Žemės ūkio paskirties žemė vis dažniau tampa ne gamybos priemone, o investavimo ir net spekuliavimo objektu. Dėl to žemdirbiai pagrįstai nerimauja.
Premjero potvarkiu praėjusių metų liepos mėnesį sudaryta darbo grupė turėjo išsiaiškinti, ar iš tikrųjų žemė supirkinėjama siekiant ją brangiau perparduoti ar perleisti užsieniečiams. Praėjus beveik metams, darbo grupė pagaliau pasidomėjo, ką apie tai galvoja ir patys žemdirbiai.
Siūloma nustatyti pirmumo eilę
Nuo pasaulinės ekonomikos krizės pradžios finansų rinkose buvo įvairiausių prognozių, kol galiausiai paaiškėjo, kad padėtis – ne itin optimistinė. Tada ne tik maklerių, bet ir daugelio pinigingų fizinių asmenų žvilgsniai nukrypo į bene stabiliausią sektorių – žemės ūkį. Vieni pradėjo investuoti, dalyvauti sudarant išankstinius žemės ūkio ir maisto produktų supirkimo bei pardavimo sandorius, o kiti – pirkti žemę ateityje tikintis ją brangiau parduoti. Taigi žemę vis dažniau imta traktuoti ne kaip gamybos priemonę, o kaip investavimo ir net spekuliavimo objektą. Tai žemdirbiams sukėlė pagrįstą nerimą.
„Pastebėjome, kad į šią sritį vis daugiau patenka užsienio arba neaiškios kilmės kapitalo, kuris daro įtaką žemės vertei, taigi ir žemės ūkio produktų gamybai“, – sakė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės politikos departamento direktorius Audrius Petkevičius. Darbo grupė turėjo rasti priešnuodį. Perkantiesiems žemę bandyta nustatyti naujus reikalavimus.
Pavyzdžiui, buvo numatyta pirmumo teise leisti žemę pirkti bendraturčiams (Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka). ŽŪM siūlė pirmenybę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę teikti valstybei, jei jos neperka bendraturčiai. Trečioje vietoje liktų kaimyninių žemės sklypų savininkai, o ketvirtoje – parduodamo sklypo naudotojai, t. y. nuomininkai. Jei niekas nepasinaudotų pirmumo teise, žemės savininkas galėtų žemę parduoti bet kuriam kitam asmeniui.
Kliūtis nesunku įveikti
Norintiesiems įsigyti privačios žemės ūkio paskirties žemę ketinama kelti specifinius reikalavimus. Pavyzdžiui, siūloma nustatyti, kad minėtos paskirties žemę galės įsigyti tik tie fiziniai asmenys, kurie Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka bus įregistravę ūkininko ūkį arba turės žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Juridiniai asmenys galės įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, jei bus pripažinti žemės ūkio produkcijos gamintojais, kurių metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudarytų daugiau nei 50 proc. visų gautų pajamų.
Tiesa, numatyta išimtis, pagal kurią minėti reikalavimai netaikomi asmenims (ir juridiniams, ir fiziniams), vieną kartą įsigyjantiems iki 1 ha žemės ūkio paskirties žemės. „Taip siekiama išvengti padėties, kuri yra šiuo metu, kai daug akcinių bendrovių įsteigta tik žemei įsigyti ir uždarbiauti ją nuomojant ar perparduodant“, – teigė A.Petkevičius.
Ar akcinės bendrovės neįveiks šios kliūties? „Šį reikalavimą nesunku įvykdyti – tereikia, pavyzdžiui, per metus parduoti ritinį šieno ir daugiau nieko nedaryti. Štai ir atsiras teisė pirkti žemės ūkio paskirties žemę“, – priekaištavo projekto rengėjams ūkininkas Saulius Daniulis.
A.Petkevičius ūkininko argumento nesugebėjo paneigti. Beliko pagąsdinti ūkininkus: „Jei mes nesusitarsime, tai darbo grupėje dalyvaujantys liberalai gali pasiūlyti apskritai netaikyti jokių apribojimų.“
Ūkininkus išgąsdino korupcijos galimybė
Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) iš pradžių palaikė ŽŪM pasiūlymą, kad valstybė žemę, atsisakius pirkti bendraturčiams, galėtų įsigyti antra, bet ne ketvirta pagal nustatytą tvarką. Prieš tris savaites LŪS posėdyje labai griežtai buvo kritikuotas Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Sigitas Dimaitis, darbo grupės diskusijose nepalaikęs ŽŪM pasiūlymo. Tačiau šį kartą LŪS pirmininkas Jonas Talmantas laikėsi neutralios pozicijos. Kodėl pasikeitė ne tik jo, bet ir kai kurių kitų ūkininkų nuomonė?
Žinia, valdžios keičiasi, taigi niekas nežino, kas ŽŪM vadovaus po naujų rinkimų į Seimą. Kita vertus, juk išliktų dar vienas dalykas – valdininkų korupcija. Niekas negali garantuoti, kad šiuo atveju korupcijos nebus. ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas priminė atvejus, kai būtent dėl valdininkų kaltės valstybinę žemės ūkio paskirties žemę nuomoję ūkininkai ją vieną dieną prarado. Įstatymai nebuvo pažeisti, tačiau valdininkai pasinaudojo jiems prieinama informacija ir galimybėmis. Ar tokia grėsmė nekiltų ir perkant bei parduodant privačią žemę?
Be to, ŽŪM atstovai negalėjo pateikti jokios informacijos apie Žemės ūkio fondą. Kiek jis turės lėšų, kiek kainuos jo tarpininkavimas? Juk labai tikėtina, kad tik dėl tokio tarpininkavimo žemė pabrangtų. Kas tada ją nupirks – ūkininkas ar žemvaldys?
A.Petkevičius dar metė gelbėjimosi ratą: „Net jei valstybei suteiksime pirmenybę, tai nemanykime, kad ji kiekvieną kartą tokia galimybe pasinaudos. Tai būtų tik įrankis. Jei valstybę paliksime tik ketvirtoje vietoje, tai ji nebegalės sukliudyti neaiškios kilmės akcinėms bendrovėms, kurios šiuo metu sėkmingai supirkinėja žemės ūkio paskirties žemę.“
Tačiau Žemės ūkio prezidiumo nariai absoliučia balsų persvara valstybę nustūmė iš antros į ketvirtą vietą pirmenybės eilėje. Ar ŽŪM atsižvelgs į ūkininkų nuomonę, o gal darbo grupėje laimės liberalūs pasiūlymai?
Albinas Čaplikas
