Briuselyje Europos Parlamente (EP) buvo surengta konferencija „Europos sąžinė ir totalitarinio komunizmo nusikaltimai: 20 metų praėjus“.
Rytų Europos valstybėms įstojus į Europos Sąjungą (ES) baigėsi ramus vakariečių gyvenimas. Ir ne tik todėl, kad rytiečiams reikia finansinės pagalbos. Jie nėra linkę pritarti nuolaidoms, kurias ES daro Rusijai, o darbo tėvynėje neradę žmonės užplūdo Vakarų valstybes. Rytiečiai dar ėmė reikalauti, kad Vakarai pasmerktų Rytų Europoje įvykdytus komunizmo nusikaltimus, t. y. ėmė apeliuoti į Vakarų sąžinę, kuria šie taip didžiuojasi. Visose Rytų Europos šalyse atsirado entuziastų, siekiančių, kad ši problema būtų aptarta visos Europos lygiu. Jie rodo vakariečiams filmus apie komunizmo nusikaltimus, rengia konferencijas ir reikalauja pradėti politinius debatus. Dar daugiau - jie nori, kad komunizmas būtų prilygintas nacizmui, taip tarsi mojuodami prieš Rusijos, su kuria Vakarų Europa labai nori išsaugoti gerus santykius, nosį raudonu skuduru.
Šį pusmetį ES pirmininkaujanti Čekija nepraleido progos pakalbėti apie komunizmo nusikaltimus EP lygmeniu, aiškindama, kad jei Vakarų Europa pripažintų tai, ką iškentė Rytų Europa, skaudi istorija labiau suvienytų abi Europos dalis.
Vakarai nepasiduoda.
Tačiau komunizmo nusikaltimai įdomūs tik rytiečiams. Italijai, Ispanijai ar Portugalijai komunizmo aukos visai nerūpi. Dabar Italijos kinuose rodomas Andrzejaus Wajdos filmas „Katynė“ apie sovietų nužudytus lenkų karininkus Apeninų pusiasalio žiūrovams visiškai neįdomus. Ta proga Pierluigi Battista dienraštyje „Corriere della Sera“ parašė: „Pačios niūriausios komunizmo savybės, net jei apie jas pasakoja didis režisierius, didžiajai auditorijai nekelia jokių emocijų, nesukelia nuoširdaus pasipiktinimo, nekursto nei aistrų, nei vaizduotės. Tokia yra karti ir liūdna, tačiau teisinga išvada.“ Straipsnio pabaigoje autorius dar pridūrė: „Praėjus 20 metų, kai griuvo Berlyno siena, komunizmas ir jo žudynės iš tiesų nieko nedomina, išskyrus tuos, kurie yra tarsi apsėsti antikomunizmo.“ Štai taip.
Panašiai yra ir EP. Nors, surengus komunizmo aukoms skirtą konferenciją, žmonių susirinko pilna salė, daugiausia tai buvo tos pačios Rytų Europos atstovai, kuriems ši tema tebėra skaudi. Be to, salėje buvo ir komunistų, kurie, kaip vienas Čekijos atstovas, atvyko į konferenciją „priminti“ susirinkusiesiems, jog Ribbentropo-Molotovo paktas buvo pasirašytas tam, kad Europa išvengtų karo.
Kiek anksčiau europarlamentarų vakariečių nesudomino ir specialiai jiems rodyti filmai - A.Wajdos „Katynė“ ir Edvino Snore „Soviet Story“. Kad ir vilkas būtų sotus, ir avis liktų sveika, europarlamentarai atsiuntė į peržiūras savo asistentus. Kiek daugiau žmonių pritraukė garsi A.Wajdos pavardė, o sukrečiantis latvio E.Snore filmas liko beveik nepastebėtas.
Neskuba pasmerkti
Dėl skirtingo šalių požiūrio į komunizmą ES taip pat neskuba jo smerkti, nors grupė entuziastų iš Rytų Europos jau dvejus metus nenuleisdami rankų siekia, kad tai būtų padaryta visos Europos lygiu. „Tai ne kairiųjų ir dešiniųjų problema. Tai tautų problema. Bet ir tose tautose vienos vyriausybės bando aiškintis tiesą, o kitos to nenori“, - konferencijoje aiškino europarlamentaras Emanuelis Zingeris, jis pridūrė, kad įvertinusios visus totalitarinius režimus valstybės ir savo įstatymuose turėtų padaryti atitinkamas pataisas.
Rumunai europiečiams siūlo nepamiršti ne tik aukų, bet ir budelių. Toje šalyje slaptoji policija „Securitate“ sugebėjo daugiau kaip milijoną gyventojų paversti politiniais kaliniais, tačiau jos atstovai iki šiol nestojo prieš teismą. Ką veikė kita slaptoji policija, visai Europai aiškina ir Vokietija, atlikusi savo šalyje liustraciją ir atvėrusi STASI archyvus. Vokiečiai tarsi sutinka, kad reikėtų kalbėti apie dvi diktatūros formas, tačiau kaip pabrėžė konferencijoje kalbėjęs Hansas Altendorfas, tai „labai jautrus klusimas“, nes apie holokaustą žino visa Europa, o nuo komunizmo kentėję žmonės ištisus dešimtmečius gyveno už geležinės uždangos ir apie juos vakariečiai išgirsdavo tik tuomet, kai jie bandydami pabėgti iš komunistinių šalių žūdavo nuo į juos paleistų kulkų. Bulgarai priminė, kad net Rytų Europoje nedaug kas žino, jog komunizmo aukomis tapo ir išžudyti Bulgarijos turkai.
Prancūzas Nicolas Werth‘as pripažįsta, kad prancūzams, kaip ir kitiems vakariečiams, Rytų Europa tebėra „nežinomas žemynas“. Jie nėra girdėję, kad ir po Stalino mirties buvo žudomi žmonės, ir geriausiu atveju žino tik apie įvykius Budapešte ir „Prahos pavasarį“, todėl ir yra tokie abejingi. Į tai galima atsakyti taikliais europarlamentaro Vytauto Landsbergio žodžiais: „Nemanau, kad jei dešimtys tūkstančių prancūzų karininkų būtų nužudyti Katynėje kaip 1939 metais savo veiksmus suvienijusių Hitlerio ir Stalino priešai, prezidentas Sarkozy tylėtų apie tai susitikęs su prezidentu Medvedevu.“ V.Landsbergis dar kartą priminė to niekaip nenorintiems išgirsti vakariečiams, jog Rusijoje asmeniniu buvusio prezidento Vladimiro Putino nurodymu buvo perrašytos knygos, kad vėl būtų šlovinamas Josifas Stalinas, kad vėl leidžiamos blizgančios Stalino monografijos ir vėl jam statomi paminklai. „Komunizmo šešėlis tebėra čia, už mūsų nugarų. Todėl mes ir turime daryti tai, ką darome“, - kalbėjo profesorius. Jis mano, kad „kiekvienas vakarietis politikas, kuris lankėsi Lietuvoje ir buvo nuvestas į KGB muziejų, jau yra kitoks“.
Jam linkę pritarti ir švedai. „Mes galime ginčytis, svarstyti, bet ne neigti. Jei taip darysime, nebus bendros Europos ateities“, - sakė švedė Camilla Anderson, įsitikinusi, kad apie komunizmo aukas turi būti pasakojama mokyklose, kad joms turi būti statomi paminklai ir kad „tik tuomet, kai viena Europos dalis žinos, ką iškentė kita, įvyks istorinis Vakarų ir Rytų Europos susitaikymas“.
Gal jis ir įvyks. Briuselio koridoriuose kalbama, kad Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso jau perskaitė „Juodąją komunizmo knygą“. Tai teikia vilčių.
Palmyra Krupenkaitė
