19 metų senumo dokumente cituojami abiejų šalių prezidentai. Pavyzdžiui, kaip B. Jelcinas pranešė B. Clintonui, kad „išsirinko savo teisių perėmėją Vladimirą Putiną“, kuris tuo metu kaip tik iš FST vadovo pozicijos perėjo į Rusijos premjero postą. B. Jelcinas savo kolegai paaiškino, kodėl priėmė tokį sprendimą.
„Netrukus, artimiausiomis dienomis, jūs susitiksite su Putinu… Dabar aš norėčiau papasakoti jums apie jį, kad jūs žinotumėte, koks jis žmogus“.
Reikėtų priminti, kad tuometinis Rusijos premjeras buvo niekam nežinomas žmogus ne tik Vakaruose, tačiau ir pačioje Rusijoje – jis tik prieš metus buvo pradėjęs vadovauti saugumo tarnybai, o anksčiau dirbo Sankt Peterburgo administracijoje. Ir B. Jelcinas norėjo užtikrinti B. Clintoną, kad kylanti žvaigždė Vladimiras Putinas – „patikimas žmogus“. B. Jelcinas telefonu skundėsi, kad jam užtruko daug laiko, kad surastų tą, kuris galėtų tapti Rusijos prezidentu 2000-aisiais.
Tikėtina, kad tuo metu jau itin prastos sveikatos Rusijos prezidentas buvo „pakištas“ ir V. Putiną parinko jo aplinkos žmonės, įskaitant ir didelę įtaką turėjusius oligarchus ar kariuomenės ir saugumo atstovus.
„Man prireikė daug laiko, kad nuspręsčiau, kas gali tapti kitu Rusijos prezidentu 2000-aisiais metais. Deja, tuo metu aš negalėjau rasti kokių nors tinkamų kandidatų. Galų gale, aš aptikau jį, Putiną, ir išanalizavau jo biografiją, jo interesus, jo pažįstamus ir t.t. ir pan. Aš supratau, kad jis patikimas žmogus, gerai gaudosi tame, kas yra jo atsakomybės ribose. Tuo pat metu jis veikia apgalvotai ir yra stiprus, bendraujantis ir gali lengvai užmegzti ryšį su potencialiais partneriais. Aš įsitikinęs, kad jūs jame atpažinsite aukštos kvalifikacijos partnerį. Aš visiškai įsitikinęs, kad jį palaikys kaip kandidatą 2000-ųjų rinkimuose,“ – pasakojo B. Jelcinas.
Tame pačiame pokalbyje B. Clintonas pasakoja, kad iki tol jis su V. Putino palaikė gerus ryšius ir, kad laukia susitikimo su juo. JAV prezidentas jau buvo sykį matęs V. Putiną – 1999-ųjų rugsėjį Oklande vykusio ekonominio susitikimo metu. B. Clintonas pažymėjo, jog V. Putinas sudarė jam protingo žmogaus įspūdį.
Kitoje stenogramoje (1999 lapkričio 19) matyti, kad B. Clintonas ir vėl grįžta prie to, kas perims Rusijos valdžios vairą ir klausia B. Jelcino, kas nugalės rinkimuose.
„Aišku, Putinas, – užtikrino B. Jelcinas. – Jis bus perėmėju. Jis demokratas ir žino Vakarus“.
„Jis stiprus. Jis turi vidinį stuburą. Jis stiprus vidumi. Ir aš padarysiu viską, kas įmanoma dėl jo pergalės – teisėtais būdais, savaime suprantama. Ir jis nugalės. Jūs dirbsite drauge. Jis tęs Jelcino poziciją, orientuotą į demokratiją ir Rusijos kontaktų plėtrą. Jis turi energijos ir smegenis, kad pasiektų tame sėkmės,“ – pasakojo B. Jelcinas. Kaip rodo istorija, pirmasis Rusijos prezidentas fatališkai klydo.
Bendravimo kontrastai
JAV Carnegie fondo viceprezidentas ir buvęs B. Clintono patarėjas Rusijos klausimais teigia, kad šiandien yra itin keista skaityti tokius dviejų prezidentų pokalbius.
Draugiškas ir pasitikėjimo kupinas pokalbių tonas gerokai kontrastuoja su dabartiniais Rusijos ir JAV tarpusavio santykiais, kurie nusileido iki „Šaltojo karo“ lygio.
Abu prezidentai aptarinėjo faktiškai visus klausimus, kurie siejosi ne tik tarpusavio santykių, tačiau ir vidines problemas. Pavyzdžiui, B. Jelcinas nerimavo, kad vietos komunistams ar kitiems karštagalviams kils noras susigrąžinti Rusijai Krymą, kurį Ukrainai priskyrė N. Chruščiovas.
1999-ųjų gruodžio 31-ąją Borisas Jelcinas paskelbė apie savo atsistatydinimą, paprašė Rusijos liaudies atleidimo ir faktiškai pasiūlė visiems artimiausiuose rinkimuose balsuoti už Vladimirą Putiną, kuris tuo metu buvo mažai žinomas politikas, nors ir trumpai jau spėjo pavadovauti vyriausybei.
