Ko gero, pats geriausias šių laikų lyderis, gebantis efektyviai bendrauti, yra Barakas Obama. Iki dabar jis davė tris kartus daugiau interviu nei Džordžas V. Bušas ir surengė tris kartus daugiau spaudos konferencijų nei Bilas Klintonas per savo prezidentavimo laikotarpius. Kai kurie kritikai svarsto ar tai – pliusas B. Obamai, ar minusas.
Visi uždegantys lyderiai geba efektyviai bendrauti. Vinstonas Čerčilis savo sėkmę siejo su nepriekaištingu anglų kalbos valdymu. Antikos graikai tikėjo, kad retorikos mokyklos išpuoselėjo jų gabumus susirinkimams. Ciceronas pasižymėjo Romos Senate, studijavęs oratoriką.
Geri retorikos sugebėjimai sukuria švelnios valdžios (angl. „soft power“) įspūdį. Vudrovas Vilsonas, būdamas vaikas, nebuvo gabus mokinys, tačiau pats mokėsi iškalbos, kadangi laikė ją esmine vadovavimui. Martinas Liuteris Kingas sugebėjimą kalbėti viešai išsiugdė afro-amerikietiškos bažnyčios aplinkoje, kupinoje žodinės tradicijos. Bilas Klintonas taip pat gebėjo puikiai argumentuoti. Pasak jo personalo darbuotojų, šį sugebėjimą jis išsiugdė palaipsniui, visos savo karjeros metu.
Iškalba ir geri retorikos sugebėjimai, deja, nėra vieninteliai komunikacijos įrankiai, kuriais naudojasi lyderiai formuoti problemas bei kurti reikšmes. Alanas Greenspanas, JAV Federalinės rezervų valdybos pirmininkas, nebuvo įkvepiantis kalbėtojas, tačiau rinkos ir politikai rinko kiekvieną jo žodį. Jis savo kalboje naudojosi tam tikrais niuancais, siekdamas norima linkme pakreipti monetarinę politiką. Deja, kaip parodė 2008-ųjų krizė, jam reikėjo kalbėti žymiai aiškiau.
Neverbalinė kalba taip pat svarbi žmogiškajam bendravimui. Simboliai bei pavyzdžiai gali būti labai veiksmingi. Kai kurie ryškūs lyderiai nėra iškalbos meistrai. Šito pavyzdžiu galima laikyti Mahatmą Gandį. Nors jis ir nebuvo iškalbingas, M. Gandžio paprastas drabužis bei gyvenimo būdas kalbėjo aiškiau nei bet kokie žodžiai.
Kai žvelgiame į jaunojo Gandžio, apsirengusio kaip britų teisininkas, portretą, galime suprasti, kiek dėmesio jis skyrė simbolinei komunikacijai. Jo 1930-ųjų žygis iki jūros leido rutuliotis dramatiškam įtampos augimui. Žygis buvo skirtas perduoti žinią plačiajai visuomenei, o ne tik išoriškai pademonstruoti nepritarimą kolonijinės vyriausybės draudimui gaminti druską.
T.E. Lawrence („Arabijos Lawrence“) taip pat gerai suprato, kaip bendrauti naudojantis simboliais. Vykdamas į Paryžiaus Taikos konferenciją Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, jis dėvėjo beduinų drabužius, taip dramatiškai pabrėždamas arabų situaciją. Jau po metų, Kairo konferencijoje, derybų metu, beduino aprangą jis pakeitė britiška tarnautojo uniforma.
Be to, kad perduotų žinią nutolusioms auditorijoms, lyderiai turi sugebėti bendrauti vienas prieš vieną ar mažose grupėse. Kai kuriais atvejais toks bendravimas yra net svarbesnis už bendravimą viešojoje erdvėje.
Organizaciniai sugebėjimai, arba sugebėjimai patraukti ir įkvėpti vidinį pasekėjų ratą, gali atstoti retorikos sugebėjimų stygių. Lygiai taip pat efektyvi viešoji retorika gali kompensuoti nesugebėjimą organizuoti. Hitleris sugebėjo tiek gerai komunikuoti su vidiniu pasekėjų ratu, tiek su plačiąja visuomene. Stalinas daugiau jėgų skyrė bendravimui su visuomene. Haris Trumenas buvo kuklus oratorius, tačiau tai kompensavo patraukdamas ir puikiai organizuodamas savo patarėjų ratą.
Gera iškalba yra puikus švelnios valdžios šaltinis. Pirmoji taisyklė, kurią išmoksta grožinės literatūros kūrėjai, yra „parodyti, ne papasakoti“. Franklinas Ruzveltas puikiai naudojosi literatūriniais simboliais. Ronaldas Reganas buvo anekdotų meistras.
Kitas ypatingai svarbus sugebėjimas, būtinas lyderiams, yra pateikti gerus pavyzdžius. Pritardamas skeptiškai visuomenės nuomonei dėl pakeltų atlyginimų pareigūnams 2007 metais, Singapūro Ministras Pirmininkas Lee Hsien Loongas pareiškė, kad jis atsisako savo atlyginimo padidinimo. Šiandienos krizės akivaizdoje, nemažai verslo vadovų savanoriškai susimažino sau atlyginimus, siekdami parodyti savo darbuotojams, kad rūpinasi jais ir viešąja nuomone.
Per rinkiminę kampaniją 2008 metais Barakas Obama įrodė, kad turi puikius bendravimo įgūdžius. Jo kalbėjimo stilius buvo ne tik efektyvus – Obama net prilygo M. L. Kingui.
Būdamas Prezidentu B. Obama ir toliau demonstruoja puikius bendravimo sugebėjimus, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad jis susiduria su dvejopa auditorija. Kartais retorika, kuri puikiai suveikia namuose – kaip G. V. Bušo antroji inauguracinė kalba, – skamba veidmainiškai užsienyje. Barako Obamos inauguracinė kalba buvo puikiai sutikta tiek JAV, tiek kitose valstybėse.
Savo užsienio politikai skirtomis kalbomis, ypač ta, kuri buvo pasakyta Kaire apie musulmonų pasaulį, Barakas Obama parodė, kad gali atstatyti JAV „švelnųjį valdymą“ (angl. „soft power“). Kol kas, atrodo, B. Obamai sekasi gerai, tačiau efektyvų bendravimą turi lydėti ir konkretūs veiksmai. Dar sunku pasakyti, ar B. Obamos politika patvirtins ar paneigs jo kalbose perduotas žinias, tačiau reikia tikėtis, kad šis puikus oratorius bendraus su visuomene bei pasauliu ir savo darbais.
Joseph S. Nye
