Apie intelektualų misiją, jų vietą visuomenės, tautos gyvenime prirašyta ir prikalbėta daugybė žodžių. Jie visų pirma turi būti visuomenės kritikai, idėjų generatoriai, minios smegenys ir t.t. Tačiau visai neseniai vienas iš “Veido” skiltininkų poetas Sigitas Parulskis juos pavadino mazochistais.
Anot jo, visi intelektualai, turintys iliuzijų kokiu nors būdu veikti, formuoti ar netgi keisti viešąją nuomonę, yra pasmerkti savęs kankinimui. Ir toks “mazochizmas” neteikiąs nei lytinio, nei politinio, nei kitokio pasitenkinimo. Vienintelė satisfakcija, kad kai kuriuos jų “nusidrožusius”, praradusius sveikatą ir sveiką nuovoką apdovanoja koks prezidentas. Visi bandymai pasakyti visuomenei ir žmogui, “kas dabar vyksta”, tėra tuščias kalbėjimas tokių pačių intelektualų rezervatui.
Neketinu ginčytis su tokią nuomonę turinčiu gerbiamu poetu, bet panašios įžvalgos primena iš sovietmečio atklystančią šmėklą: bohemiški vakarėliai, persmelkti maištingų kalbų, teorijų, pasyvios rezignacijos ir nevilties ką nors pakeisti. Geriausias vaistas - vynas ir cinizmas. Tačiau laikai gerokai pasikeitė: visuomenės kritikui niekas netrukdo veikti kaip valstybės piliečiui. Netgi jei toje valstybėje masės ir negirdi jo balso, labiau žavisi visokiomis aiškiaregystės teorijomis, nei rūpinasi, ką apie visuomenę, politiką ir gyvenimą mano tūlas intelektualas, nebūtina nuo dramblio kaulo bokšto rėkti apie savo mazochistinius kompleksus.
Ciniškojo proto kritikas Peteris Sloterdijkas, kalbėdamas apie laiko dvasios psichosomatiką, pažymi, kad po seksualinės revoliucijos “pasimokiusios genitalijos dažnai jaučiasi nelaimingos. Jos dabar gyvena laisvės prieblandoje ir yra patyrusios, kad seksualinės akcijos ir menas mylėti nėra tas pats”.
Argi tie, kurie turi iliuzijų veikti ir užsiima, pasak Vytauto Kavolio, “nepopuliariųjų dalykų agentūra”, kurie jaučiasi tos netobulos visuomenės piliečiais ir jau turi viešo veikimo patirtį, yra mazochistai?
Mazochistų yra visur - ir tarp norinčių viešai veikti intelektualų, ir tarp tų, kurie gerai jaučiasi tik savo rezervate. Viešo savęs kankinimo polinkių gali aptikti ir poetų eilėse, ir kai kurių išminčių tekstuose, ir TV ekranuose tauškiančių populistų kalbose. Tačiau tai jau išties pasirinkimo reikalas.
Kita vertus, ar neklysta tie intelektualūs vyrukai, manantys, kad jų it pranašų kas nors turėtų klausytis? O gal užuot sakius pamokslus ir graužusis dėl to, kad juos girdi tik to paties rezervato gyventojai, reiktų imti patiems ką nors veikti tos nesusipratusios ir politikų manipuliuojamos visuomenės labui?
Michaelis Walzeris, analizuodamas visuomenės kritiką ir politinį angažuotumą XX amžiuje, mini visuminį kritiko tauškimą. Jis klausia - ar prie to galiausiai prieina nusivylę visuomenės kritikai? Išvados tiktų ir kai kuriems dabartiniams labiau taukšti nei veikti linkusiems “kankiniams”: “visuotinis intelektualas nestovi ant kalno viršūnės kaip koks aplinkinių žemių šeimininkas; jis nepretenduoja į autoritetą, nekomanduoja. Būdamas pats dalyvis, jis išlaiko tam tikrą sunkią distanciją, derindamas “solidarumą” su “tarnavimu”. Visada, kai tik gali, yra asocialumo priešas. Rasti savo vietą ir dideliuose, ir mažuose mūšiuose, būti ištikimam masių maišto lūkesčiams, pergyventi pralaimėjimus, išlaikyti tokią kritiką, kuri tarpsta pačioje demokratinėje politikoje, būdama jai reikšminga ir lojali, - tai ir yra visuomenės kritikos drąsa”.
Atrodo, kad būtent tokios drąsos labiausiai ir trūksta mūsų visuomenės kritikams, politikoje ir viešajame veikime matantiems tik kvailius ir iškrypėlius. Intelektualų pamokslą pasakyti kur kas lengviau nei priimti laiko iššūkius. Tačiau dar Stasys Šalkauskis yra pasakęs, kad tuomet, kai intelektualinė veikla atribojama nuo socialinės, sumenksta būtent intelektinis potencialas. Tad gal geriau derėtų kalbėti ne apie mazochizmą, o apie kur kas dažnesnę bėdą - impotenciją.
