branduolinėmis galvutėmis. JAV taip pat ruošis arba kurti naujas TBR, arba modernizuoti „Minuteman -III“ raketas ir pratęsti jų naudojimą (tai atsieitų pigiau). Taigi, strateginių arsenalų modernizavmo požiūriu jau pirmaus JAV.
Skiriasi ir JAV bei Rusijos požiūris į strateginės ginkluotės plėtrą. Rusija, kaip anksčiau ir Sovietų Sąjunga, paprastai sukuria ir pagamina strateginės paskirties raketą, laiko ją savo arsenale trumpiau, nei analogišką raketą turintys amerikiečiai, paskui ją nurašo ir kuria naują. Tuo tarpu JAV kariškiai nori, kad raketos tarnautų kur kas ilgiau. JAV dažnai naudoja raketų eksploatacijos ilginimo ir modernizavimo programas. Pentagono manymu, tai geriausias variantas kaštų santykio, patikimumo ir efektyvumo požiūriu.
Pavyzdžiui, JAV karinės oro pajėgos 1970 m. priėmė ginkluotėn TBR „Minuteman-III“. Pagal naujausią sutartį, Jungtinės Valstijos išsaugos visas turimas šio tipo raketas, kurių yra 400. „Minuteman-III“ bus naudojamos iki 2030 m., be to, aptarinėjama galimybė dar labiau prailginti jų tarnavimo laiką. Rusiškas „Minuteman-III“ analogas – raketa RT-2PM. Jos buvo pradėtos naudoti 1985 metais, praėjus 15 metų nuo amerikietiškųjų sukūrimo. Dabar Rusijos arsenale jų liko apie 15, ir net šis likutis iki 2020 m., jei ne anksčiau, bus nurašytas. Dauguma RT-2PM atlaikė tik maždaug trečdalį to laiko, kurį tarnaus „Minuteman-III“.
Jei pažvelgtume į povandeniniams laivams skirtas tarpžemynines raketas, pamatytume, kad Rusija jau priima į arsenalą raketą „Bulava“, kurios pirmasis bandomasis paleidimas įvyko 2005 m. JAV laivynas naudoja „Trident-D-5“ raketas, pirmą kartą išbandytas 1987 m. ir priimtas į ginkluotę 1990-aisiais.
Neverta nerimauti
Tačiau „nauja“ nebūtinai reiškia „gera“, pastebi „The National Interest“. Per 10 pastarųjų metų buvo atliktas 21 „Bulava“ raketų bandymas. Apie 40 proc. visų paleidimų buvo nesėkmingi. „Trident-D-5“ yra senesnė už „Bulavą“, tačiau ji pasiekė patikimumo rekordą: daugiau nei 140 iš eilės jos paleidimų buvo sėkmingi.
Visa tai nereiškia, kad Jungtinėms Valstijos reikia ignoruoti Rusijos vykdomą strateginės ginkluotės modernizavimo programą. Kai kurie jos elementai neabejotinai kelia susirūpinimą. Pavyzdžiui, dabar Rusijoje kuriama nauja TBR „Sarmat“, kuri, manoma, galės nešti iki 10–15 kovinių užtaisų. Ši skystojo kuro raketa pernelyg didelė, kad galėtų būti mobili, todėl bus įrengiama šachtoje. Rusų analitikai kritikuoja tokį kariškių požiūrį, vadina projektą potencialiai destabilizuojančiu, ypač krizės sąlygomis. Esą milžiniškos, daugybę užtaisų turinčios TBR „Sarmat“ šachtose gali tapti puikiu taikiniu preventyviam smūgiui. Beje, dėl tos pačios priežasties JAV karinė vadovybė nusprendė sumažinti „Minuteman-III“ raketų kovinių užtaisų skaičių, nes krizės atveju šachta, kurioje yra tokia raketa, taps ne tokiu patraukliu taikiniu.
Rusija ir toliau lieka vienintele pasaulio šalimi, turinčia galimybę fiziškai sunaikinti JAV, todėl jos strateginių pajėgų negalima pernelyg nuvertinti. Tai reiškia, kad Vašingtonui būtina skirti reikiamą dėmesį savo paties branduoliniam arsenalui. Vis dėlto, jeigu jis to nepamirš daryti, rimtų priežasčių nerimauti dėl Rusijos branduolinių programų nebus, ypač kol Maskva vykdo naujausią strateginių puolamųjų ginklų ribojimo sutartį. Be kita ko, dar nė vienas JAV generolas nėra pasakęs, kad norėtų apsikeisti su Rusija turimais branduoliniais arsenalais, pastebi leidinys.
