Ko gero, net dabartinės šalies garsenybės kur kas labiau stengiasi išsaugoti savas reputacijas ir kur kas jautriau reaguoja kamantinėjamos apie skandalingus nutikimus. Retas kuris išvis yra linkęs garsėti skandalingai.
Tuo tarpu 1996-aisiais, tuomet, kai į muzikos rinką žengė ryškieji „Bavarai“ , pramogų pasaulyje užvirė tikra košė. Dailūs ir talentingi vyrai dar buvo labai jauni, besikuriantys savo gyvenimus, tačiau nė vienas iš jų nepabūgo veltis į skandalus. Jauni atlikėjai nebijojo nei policijos, nei areštinės, nei... santuokos, kurią nuosekliai sektų įkyrūs žurnalistai.
Visiems žinoma bavaro Deivydo Zvonkaus ir Natalijos Bunkės istorija. Nors jų meilės pasaka iš pradžių atrodė neįtikėtinai graži ir pavydėtina, vėliau pora išsiskyrė. Ėmė sklandyti gandai apie jųdviejų santuokos netikrumą. Imta manyti, kad vestuves „Yvos“ ir „Bavarijos“ nariai iškėlė tik dėl papildomo populiarumo.
Šiandien, D. Zvonkus, kuris iki šiol su N. Bunke draugiškai dalijasi vienu namu Klaipėdoje, paklaustas apie reputacijos svarbą savo gyvenime, nusijuokia: „Jaunystėje dar kartais būdavo nepatogu, bet po pirmosios santuokos visiškai praradau gėdos jausmą“.
Populiarumas svarbiausia ašimi dažnai tampa net ir tada, kai stengdamasis įsiskverbti į pramogų pasaulio dėmesio centrą, dainininkas yra priverstas išmesti savo autorinių kūrinių sąsiuvinį. Mat nesvarbu, kad atlikėjas visą gyvenimą dievino roką. Šį muzikos stilių mėgsta tik nedidelė dalis publikos, tad galop jam tenka atlikti pop muziką.
Grupės „Bavarija“ nariai Vilius Tarasovas, Juozas Liesis ir D. Zvonkus sutiko pasikalbėti apie tai, ar grupės kūryba išties buvo artima jų širdims. O gal visi skandalai ir merginų širdis tirpdančios pop dainos kūrėsi tik dėl pinigų?
- Ar pirmieji žingsniai muzikinėje scenoje pateisino jūsų, kaip atlikėjų, lūkesčius?
Deivydas Zvonkus: Aš manau, kad pirmą kartą lipant ant scenos reikia suprasti, kad galimi du keliai. Arba artistas auklėja publiką, arba publika artistą. Jaunam atlikėjui reikia būti ypatingai psichologiškai stipriam. Nes tik tokiu būdu jis galės siekti užsibrėžtų tikslų, atlikti savo mėgstamą muziką ir pats ja mėgautis. Svarbu nepasiduoti publikos reakcijoms.
Vilius Tarasovas: Tie kurie ant scenos pirmą kartą užlipa sulaukę trisdešimties, jau tikrai žino, ko nori. O aš į muziką atėjau vos šešiolikos, tad galbūt dar ir neturėjau susiformavęs kažkokių tikslų. Aš tiesiog norėjau muzikuoti, išbandyti save, kadangi studijavau muzikos konservatorijoje. Jaunas žmogus tiesiog nori lipti į sceną, už kažko kabintis. Kartais dėl to galima paaukoti ir vidines ambicijas.
Pradžioje Zvonkus išvis norėjo, kad iškart tapčiau solistu. Tačiau kaip tik grupę „Bavarija“ paliko vienas narys ir man teko jį pakeisti. Tuomet iškart grupė transformavosi, nes jie iki tol buvo mažiau dainingi. Man prisijungus viskas pasikeitė. Nors pirmame albume nebuvo mano balso, tačiau jo pristatyme dalyvavau, tad viskas nuskambėjo šiek tiek kitaip, mano stiliumi. Tad mano ambicijos tikrai nebuvo pamintos.
Aišku, kai prasidėjo albumų pirkimo bumas, tapome labiau priklausomi nuo komercijos. Tuo momentu ir pats pradėjau galvoti, kad iš to išeina išgyventi. Bet kartu buvo ir sunku, neramu. Net dainų tekstuose skambėdavo „dvejonės drasko tave“.
Juozas Liesis: Dramos.... jos neišvengiamos.Tikrai ne kartą pats su savimi ir visais „Bavarijoje“ kada nors buvusiais atlikėjais apie kuriamą nuotaiką kalbėjau, tylėjau, net ir kentėjau. Bet ar to įmanoma išvengti, kai grupėj be manęs dar mažiausiai du žmonės, o kartais net keturi?
Kad ir kaip tai keistai beskambėtų, visa, ką mes esame ir buvome sukūrę „Bavarijoje“, vis tiek yra apie mus. Apie tai, kaip mes suprantame pop muziką. Keičiamės mes, keičiasi ir supratimas. Ne tik apie muziką. Dar prieš kokius 7 metus buvo dainų, kurių man buvo gėda klausyti. Dabar jau kokie treti metai, kai jos man tiesiog juokingos. Juokingas tuometinis mano supratimas.
- Tačiau tos dainos buvo populiarios. Ir jums, panašu, to nebuvo gana – kūrėte skandalus.
V. Tarasovas: Šiuose reikaluose nebuvau pats didžiausias entuziastas. Kažkaip plaukdavau pasroviui, kartu su grupe. Man atrodydavo kvaila išgalvoti kažkokius dalykus, kad tai virstų skandalus.
Bet čia visiškai normalu. Buvome dar labai jauna valstybė ir tos šou pasaulio taisyklės dar mums buvo labai mažai pažįstamos. Tad gaudėmės idėjų iš vakarų ir kurdavome jas patys. Būdavo įdomiausia, kai kokia išgalvota nesąmonė ima ir suveikia. Tuomet pastebi, kad tai neša pelną ir... sunku sustoti.
Paskui įsišaknijo žodis „piaras“. To iki 1996 metų dar nebuvo. Vos vienas kitas žurnaliukas viską platindavo. Kiek vėliau viskas suaštrėjo, visko padaugėjo. Nenuostabu, kad ir konfliktų kildavo grupėje. Pavyzdžiui, vienas nori skandalų, o kitas jų nekenčia. Aš jų nekęsdavau.
J. Liesis: Taip, Vilius visur yra nekaltas. Jis visada ne prie ko (šypsosi). Tam suprasti man reikėjo ir laiko, ir jėgų. Bet ačiū mūsų trijų pasirinkimui nesislėpti už vienas kito nugaros.
Kalbant apie skandalus, mūsų grupėje nieko neįmanoma padaryti vienam. Mes visi esam susaistyti tarpusavio priklausomybėmis. Tad ir visas dėmesio į save atkreipimo akcijas kūrė ne vienas žmogus. Visi kažkaip prie to prisidėjome. Gal ir aš pats kažką pasiūliau ar padariau. Pavyzdžiui, amžinas gimtadienio dovanų karas...
Bet jei ne Deivydo fantazija tai būtų likęs tik vienas smagus šoktelėjimas balon. O dabar visas vandenynas – strutis, „Zaporažietis“, 365 poros kojinių, 365 skardinių alaus, 25 tortai ir viena žvakutė ir t.t.
- Kuo jums kaip grupei tai buvo naudinga?
D. Zvonkus: Turbūt niekuo. Jei klausytojai nemėgtų dainų, tai ir skandalai prarastų aktualumą – tiesiog nedomintų auditorijos.
J. Liesis: Manau, mums tai bet kokiu atveju buvo svarbu. Džiaugėmės galimybe kažkam dovanoti šypseną ar bent jau nuostabą. Dažnu atveju mums tai pavykdavo. Pradedant dainų pavadinimais, tęsiant albumų šventinimais, baigiant santuokų šventėmis.
- Kaip manote, ar atlikėjų prisitaikymui prie klausytojų poreikių bei rinkos įtaką daro pinigai?
J. Liesis: Pinigai yra šio pasaulio norma. Gali jų vengti, bet jei esi žmogus tarp žmonių, nuo jų nepabėgsi. Aišku pasauly atrasi sėkmės atvejų. Bet tai – tikrai ne aš. Kažkuria prasme pinigai yra matas, ar tai, ką darai patinka tik tau, ar tai yra svarbu ir kitų gyvenimuose.
Žmonės nėra linkę gaišti laiko ir mokėti pinigų už jiems nesvarbius dalykus. Gal tai bus akimirkos džiaugsmas bet jis yra svarbus. Juk ne kartą mugėje praėjote pro stalus mirgančius visomis Kinijos spalvų lemputėmis. Ar matėte, kokiomis akimis vaikai į tai žiūri? O kiek džiaugsmo iš jų veidų liejasi tą dalyką gavus?
Pagyvenę suprantame, kad tai truks trumpai, kad tą eurą geriau išleisti kažkam tvaresniam. Bet juk pavydim to nuoširdaus vaiko džiugesio tuo, kas mums atrodo visiškas niekutis. Kiekviename iš mūsų yra vaikas. Skiriasi tik žaislų kaina.
- Du jūsų tikslai – palenkti kuo daugiau klausytojų ir užsidirbti pinigų – buvo pasiekti. Kas sekė toliau? Sako, kad pinigai gadina žmones. Ar ir jums taip nutiko?
D. Zvonkus: Pinigai gadina žmones, atlikėjai irgi žmonės. O jeigu pinigų ir buvo, ir yra, tai niekas nepasikeičia. Populiarumas pakeičia aplinkinių požiūrį. Kažkas ima apkalbinėti, kažkas „lenda į draugus" ir t. t.
J. Liesis: Aišku dabar juokinga, bet, kuomet „Bavarija“ pakilo į žinomumo aukštumas, ėmiau nešioti beisbolo kepurėlę. Slėpiausi neva. Tik dabar man neaišku, nuo ko.
Po kepurėle vaikštinėjo jaunuolis, kuriam už darbą gaunami pinigai stiprino pasitikėjimą savimi. Gaunamas aplinkos ir žiniasklaidos dėmesys stiprino pasitikėjimą savimi. Prie scenos kartu dainuojantys, linguojantys ir rankas kilnojantys klausytojai taip pat labai stiprino pasitikėjimą savimi. Atspėkit kas atsitiko kai viso to neliko?
V. Tarasovas: Mano atveju buvo šiek tiek kitaip... Grupėje buvau pats kukliausias. Tie pinigai kaip žmogaus manęs tikrai nepakeitė. Koks buvau, toks ir likau. O gal tiesiog to nesureikšmindavau tuo metu? Nes aš manau, kad visi pereina tą žvaigždžių ligos sindromą. Kai žinai, kad esi didžiausios leidybinės kompanijos dalis ir tavo albumas yra perkamiausias visoje šalyje , normalu, kad šiek tiek „pasikeli“. Nes tai glosto savimeilę.
Visgi mano gyvenime buvo nutikę daug malonesnių dalykų. Pavyzdžiui, laimėjau antrą vietą dainų konkurse, tuo pačiu pralaimėdamas tik lenkui. Kadangi renginys vyko Lenkijoje, ir širdies pralaimėjus neskaudėjo. Malonius jausmus suteikė faktas, kad nugalėjau visus airius, anglus, belgus ir kitus europiečius.
- O tai, ką darote dabar, jus tenkina?
V. Tarasovas: Visada norisi, kad mūsų muzika būtų labiau pastebima. Kai atlieki savo mėgstamo žanro kūrinius ir matai kartu su klausytojams tai patinka – jautiesi laimingas.
- Ar dabar per koncertus tenka atlikti dainų, kurios patinka tik publikai, tačiau ne jums patiems?
D. Zvonkus: Visko būna. Nemažai artistų nori dainuoti vis naujesnes dainas, bet publika reikalauja tų pačių senų.
J. Liesis: Mes tiesiog suprantame, kad koncertuojame klausytojui, o ne sau patiems. Jis žino, kad mūsų klausydamas jis girdės tai, dėl ko myli „Bavarus“ – dėl nuoširdžiai atliekamų, vežančių, pakylėjančių ir žinomiausių dainų.
V. Tarasovas: Tiesa, dabar savo programą pavertėme kiek mielesne ir artimesne sau patiems. Atėjo laikas, kai mes nenorime į sceną lipti trise ir pasileidę „minusą“ dainuoti. Dabar ant scenos mūsų užlipa keturiolika. Didelė grupė žmonių, profesionalų. Visi muzikuojantys puikiai. Tad dabar visos tos mūsų dainos skamba bent dešimt kartų muzikaliau.
Pavyzdžiui, „Aš tavo tu mano“ be sustojimo visur ir visada dainuodavome. Kartais tekdavo vestuvėse vieną ją dainuoti kaip dovaną jauniesiems. Žinoma, nusibodo. Tačiau tokiais atvejais dainoms perdarome aranžuotes, šiek tiek pakeičiame skambesį ir vėl tampa įdomiau.
- Kaip jaučiatės atlikdami šimtus kartų dainuotas dainas?
D. Zvonkus: Mintyse dainuoju Algio Ramanausko dainelę „Kurmi, tu kurmi, iš vakaro gražus..."
J. Liesis: Jaučiuosi tuo nesinervinančiu, laimingu, žodžius pamirštančiu, nežinančiu ką tuoj pat sakys, kokia tuoj pat daina skambės, iš nuostabiai skambančios fortepijono ir dainuojančios muskalatūros išlendančiu Juozu. Bavaru Juozu Liesiu. Man tas jausmas labai patinka.
