Prieš 25 metus krito Berlyno siena. Nelsonas Mandela išėjo iš kalėjimo. Čilės prezidentas Augustas Pinočetas pasitraukė iš valdžios. Maskvoje Michailas Gorbačiovas pravėrė duris: SSRS satelitai įgavo laisvę. Vašingtone prezidentas George’as Bushas, Šaltojo karo laikų politikos veteranas, sveikino „biblinio masto permainas“. Jaunas, 43-ų gyvenimu besidžiaugiančios „kūdikių bumo“ kartos atstovas, Billas Clintonas tapo JAV prezidentu.
„Susidarė įspūdis, kad tai buvo represijų ir autokratijos epochų galas, – teigia vienas iš perspektyviausių britų istorikų Peteris Frankopanas. – Visur pasaulyje buvo verčiamos diktatūros. (…) Visa tai buvo susiję su demokratiniu modeliu, kaip nepakeičiamu ateities politiniu horizontu, taip pat priedo dar ir vyravusiu ekonomikos augimu. B. Clintono ekonomikos patarėjai netgi galvojo, kad surado ciklų ekonomikoje atšaukimo receptą: liks tik augimas“.
Buvo daug karų ir karinių avantiūrų: Balkanai ir 2001-ųjų teroro išpuoliai. Afganistanas. Irakas. Tačiau tuomet niekas neabejojo, kad liberali demokratija nugalės, bus pripažinta idealia politine sistema. Tačiau reikalai pakrypo kita linkme. Laisvi rinkimai, valdžių padalijimas, teisėsaugos, žiniasklaidos ir politikos laisvės – viskas, kas yra liberalios demokratijos dalimi, nuėjo į nebūtį. Anot nepriklausomos organizacijos „Freedom House“, 2015 metais jau 10-us metus paeiliui pasaulyje demokratijos mažėjo. Vos 43 šalys pasistūmėjo pirmyn, o 105 kitose šalyse laisvės mažėjo. Tai ypač pastebima besivystančiose ekonomikose, kur autokratinis valdymo modelis dominuoja ir progresuoja. Tačiau tai taip pat tinka ir Vakarų pasauliui, kuriame liberalusis modelis išgyvena regresą, rašo straipsnio autorius.
„Autoritarinėms vilionėms“ neatsispyrė nei JAV, nei Europa. Už okeano jas atspindi Donaldas Trumpas, Europoje – ultranacionalistiniai demagogai Viktoro Orbano ar Jarosławo Kaczyńskio pavidalu. Visur pastebimas kompromisų paieškos atsisakymas. Užtikrintai šiuo keliu eina ir Recepo Tayyipo Erdogano vadovaujama Turkija. Tačiau labiausiai „išbaigtu produktu“ galima vadinti Rusiją. Vladimiras Putinas tapo visų Europos ultradešiniųjų partijų dievuku, Rusijos prezidento pavyzdžiu seka ir Donaldas Trumpas.
Kodėl įvyko tokia liberalaus modelio delegitimizacija Vakarų pasaulyje? – užduoda klausimą straipsnį autorius. Anglosaksų komentatoriai ir eseistai laikosi ekonominės versijos. Politinis liberalios demokratijos modelis numato ne traumuotų globalizacijos, o dinaminių vidurinių klasių egzistavimą.
Šiuo metu būtų itin neatsakinga atsitraukti prieš autoritarinę iliuziją, niekaip nereaguoti į ilgai užtrukusią liberalios demokratijos modelio eroziją. Tai lėtai, ilgai ir brangiai iškovota brangenybė šiuo metu yra saugoma kaip niekada blogai, tikina autorius.
