Uostuose dykai stovintys laivai, 11 mln. bedarbių, ketverius metus trunkanti recesija ir niūriausias prognozes pranokęs biudžeto deficitas. Kažkur girdėta? Jei manote, kad tai dar viena žiniasklaidos antraštė – klystate. Tokiomis ekonominį sąstingį apibūdinančiomis frazėmis puošėsi 1933 metų „The New York Times“. Akcijų biržos nuosmukio sukelta Didžioji depresija supurtė Vakarų pasaulį ne ką mažiau nei 2007-aisiais smogusi finansų krizė.
Kaltino nereguliuojamą rinką
Ieškant paralelių tarp XX amžiaus pradžios ekonomikos sunkumų ir dabarties, už akių kliūna vienas esminis skirtumas. Prieš 84 metus kaltė dėl nuosmukio buvo priskirta nereguliuojamai prekybai vertybiniais popieriais, o siekiant išvengti pasikartojančių krizių imtasi griežtų priemonių.
1933-iaisiais JAV Senatas patvirtino vieną svarbiausių finansų institucijas reguliuojančių dokumentų. Įstatymo rengėjų Carterio Glasso ir Henrio Steagallo garbei Glass-Steagall įstatymu pavadintas dokumentas nubrėžė bankų veiklos gaires, kurios oficialiai galiojo net 66 metus.
Vis dėlto paskutiniais gyvavimo metais įstatymas jau buvo labiau orientacinis nei faktinis. JAV Federalinio rezervo duomenimis, 1990–1999 metais 38 didžiausi šalies investiciniai ir įprasti bankai susijungė į 16 grupių, kurių disponuojamos lėšos leido imtis itin stambių sandorių.
„JAV buvo baiminamasi, kad dėl veiklos ribojimo į rinką įžengs Europos milžinai, tokie kaip „Deutsche Bank“, todėl suvaržymų panaikinimas atrodė logiškas žingsnis“, – savaitraščiui „Ekonomika.lt“ pasakojo „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Priartino prie krizės
Sunkiausia šio tūkstantmečio finansų krizė paskatino imtis struktūrinių permainų finansų rinkoje. Tai patvirtina įvairūs pokyčiai visame pasaulyje – JAV dar 2009-aisiais įpareigojo finansinių institucijų valdybos narius prisiimti kaltę už ateityje kilsiančius sunkumus, o Europos Sąjungoje linkstama prie gilesnės finansinės integracijos, kurios galutinis rezultatas turėtų būti ilgai laukta bankų sąjunga.
Kiek prie krizės prisidėjo Glass-Steagall įstatymo normų pašalinimas, nėra sutariama. Masačusetso valstijos senatorės, siekiančios grąžinti 1933 metų įstatymą, Elizabeth Warren teigimu, leidimas derinti investicinių ir įprastų bankų veiklą leido šioms finansų institucijoms žaisti su indėlininkų lėšomis, nebijant šių prarasti, nes tokie pinigai apsaugoti valstybiniu draudimu.
„Bankų susijungimas sukūrė dvi esmines problemas – atsirado galimybė žaisti su indėlininkų, o ne investuotojų lėšomis ir susidarė bankų grupės, kurios tapo per didelės, kad žlugtų“, – JAV Senato komisijai sakė E. Warren.
Senatorės bendražygis bankų medžioklėje, Lietuvoje viešėjęs Arizonos senatorius Johnas McCainas pridūrė, kad finansų institucijoms buvo suteikta laisvė užsiimti „azartiniais finansais“.
„Glass-Steagall įstatų panaikinimas bankininkystės sektoriuje leido susiformuoti beatodairišką riziką ir godumą ant pjedestalo keliančiai kultūrai, – stovėdamas JAV Senato tribūnoje sakė J. McCainas. – Volstrito institucijos turi turėti galimybę užsiimti rizikinga veikla, bet tik ne valstybės draudžiamų indėlių sąskaita.“
Susirūpinti yra dėl ko – per pastaruosius 5 metus didžiausias JAV bankų ketvertukas paaugo trečdaliu, o spekuliacijos vertybiniais popieriais vyksta toliau. Dar daugiau – kompiuterinės technologijos sudarė galimybę plėtoti algoritmais grįstą prekybą, kuriai būdinga pirkti ir parduoti šimtųjų sekundės dalių greičiu, kartais remiantis „Facebook“ ir „Twitter“ žinutėmis. Todėl iš esmės pelnomasi iš paskalų.
Kalta konkurencija
Bankų veiklos universalizacijos šalininkai yra įsitikinę, kad Glass-Steagall panaikinimas neturėjo jokios įtakos finansinių institucijų jungtuvėms ar juo labiau tam, kad įsipliekstų krizė.
Realiausias kandidatas į JAV Federalinio rezervo vadovo postą Lawrenceas Summersas žiniasklaidai ne kartą pabrėžė, kad pažvelgę į krizės nudobtas institucijas tarp jų nerasime universaliųjų bankų. „Didžiausią bankrotą patyrė ne tradiciniai, o investiciniai bankai, pavyzdžiui, „Lehman Brothers“ ar „Bear Sterns“. Jei jie būtų buvę susijungę su bankais, gal nebūtų ištikęs toks bankrotas“, – sakė L. Summersas, kuriam vadovaujant Harvardo universitetui šis dėl nesėkmingų investicijų finansų rinkose neteko apie 1 mlrd. JAV dolerių (2,6 mlrd. litų).
Verta paminėti, kad Europos centrinio banko (ECB) atlikta analizė parodė, jog tradicinių ir investicinių bankų susijungimas 1990–1999 metais, paskatino nuožmią konkurenciją, kai investiciniai bankai, konkuruodami su kur kas daugiau likvidaus kapitalo turinčiais tradiciniais bankais, buvo priversti kurti išvestines priemones, kurios padėtų pritraukti daugiau kapitalo.
Per didelė kaina
E. Warren ryžtas sugrąžinti Glass-Steagall taisykles kyla dėl labai paprastos nuostatos – finansinių spekuliacijų padariniai yra per brangūs. Skaičiuojama, kad vien JAV 2009–2011 metais bankams gelbėti išleido 2,5 trln. dolerių (6 trln. litų) – tiek lėšų JAV biudžetas surinko per visus 2012-uosius.
Jungtinė Karalystė, siekdama išsrėbti finansinę košę, iki 2011 metų buvo išleidusi 125 mlrd. svarų sterlingų (500 mlrd. litų), arba tiek lėšų, kiek biudžetinėms išlaidoms Lietuva skyrė per visą nepriklausomybės laikotarpį.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekonomikos profesoriaus Jono Čičinsko teigimu, bankų veiklos atskyrimas nėra nukreiptas prieš bankus, tai daroma siekiant apsaugoti indėlius. „Bankai yra integrali ekonomikos dalis. Ten kaupiame santaupas ir gauname paskolas verslui, todėl jų apsauga ne ką mažiau svarbi nei, tarkime, švietimo sistemos apsauga“, – „Ekonomika.lt“ sakė profesorius.
Pirmyn į praeitį
Siekiantieji, kad bankų veikla vėl būtų griežtai reguliuojama, teigia, kad atėjo laikas grąžinti bankus į realią ekonomiką. Vadinasi, bankai turėtų investuoti ne į komplikuotus ir sunkiai suprantamus vertybinius popierius, o į įvairius projektus.
J. Čičinskas, paklaustas kaip reikėtų traktuoti realią ekonomiką, aiškino, kad ji lengviau suprantama ir orientuota į realų produktą. „Įvairios išvestinės priemonės yra ypač komplikuotos, o jų patikimumas neretai nustatomas paviršutiniškai, nes kitokių priemonių tiesiog nėra“, – pasakojo ekonomistas. Galima pridurti, kad išvestinius vertybinius popierius didžiausiems pasaulio bankams jau dešimtmetį kuria geriausių pasaulio universitetų matematikos absolventai.
Vis dėlto sunku tikėtis, kad politikams užteks ryžto kirsti maitinančią ranką. Vien JAV bankų lobistai kasmet išleidžia po daugiau nei 1,2 mlrd. dolerių (3,12 mlrd. litų). L. Summerso, kurio interesų konfliktai su finansų institucijomis buvo ne kartą keliami į viešumą, kandidatūra į įtakingiausio centrinio banko pasaulyje postą nežada radikalių pokyčių.
„Praūžus krizei politikai visame pasaulyje smerkia bankus, nors piktų žodžių prašant paskolų, skirtų išpūstiems rinkimų pažadams įgyvendinti, girdėti neteko. Būtų keista, jei komerciniai bankai būtų atsisakę skolinti. Toks jų verslas“, – savaitraščiui sakė „Nordea“ banko ekonomistas Ž. Mauricas.
