Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė šią savaitę pasiūlė įstatymo pataisas, kuriomis būtų užtikrinama, kad piniginę socialinę paramą gautų tik tie asmenys, „kuriems jos iš tiesų reikia“. Jei šiuo metu įstatyme numatyta, kad ilgalaikiai bedarbiai maksimalią 350 litų dydžio socialinę pašalpą gali gauti 36 mėn. ir tik vėliau ji pradedama mažinti, tai siūloma keisti šią tvarką ir nustatyti, kad nuo šiol piniginė parama nedirbančiam asmeniui būtų mokama 12 mėn., o po to proporcingai mažinama: nuo 24 mėn. – 30 proc., nuo 36 mėn. – 40 proc. ir t. t.
Premjeras Algirdas Butkevičius eilinį kartą parodė, kad savo nuomonę gali keisti bet kada ir bet kaip, net priešingai. Prieš pusantro mėnesio, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) tik rengė įstatymo projektą, premjeras rėžė, kad „jei žmogus negali susirasti darbo, socialinės pašalpos neturėtų būti mažinamos“. Jis rūsčiai grūmojo, kad prieš pradedant Vyriausybėje svarstyti pašalpų mažinimo planą pirmiausia apie tai reikėtų aptarti su kitų valdančiųjų partijų vadovais. Tačiau „darbiečių“ kontroliuojama ministerija nepaisė premjero pastabų ir neapsiriko – Vyriausybė šią savaitę siūlymams mažinti pašalpas „tinginiaujantiems bedarbiams“ pritarė.
Viešojoje erdvėje nuolat pasigirsta kaltinimų bedarbiams, kad šie veltėdžiauja, gyvena iš pašalpų arba vienu metu sugeba gauti pašalpas ir nelegalias pajamas „vokeliuose“ ar net verčiasi iš kontrabandos, – o siaube, per sieną perveža kelis butelius degtinės ar blokus cigarečių, kad išgyventų.
Pretenzijas „veltėdžiams“ išsakydavo ir verslininkai. Girdi, jie sunkiai vargsta kurdami darbo vietas, o dirbančiųjų nėra. Ir iš tikrųjų, emigravus šimtams tūkstančių dirbančiųjų, kaimai, miesteliai, net didieji miestai ištuštėjo. Dažnas verslininkas, pasistatęs įmonę, darbuotojų neranda. Štai Šiauliuose įsikūrusi įmonė vienam cechui negalėjo rasti 150 darbuotojų, todėl dalį gamybos įmonė perkėlė į Ukrainą, Kiniją, Bosniją – ten, „kur dar yra kam dirbti“. Šio fabriko generalinis direktorius Stanislovas Grušas viešai piktinosi, kad „darbo biržos klientai nemotyvuoti, jų kaita didelė, naudos mažai, labai daug nekvalifikuotų žmonių, o geresnių darbuotojų nėra“. O Šiaulių darbo biržoje registruota per 30 tūkst. bedarbių.
Net Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis yra pasisakęs, kad verslą išgelbėtų galimybės lengviau atsivežti darbuotojus iš kitų šalių, ypač rytinių šalių. Baltarusiai ir ukrainiečiai, nekalbant apie rusus, važiuoti į Lietuvą didelio noro neturi, todėl darbuotojų dairomasi dar toliau – Azijos šalyse.
Žmonių tinginystė ir veltėdžiavimas – dažna pokalbių tema ir tarp liberaliai nusiteikusių ekonomistų, apžvalgininkų, kai kurių politikų konservatorių ir liberalų. Socialinė sistema išsigimė, anot jų, ji neverčia žmonių dirbti, todėl šie įprato gyventi iš pašalpų.
Iš pažiūros tikrai keista, kad bedarbis nenori eiti dirbti ir mieliau emigruoja nei įsidarbina Lietuvoje. Tačiau atsakymo ieškoti reikia kitur: iš tikrųjų ne tinginystė yra „veltėdžių“ motina, o maži atlyginimai. Pavyzdžiui, nuo šių metų sausio padidinus minimalią mėnesio algą (MMA), ją gaunantis darbuotojas, atskaičius mokesčius ir įmokas, į rankas gauna 824,5 Lt per mėnesį. Ekonomistų skaičiavimais, vienas namų ūkis vien maistui išleidžia beveik 600 Lt per mėnesį.
Todėl stebėtis reikėtų ne nenorinčiais dirbti „veltėdžiais“, o jais besipiktinančiais „analitikais“ bei politikais, nes jie kita proga vieningai sako, kad žmogui išgyventi už 800 Lt Lietuvoje neįmanoma.
Jeigu dirbantis žmogus gauna MMA, vadinasi, jis uždirba mažiau, nei reikia pragyventi. Tokį žmogų, kuris vargsta, pavyzdžiui, mėsos ceche ir už tai gauna mažiau, nei reikia išgyventi, galima vadinti vergu. Todėl taip ir reikėtų sakyti: verslininkai neranda pakankamai vergų, todėl planuoja atsivežti jų iš kitų šalių.
Dažniausiai sakoma, kad žmonės mažai uždirba todėl, kad darbo našumas Lietuvoje mažas. Tačiau darbo našumas Lietuvoje yra apie 60 proc. ES vidurkio, o atlyginimai – tris keturis kartus mažesni. Tiesa, Lietuvoje atlyginimas turi šiek tiek didesnę perkamąją galią, nei Vakaruose, nes mūsų kainų lygis sudaro maždaug apie 70 proc. ES kainų lygio vidurkio, bet vis tiek uždarbio skirtumas yra didelis. Pavyzdžiui, panašią produkciją gaminančios Lietuvos ir Vokietijos įmonės konkuruoja kainomis Vokietijos rinkoje, bet kolega vokietis savo darbuotojams moka tris kartus daugiau nei lietuvis verslininkas saviems vergams.
Vergovė reiškiasi ir kitais aspektais. Jei darbdavys siūlo darbuotojui dirbti už MMA, o šis nesutinka, darbdavys grasina susirasti kitą darbuotoją. Vergas neturi kur dėtis. Jis negali ir derėtis dėl darbo sąlygų.
Vergai negali net streikuoti – šią galimybę riboja įstatymai. Pavyzdžiui, „Švyturio“ alaus daryklos darbininkams teismas neleido streikuoti, nes „įmonė būtų patyrusi nuostolių, o visuomenė būtų likusi be gyvybiškai svarbios produkcijos“.
Ne visi darbo netekę vergai eina į darbo biržas, tačiau yra tokių, kurie eina tik norėdami gauti pažymą. Ankstesnė valdžia nustatė, kad pašalpa negali būti didesnė už MMA, atskaičius mokesčius, nors kai kurie bedarbiai gal gavo kelis kartus didesnius atlyginimus ir sumokėjo gerokai daugiau mokesčių.
Todėl ciniška visus nenorinčius vergauti bedarbius vadinti tinginiais. Beje, net ir vergovės sąlygomis pernai Darbo birža į aktyvias darbo rinkos priemones įtraukė net trečdalį visų pašalpų gavėjų. Vadinasi, žmonės vis dėlto nori dirbti. 2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje registruota 210 tūkst. bedarbių, iš jų tik apie 50 tūkst. gauna socialines pašalpas.
Peršasi išvada, kad SADM iniciatyva tik apipavidalinta skambiai – neva taip siekiama priversti bedarbius ieškotis darbo. Iš tikrųjų norima priversti juos eiti vergauti, nes verslui trūksta vergų.
Arūnas Daugėla
