Linas V. Medelis
Aleliuja! Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas gerokai prieš Velykas paskelbė džiaugsmingą žinią, kad po ketverių metų pertraukos darbą vėl atnaujina tarpparlamentinė Lietuvos–Lenkijos asamblėja. Pagaliau! Džiaugsmas yra beribis į plotį ir ilgas į ilgį. Dar pernai gegužę mūsų Seimo narių grupė susitikime su Lenkijos seimūnais Belovežo girios lenkiškoje dalyje bandė tartis dėl parlamentinio forumo darbo atnaujinimo, mat lenkai tikriausiai pamiršo, kad tokį renginį organizuoti seniai dera jiems.
Tada delegacijos vadovas liberalcentristas Jonas Liesys sakė, kad santykiai nutrūko dėl santykių nutrūkimo ir aukštos įtampos dėl įtemptų problemų, kurių turi Lietuva. Dabar matome, kad santykiai pradėjo gerėti jau belaukiant rinkimų Lietuvoje, nes su didesne ar mažesne paklaida jų rezultatai lenkiškai pusei buvo žinomi. Mūsų liberalcentristas J. Liesys tada išreiškė viltį, kad atsinaujinus giluminiams kontaktams, asamblėja pradėtų spręsti abiem pusėms rūpimus klausimus - dėl tautinių mažumų, dėl švietimo, dėl žemės grąžinimo. Atrodo, Liesys į Seimą nebepateko (nacionalistai tada sako: Dievas yra!), tačiau šituos klausimus dėl politinės įtampos tarp dviejų valstybių Šalčininkų rajone dabar bus galima išspręsti Varšuvoje, ir po to – privalu manyti - santykiai pasitaisys.
Lankydamasis Vilniuje, kvietimą patvirtino Lenkijos parlamento pirmininko pavaduotojas Eugenijus Greščiakas (Grzeszczak). Atnaujinta Lietuvos ir Lenkijos asamblėjos sesija vyks Varšuvoje, minint Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos priėmimą 1791 m. gegužės 3 d. O, kaip visi žino, ši data yra džiaugsminga abiems tautoms: Lenkijai – priimta konstitucija, sakoma, pirmoji ne tik visame pasaulyje, bet ir visoje Europoje (bajorams, ne plikšiams); Lietuvai – ištrintas jos pavadinimas, iškasta duobė valstybei ir tautai. Todėl šią asamblėją verta pavadinti Didžiąja, nes - kadangi šį pavasarį sniego per daug - daugiau tokių asamblėjų pasaulyje greitai nenumatoma. Be to, E. Greščiakas, patvirtino Lenkijos paramą Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, o tai, pasak jo, atvers dar naujesnius kelius abiejų šalių parlamentų bendradarbiavimui. Jis nepasakė, kad Lietuvai gal nė nereikėtų pernelyg veržtis prie to pirmininkavimo – Lietuva galėtų pasėdėti ir suvaidinti pirmininkaujančią, o viską padarytų Lenkija su Radeku Sikorskiu priešaky. Bet tai mūsų politikams vis viena būtų malonus siurprizas: ak, kokia geranoriška ta mūsų strateginė kaimynė...
Taigi Didžiosios asamblėjos vietą žinome, laiką žinome, svarbiausi klausimai žinomi. Nežinome, ar bus kokių naujų skriaudų tomaševskininkams (leiskite juos švelniai vadinti tomašiukais). Pasistengus, skriaudų dar galima padaryti, arba rasti, bet juk ne tai yra bendras tikslas. Tikslas – draugystė, partnerystė, strateginis bendradarbiavimas – lygus kaip stalas, tiesus kaip strėlė, platus kaip strateginio partnerio dūšia, kaip asfalto greitkelis nuo sienos iki pat Varšuvos.
Taip, Varšuvos! Nežinome, kas gi ten važiuos spręsti lenkų mažumos holokausto Lietuvoje problemų. Mūsų Seimo delegacijos į kaimynų sostinę vadovas yra tikras deimančiukas – aukščiausios kategorijos angeliukų ir senovinių baldų auksuotojas (gal ir tikra), tarptautinio verslo magistro (ginčijama) ir aukštosios partinės mokyklos (anuliuota) diplomų turėtojas, kažkada vienintelis iš socdemų balsavęs už visas tomašiukų reikalaujamas kalbos privilegijas. Dabar gi, vos pakliuvęs į tribūną ar į jį atsisukus TV kameroms, - patikėkite ir nespėliokite, - jis visada pasisakys už visa ko rašymą, kalbėjimą, kabinimą, už viską originaliai ir t.t ir t.t., kaip nori vadinamasis Tomaševskių taikos, tolerancijos ir susitarimų blokas. Jei neatspėjote, apie kokią asmenybę kalbama, įsiveskite Gūglio paieškoje: kirkilas + ne + vagis, ir akimirksniu gausite atsakymą.
Dabar pažvelkime į delegacijos sudėtį. Iš viso devyni Seimo nariai iš, berods, 36 tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublika grupės narių. Delegacijoje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narių – 4, plius vienas (t.y. Kirkilas), iš viso – 5. Lieka - 4, iš kurių šio to Lietuvai-blogietei dar galima tikėtis, bet kita vertus... Algirdas Sysas (socdemas), Arvydas Vidžiūnas (konservatorius) – ko jie važiuoja, nežinia. Gal tik Valentinas Stundys... bet labai jau kultūringas.
Vienos radijo stoties laidoje teko girdėti jo diskusiją su Č. Okinčicu – advokatu, signataru, nepamainomu beveik visų mūsų prezidentų ir premjerų konsultantu lenkų mažumos klausimais, didžiojo vado Tomaševskio gynėju bei politiniu krikštatėviu. Stundys: tai čia, žinote, Konstitucija, įstatymai, konvencijos – maždaug, pšeprašom, negalim; Okinčicas: demokratija, laisvė, tautų apsisprendimas, žmogaus teisės, - duokit, ir viskas, neduosit, pasiimsim ir dar paskųsim, kaip mokam.
Tad, jei imtume nuogą aritmetiką, balsuojant už Lietuvą, akivaizdus pralaimėjimas. O jeigu dar paėmus Okinčicą patarėju... Tai ir važiuot neverta.
Nes klausimas štai koks: ar Šalčininkai (pavadinimas nuo žodžio šaltis, nuo Šalčios upės) bus vadinami Solečnikais (nuo sol – druska), Baltoji Vokė - Biala Vaka, Paberžė – Podbrzeza? O jeigu ne, ar yra prasmė rašyti juos lenkiškai, apsimetant, kad vietos lenkai tokie kvaili, jog neperskaito lietuviškų rašmenų?
Pasakojama, tarpukaryje Solečnikų rajone žmonės, pavilioti tokio pavadinimo, druskos ieškoję, o man dar tarybiniais metais Vilniaus rajono laikraštėlyje rusų kalba teko skaityti tokio pobūdžio mokytojos, Pedagoginio instituto absolventės, pasakojimą. Rašydama apie kaimą keistu pavadinimu - Veseluvka, kuriame ji mokytojauja, paaiškino: tikriausiai jis taip vadinamas todėl, kad ten linksmi žmonės gyvena (vesiolyje liudi živut). Tas kaimas yra Vilniaus rajone, kairėje plento iš Vilniaus į Uteną pusėje ir vadinasi Visalaukis (visas + laukas). Todėl tokių kaip Okinčicas ir reikia klausti tiesiai – ko norite? Atsakymas, netyčia, gali būti gerokai sąžiningesnis, nei ekvilibristika teisiniais aktais.
Ir nuvažiuos „mūsų“ delegacija, ir patvirtins mirtiną „tautinių mažumų“ padėtį, ir pažadės, ir pasirašys „dorų dorai išrinktų“ politikų delegacija, vedama „nevagies“, ir pritars didžiosios Lenkijos investicijoms į druskos paieškas Solečnikų rajone, ir gyvuos tas kraštas ilgai ir laimingai...
