"Europos Sąjungos (ES) valstybės įgyvendina socialinės gerovės modelius, o Lietuva kartu su Latvija ir Estija eina priešinga kryptimi", - LŽ tvirtina Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis. Jo požiūriu, Lietuvos Vyriausybė stokoja strateginio mąstymo, priima sprendimus tik tada, kai susiduria su problemomis, o tiems sprendimams nepasiūlo alternatyvų.
Mokslininko nuomone, Lietuvoje viena didesnių socialinės apsaugos problemų, kurią dar apsunkino Konstitucinio Teismo sprendimas, yra nuostata, kad dirbantys pensininkai turi teisę gauti ir visą atlyginimą, ir visą pensiją ar net dvi tris jų.
- Prezidentė Dalia Grybauskaitė abejoja siūlymu nuo kitų metų 2 proc. didinti "Sodros" įmokas. Seimo pirmininkė Irena Degutienė - taip pat. Jos teigimu, tarifo didinimas tik sukels dar daugiau įmonių bankrotų ir įklampins "Sodrą" į didesnį deficitą. Kokia Jūsų pozicija tuo klausimu?
- Į šį klausimą reikėtų atsakyti dviem lygiais - teoriniu ir praktiniu. Teoriniu požiūriu mokesčių didinimas ekonomikos nuosmukio laikotarpiu yra neveiksmingas. Pirma, mokesčių didinimas mažina jų surenkamumą. Toks pat efektas būtų ir nesant ekonomikos nuosmukio. Antra, socialinio draudimo įmokos kėlimas didina ir darbo jėgos išlaidas. Dėl to mažėja ūkio konkurencingumas. Trečia ir ketvirta, mokesčių didinimas skatina šešėlinę ekonomiką ir mažina šalies investicinį patrauklumą.
- Labai norime tiesioginių užsienio investicijų, bet šitaip jas atbaidytume?
- Žinoma. Nors pagal investicinius projektus Lietuvoje dirbančius užsieniečius galime apskritai atleisti nuo "Sodros" įmokų. Pirmiausia turime suvokti, kad problema, apie kurią kalbama, yra mūsų nacionalinė problema ir atsakomybė. Užsienio investuotojų nederėtų apkrauti mūsų bėdomis.
Galiausiai penkta priežastis, kodėl "Sodros" įmokų didinimas vertintinas neigiamai, - jis būtų politiškai nepatrauklus. Visos mano išvardytos priežastys yra vadovėlinės tiesos. Tai, kad prezidentė D.Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė I.Degutienė suabejojo dėl "Sodros" įmokų didinimo, byloja, jog kalbamu teoriniu požiūriu jos yra raštingos.
- O Vyriausybė - neraštinga?
- Palaukite. Kalbėjome viso labo apie teorinį klausimo lygį, apie elementarias ir visiems blaiviai mąstantiems žmonėms suprantamas tiesas. Jas suvoktų ir antro kurso studentas. Kitas keliamo klausimo lygis - praktinis. Ir šiuo atžvilgiu turėčiau paprieštarauti abejojantiesiems dėl "Sodros" įmokos didinimo. Po vieną procentą įmokų paskirsčius tarp darbdavio ir darbuotojo, šis didinimas neturės didesnės įtakos įmonių bankrotams ir neįklampins "Sodros" į didesnį deficitą.
Taip, padidės suinteresuotumas nuslėpti dalį pajamų. Tačiau supraskime, kad šiuo atžvilgiu susiduriame jau ne su mokesčių sistemos efektyvumu ar neefektyvumu, bet su mokesčių administravimo ir kontrolės efektyvumo problema. Atskirkime tuos dalykus. Jei kas nors vagia, turime imtis priemonių, kad nevogtų, užuot atsisakę didinti tai, kas gali būti išvagiama be tinkamos kontrolės. Tobulinkime administravimą. Jei dėl sprendimo didinti mokestį laimi šešėlinė ekonomika, vadinasi, neveiksmingas yra administravimas, o ne sprendimas.
Kitas vertus, negirdėti alternatyvų siūlymui didinti "Sodros" įmokas. Kada mes apskritai Vyriausybės lygiu girdėjome kalbant apie alternatyvas? Su kuriomis alternatyvomis galime lyginti siūlomą Vyriausybės sprendimą? Nei prezidentė, nei Seimo pirmininkė nepasakė, ką jos rekomenduoja daryti kitaip. Norėčiau atkreipti dėmesį į mūsų sprendimų priėmimo kultūrą. Juk valdymas yra argumentuotas alternatyvų pasirinkimas. O kur tos alternatyvos ir argumentai?
- Vyriausybė juk taip pat pateikė siūlymą, bet nepateikė alternatyvių sprendimų.
- Būtent. Alternatyvius siūlymus turi teikti ne mokslininkai ir ne žurnalistai. Tai turi būti kryptingų politikų pastangų rezultatas. Alternatyvų rengimas - atsakingos valdymo institucijos prerogatyva. Kai jos bus parengtos, jau ir mokslininkai, ir verslininkai galėtų įsitraukti į alternatyvų svarstymą.
Aš asmeniškai pasisakyčiau už "Sodros" įmokų didinimą, nors ir suvokiu šio veiksmo nepagrįstumą teoriniu lygiu. Svarbiausias argumentas už įmokų didinimą - būtinybė šiandien mokėti pensijas. Tai teigdamas nesakau, kad palaikau esamą mokesčių politiką, bet tvirtinu, jog būtina vykdyti prisiimtus įsipareigojimus socialinės apsaugos srityje.
- Tačiau vadovaudamasi šia logika Vyriausybė po pusmečio gal vėl siūlys kelti "Sodros" įmokas ir aiškins, kad to reikalauja būtinybė vykdyti įsipareigojimus pensininkams.
- Labai gerai pasakėte. Matyt, sprendimai yra nepakankamai brandūs. Pajamas reikia projektuoti žvelgiant į perspektyvą. Turi būti įvardijami keli galimi ateities scenarijai ir jų pagrindu siūlomi sprendimai. Tačiau šiuo atveju mes nežinome santykio su galimybių visuma.
Valdžia sprendžia problemas tada, kai su jomis susiduria. Savo ruožtu brandi, strateginiu mąstymu grįsta valdžios politika mėgina įžvelgti ateities problemas ir numatyti pereinamuosius jų sprendimo etapus, užuot priiminėjusi radikalius sprendimus per mėnesį ar per naktį. Vien taupymas ir karpymas nėra strateginis sprendimas.
- Esate teigęs, jog ekonominio nuosmukio sąlygomis socialinio draudimo įmokų nedidina nė viena Europos valstybė. Kaip manote, kodėl Lietuvos Vyriausybė nesielgia kaip europiečiai?
- Turėčiau pakoreguoti šį savo teiginį: Ispanija jau svarsto galimybę didinti arba socialinio draudimo, arba gyventojų pajamų mokestį. Tais pačiais tikslais kaip ir Lietuva: nesurenka pinigų, reikalingų socialiniams įsipareigojimams vykdyti. Manau, tai ta kryptis, prie kurios prisidės ir latviai, ir estai, ir galbūt - graikai.
- Kaip vertinate Vyriausybės siūlomą socialinių išmokų mažinimą? Ar ne per drastiškai kertama per dirbančių pensininkų kišenę, ypač tų, kurie dirba pagal autorines sutartis?
- Apskritai vykdoma politika yra fragmentiška. Konstitucinio Teismo sprendimas šiuo klausimu problemos neišsprendė ir net dar labiau ją apsunkino, nes įteisino būtinumą mokėti pensijas dirbantiems pensininkams. Juk pensija yra draudiminio pobūdžio išmoka. Ji turi būti mokama įvykus draudiminiam įvykiui. Draudiminis įvykis - tai negalėjimas dalyvauti darbo rinkoje dėl senatvės. Kodėl turi būti įteisinta galimybė pasinaudoti išmoka, jei nesusiduriama su draudiminiu įvykiu - t. y. išliekama darbo rinkoje?
- O kaip dėl sumanymo atimti pensijas iš tų, kurie dirba pagal autorines sutartis, "iškirpus" iš pensijų honoraro dydžio sumą? Juk pasirinkimas "arba pensija, arba kūrybinė veikla" naikins jų motyvaciją dirbti.
- Manau, kūrybinis darbas neturėtų būti šimtu procentų prilygintas darbo sutarčiai. Jei žmogus yra pensinio amžiaus ir turi teisę į socialinį draudimą, bet nepasinaudoja ja ir kuria, iš esmės jis dalyvauja darbo rinkoje. Tokiu atveju jam skirta socialinio draudimo išmoka turėtų būti mažesnė.
Pagal autorines sutartis dirbantys žmonės neapkrauna infrastruktūros tiek, kiek tai padaro dirbantys pagal darbo sutartis, todėl kūrybinis darbas turėtų būti skatinamas mažesniais mokesčiais. Pensijos dydis pagal autorines sutartis dirbantiems asmenims, manau, turėtų mažėti, bet ne tokiu mastu kaip dirbantiems etatinį samdomą darbą.
Savo ruožtu visu etatu dirbančiam pensinio amžiaus žmogui jokiu būdu negali būti mokama visa jam priklausanti pensija. Gali būti taikomos tik tam tikros išimtys, atsižvelgiant į jo amžių: dvigubai ilgesnės atostogos ir pan. Juo greičiau išspręsime šią problemą, juo mažiau bėdų turėsime ateityje.
Apskritai visi drastiški sprendimai, panašūs į tuos, apie kuriuos kalbame, yra nepakankamo valdymo sistemos brandumo požymis. Savo ruožtu brandumą liudija stabilumas ir sistemiškumas.
- Kokia Jūsų nuomonė apie praėjusios kadencijos Seimo padidintas motinystės atostogų išmokas, padarius tas atostogas ilgiausias ES? Ar ne per didelė prabanga Lietuvai?
- Negerai, kai apie vaiko priežiūrą namie iki dvejų metų kalbama kaip apie prabangą. Gerovės valstybėje tai turėtų būti visavertė teisė. Bet tai, kaip ją pamėginta įgyvendinti Lietuvoje, prasilenkia su sveiku protu. Išmokos dydis - nepagrįstas ir nesuderintas su biudžeto galimybėmis.
Maža to, esama sistema neužtikrina socialinio teisingumo motinystės (tėvystės) atostogų srityje. Ji neatitinka socialinės išmokos principų, būdama neadekvačiai "pririšta" prie asmens pajamų. Nedirbančios arba menkai uždirbančios studentės ir 7 tūkst. litų gaunančio asmens motinystės išmokų kraštinis dydis turėtų būti išlygintas. Daug uždirbanti ponia turėtų gauti didesnę išmoką, nei jokio stažo neturinti mama, bet ne tokiu skirtumu, koks susidaro dabar. Juk jų vaikų poreikiai - panašūs.
- ES socialinės gerovės valstybės idėja daug kur vienaip ar kitaip įgyvendinta. Ar mes kada nors turėsime socialinės gerovės valstybę Lietuvoje? Kodėl per 20 nepriklausomybės metų taip menkai tepažengta šiuo keliu?
- ES gerovės valstybės principai sudaro socialinės politikos pagrindą. Tai pagrindinė politinė doktrina, kuri įgyvendinama teisės aktais, konvencijomis ir pan. Lietuvoje šios doktrinos įgyvendinimas yra privalomas. Todėl jūsų klausimas - absoliučiai pagrįstas. Atsakymas toks: per 20 nepriklausomybės metų nuėjome priešinga kryptimi.
ES nuostatos skatina socialiai orientuoto kapitalizmo plėtrą, o mes Lietuvoje įgyvendiname liberalaus kapitalizmo nuostatas ir ta kryptimi stumiame visuomenę. ES esame tarsi "penktoji kolona": prisijungėme prie gerovės valstybių sąjungos, bet įstoję į šią sąjungą žaidžiame savo žaidimą. ES valstybėse 22-26 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) skiriama socialinėms reikmėms tenkinti; Lietuvoje - tik apie 13 procentų. Toks mažas BVP nuošimtis socialinėms reikmėms skiriamas tik Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Lenkijoje pensijos gal net dukart didesnės nei Lietuvoje. Tiesiog Lietuvoje neatstovaujama visuomenės interesui.
- O kas kaltas: tie, kurie neatstovauja visuomenės interesui, ar visuomenė, neišreikalaujanti, kad jos interesui būtų atstovaujama?
- Visuomenė kaip tokia neturi galios - jos galia reiškiasi per institucijas. Institucija, kuri turi reikšti visuomenės interesą, yra politinės partijos. Tačiau politinėms partijoms daro įtaką jų rėmėjai ir įvairios interesų grupės. Partijos atstovauja ne principams, o interesams. Iš pradžių tai būna grupių interesai, bet valstybės valdymo lygiu jie tampa asmeniniais interesais. Taip formuojasi asmeninių interesų valstybės valdyme kultūra.
- Ir kokia būtų išeitis?
- Kryptingai remti nevyriausybinių organizacijų tinklą. Būtina numatyti tam biudžeto eilutę. Vyriausybė gali tvirtinti, kad tarp nevyriausybinių organizacijų yra daug fiktyvių darinių, kurie tiesiog plauna pinigus. Į tai galima atsakyti: tobulinkite administravimą ir kontrolę. Turi būti griežtesnės nuobaudos, 10-15 kartų viršijančios korupcinių veiksmų, aferų teikiamą piniginę naudą.
Vladimiras LAUČIUS
