Vienai didžiųjų Kauno gatvių užpakalį atsukęs stovi egzotiškas namas, ant kurio sienos jau keletą metų akis patraukia didelis užrašas: „Lietuvis lietuviui latvis!“ Kadaise būtų labiau tikėtina kas nors panašaus į „Rusai, lauk iš Lietuvos!“ O tempore, o mores...
Šis gilios ironijos rando atsiradimas gatvės fizionomijoje, regis, kažkaip susijęs su lietuvių krepšininkų prieš keletą metų Europos čempionate patirtu pralaimėjimu latviams. Tačiau baltų vienybės dienos išvakarėse jis gundo apmąstymus apie dviejų tautų kaimynystę ir giminystę.
Sovietmečiu Lietuvoje išties beveik nesigirdėjo anekdotų apie latvius ir estus. Nors apskritai anekdotų buvo labai daug, o jų pasakojimas priklausė prie gero skonio ir „small talk“ standartų. Sovietų okupacija bendro likimo tautas stipriai suartino, o kartu susiglaudus buvo kiek jaukiau kęsti padėties beviltiškumo, tautinio pažeminimo ir rusų pamokslavimo apie tautų brolybę dienas.
Baltų kalbotyra ir iš istorijos prisimenamos bendro politinio sambūvio tarp lietuvių ir latvių idėjos buvo kultūrinės užstalės dienotvarkėje. S. Daukanto, J. Šliūpo ir kitų lietuvių atgimimo veikėjų kūrybinis palikimas buvo labai svarbus, suvokiant mūsų – lietuvių – artumą latviams. Okupacijos ir politinės nelaisvės sąlygomis iš tiesų filologinis mūsų tautų pamatas atrodė visai rimtas tos baltiškosios vienybės garantas, kuris įžiebdavo svajones ir apie galimą politinį artumą neišmatuojamoje ateityje.
Baltijos kelias, ko gero, buvo paskutinis tikrai nuoširdaus ir spontaniškas to baltiškojo vienybės jausmo prasiveržimas. Pabėgus iš sovietinio tautų narvo akivaizdžiai viršų ėmė konkurencijos, bet ne bendrybės jausmai. Kadaise bendruose susitikimuose glėbesčiavęsi draugai iš Vilniaus ir Rygos, vis dažniau ėmė susitikinėti toliau nuo savo namų sienų. Jau įprastas tapo juokavimas tarp akademinių sluoksnių žmonių, kad norint susitikti su senu bičiuliu iš kaimyninės šalies, reikia pasiekti kokią nors konferenciją bent jau Skandinavijos universitetiniame mieste, dar geriau – Niujorke ar Londone, kur puikiai tinka sentimentalių prisiminimų mainai.
Tiesa, formaliame valstybinių institucijų lygmenyje yra išsaugotos prielaidos kurti bendrą baltų tautų erdvę, tačiau jos menkai atsispindi kasdienybės ir masinės lietuvių sąmonės paviršiuje. Kaip ir prieš keliolika metų, stovint ties pasienio perėjos tarp Lietuvos ir Latvijos kioskeliais nepalieka kankinantis klausimas, kodėl net nebuvo pabandyta nuo mūsų nepriklausomybės pradžios kurti bendrą ekonominę erdvę, kam reikėjo kišti skurdžios valstybės pinigus į kaimynių tarpusienio balą, jei nelabai sugebėjome tvarkytis prie rytinių sienų, kurios šiandien jau žymi Europos Sąjungos ribas?
Tačiau ar laisvę pasiekusių baltų tautų abejingumas viena kitos reikalams yra labai netikėtas reiškinys? Trūkčiojančioje abiejų valstybių nepriklausomybės juostoje nesunkiai pastebėtinas vienas ir tas pats dėsningumas: nelaisvės bėdose bendrumas įgydavo didesnę reikšmę, o nepriklausomos valstybės be jokių sentimentų rėmėsi savo egoistiniais interesais. 1920-1940 metais taip pat nesisekė pastūmėti vadinamąją Baltijos Antantę toliau už tarptautinės teisės fikcijos ribos. Tiesa, anuomet liaudies diplomatijos apraiškų būta svaresnių, bet ir jas šiandien, ko gero, turėtume labiau sieti su ribotu komunikacijos greičiu, o ne su ypatinga baltiška meile.
Naujausios praeities patirtys dar nėra tapusios rašytine ir svarstytina istorija. Tiems Šiaurės Lietuvos pakraščiams, kuriems Ryga yra gerokai arčiau Vilniaus, greičiausiai nekyla jokių sunkumų tiesiogiai pajusti latvišką gyvenimo ritmą, kultūrines permainas ir ekonominę naudą. Tačiau visur kitur latvių ir lietuvių kultūrinė apykaita yra vos jaučiama. Ji juda lėtai, it koks muziejinis traukinys rusiškais bėgiais, sujungusiais Rygą ir Vilnių. Negi be europietiškos malonės ir „Rail Baltica“ projekto sėkmės nebegalime tikėtis pasikeitimų baltų vienybės kasdienybėje?
Žinia, nei Vilnius, nei Ryga netiki aimanomis. Keliolika metų turėjo praeiti, kompensuojant ilgus sėdėjimo uždarame narve metus. Regis, dabar jau blėsta tas naivus kuo toliau nuo mūsų, tuo gražiau įsitikinimas. Ar po tolimų šalių egzotikos vėl neatrandame savo artimosios kaimynystės grožio, jaukumo ir prasmės? Gal šiomis nuotaikomis gali atsigaivinti baltiškosios kasdienybės ateitis?
