Scenarijus labai paprastas – įmonė X, padirbusi kurį laiką palieka nemažai kitų įmonių „ant ledo“ – gavusi išankstinį užmokestį, paslaptingai pradingsta. Krizei įsibėgėjus, nemažai verslininkų pasmerkė savo verslą žlugti ir ėmėsi kitos veiklos.
Nerimą kelia tai, kad kai kurie transporto įmonių atstovai ne tik atveda savo įmones prie bankroto, palieka nesugražintas skolas, bet vėliau tie patys žmonės steigia naujas įmones ir sėkmingai pradeda jose dirbti ar vadovauti.
Paprasčiau bankrutuoti nei kapstytis iš sunkumų
Bankroto procesas vidutiniškai trunka 1,8 metų, o likvidavus įmonę, po bankroto dažniausiai vis tiek lieka dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų ir skolų. Net jei įmonės turto dalies užtektų padengti bent dalį skolų, vis vien pinigų reikėtų laukti iki bankroto pabaigos. Taigi įmonei bankrutavus tie, kam ji skolinga, lieka be investuotų pinigų.
Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos duomenimis, iki šių metų augęs bankrotų skaičius pradėjo mažėti. 2010 m. I pusmetį bankroto procesai pradėti 792 įmonėms, tai yra 19,7 proc. mažiau nei per 2009 m. atitinkamą laikotarpį. Transporto ir saugojimo paslaugas teikiančioms įmonėms šių metų pirmąjį pusmetį pradėti 82 bankroto procesai.
Nors vis dažniau kalbama apie tyčinių bankrotų žalą, tik pavieniai atvejai pripažįstami oficialiai. Teisininkai patvirtina, kad bylos, iškeltos verslininkams dažnai net nepasiekia teismų, mat įrodyti kas konkrečiai kaltas būna labai sunku.
Vyriausybė jau ėmėsi iniciatyvos kovoti su tyčiniais bankrotais. Norima griežtinti Baudžiamąjį kodeksą bei sukurti rizikos vertinimo sistemą. Tai padėtų užkirsti kelią tyčinių bankrotų bangai.
Kas atsakys?
Paklausėme Įmonių bankroto valdymo departamento l. e direktoriaus pareigas Svajonės Alunderienės, kas turėtų atlyginti bankrutavusios įmonės skolas, jei įmonė neturi jokio turto.
Anot pašnekovės, kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Ši suma negali būti didesnė kaip 10 tūkst. litų. Jeigu nurodytas asmuo teismo nustatytu laiku įmoka teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Šis procesas negali trukti ilgiau kaip vienerius metus.
Anot advokatės Redos Aleksynaitės, įmonių bankroto įstatymo 35 str. nustato, kad bankroto procese pirmiausia yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, atlyginama žala dėl kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga, mirtinų nelaimingų atsitikimų, o taip pat reikalavimai apmokėti už supirktą žemės ūkio produkciją. Vėliau tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir privalomojo draudimo fondus, taip pat dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų arba su valstybės garantija, Europos Sąjungos paramos lėšų. Ir tik po to tenkinami visų likusių kreditorių reikalavimai.
Praktikoje bankrutavusios įmonės turto ir lėšų pastarųjų kreditorių reikalavimams tenkinti dažnai nepakanka, todėl ieškoma įvairių būdų, kaip nuostolius išsireikalauti iš bankrutavusios įmonės vadovų ar dalyvių (akcininkų, savininkų ir kt.). Vienas iš galimų problemos sprendimo būdų – nuo 2008 m. liepos 1 d. galiojanti Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. nuostata, numatanti, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti sprendimą dėl bankroto proceso pradėjimo, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pastaruoju metu teismų praktikos, susijusios su šios normos taikymu, daugėja, ir pagrįsti reikalavimai, reiškiami šiuo pagrindu bankrutavusių įmonių vadovams dėl nuostolių, atsiradusių po 2008 m. liepos 1 d., tenkinami.
Be to, pasak R. Aleksynaitės, galiojantys įstatymai numato ir eilę kitų atvejų, kada iškyla asmeninė įmonės vadovo ar dalyvio (akcininko, savininko ir pan.) atsakomybė už įmonės prievoles. Pavyzdžiui, CK 2.50 str. numato, kad esant situacijai, kuomet juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu dalimis, tačiau šiomis ir kitomis įstatymų nuostatomis galima pasinaudoti ir tuo atveju, jei įmonei nėra keliama bankroto byla.
Įsteigti naują įmonę kainuotų apie 1200 Lt
Panagrinėkime kitą finansinių sunkumų prispaustos įmonės veiksmų planą – naujos įmonės įsteigimo procesą.
Prisiminkime Aleksandrą Kiseliovą apie kurį jau rašė cargonews.lt. Supratęs, kad gali tiesiog paskelbti bankrotą ir pasisavinti pinigus, jis vieną po kitos steigė naujas įmones. Apgavysčių schema paprasta – užsakovas pasamdo ekspedicinę bendrovę, kad nugabentų krovinį. Ekspedicinė bendrovė pasamdo vežėją, kuris nugabena krovinį iki sutartos vietos. Gavėjas atsiskaito su ekspeditoriumi ir tada prasideda įdomybės. Vežėjas bando susiekti su ekspeditoriumi, tačiau beprasmiškai – telefonas yra išjungtas.
Natūraliai kyla klausimas, kodėl atsiranda tiek daug įmonių – sukčių, o sąžiningos kompanijos vis užkimba ant jų kabliuko? Šiuo metu daug kalbama apie apgaudinėjimus, tačiau vis tiek atsiranda įmonių, kurios renkasi nepatikrintus partnerius.
Aptarkime dabartinę situaciją, ko reikia, norint įsteigti naują transporto bendrovę.
UAB „Bendros pajėgos“ direktorius Gediminas Verdingovas skaičiuoja, kad standartinis bendrovės registravimas, įskaitant steigimo išlaidas, kainuoja apie 1200 Lt plius PVM.
Pirmieji įmonės įsteigimo žingsniai tokie: sugalvoji steigiamos įmonės pavadinimą, pateiki akcininkų bei vadovo duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą), surenki reikalingą minimalų įstatymų numatytą kapitalą – 10 tūkst. litų, pateiki registracijos adresą.
Tada pasirašomas įgaliojimas, rezervuojamas bendrovės pavadinimas, ruošiami bei pasirašomi steigimo dokumentai. Po to atidaroma kaupiamoji sąskaita ir pateikiama pažyma apie įstatinį kapitalą. Visi dokumentai tvirtinami pas notarą, vėliau registruojami VĮ „Registrų centre“ bei gaminamas „šviežiai iškeptos“ bendrovės antspaudas.
Po bendrovės registravimo įstatinį kapitalą galima paimti, taigi visa procedūra kainuos kiek daugiau nei 1200 lt. Be to, G. Verdingovas pasakoja, kad sistema, toli gražu ne tobula. Bendrovės akcininkai gali išvengti dokumentų patikrinimo, įgaliodami juos atstovauti bendrovės direktorių ar kitą asmenį. Dauguma renkasi perpirkti įsteigtos bendrovės akcijas, taip apeidami steigimo metu reikalingus asmens dokumentų patikrinimus. „Kaip bebūtų apmaudu, bet sukčiai visada suranda būdų kaip apeiti sistemą,“ – sako pašnekovas.
Įsteigti įmonę nėra sunku – tereikia surinkti reikiamus dokumentus, o tada jau galima pradėti verslą. Vis daugiau kalbama apie tai, kad transportininkai tyčia priveda įmonę prie bankroto ir palieka nemažai skolų. Deja, kaip rodo praktika tik pavieniai atvejai pripažįstami tyčiniais bankrotais.
