Baltijos šalių santykiai su Rusija niekada nebuvo draugiški dėl praeities įvykių, kurie yra pabrėžiami ir šiandien. Pirmiausia Rusija, po Sovietų Sąjungos žlugimo prisiėmusi jos įsipareigojimus, nenori pripažinti SSRS įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Tarp Baltijos šalių ir Rusijos ilgai tęsėsi nesutarimai dėl tarpusavio sienų nustatymo po Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo 20 a. paskutinio dešimtmečio pradžioje. Lietuvos padėtis šiuo klausimu buvo palankesnė, nes Maskvai buvo labai svarbu užsitikrinti tranzitą į Kaliningrado sritį per Lietuvą. Latvija savo sienų liniją su Rusija nustatė tik po to, kai 2005 m. gegužės mėnesį į Pergalės prieš nacistinę Vokietiją 60-ųjų metinių minėjimą Maskvoje nuvyko Latvijos prezidentė (Lietuvos ir Estijos prezidentai dalyvauti šiame renginyje atsisakė). Be to, Rusijos ir Baltijos šalių santykiuose nuolatos iškyla šiose šalyse gyvenančių rusų diasporos klausimas. Visos trys šalys, įskaitant ir Lietuvą, kurioje rusų diasporos problemos nėra tokios aštrios kaip Latvijoje ir Estijoje, Rusijos žiniasklaidos ir kai kurių šios šalies politikų yra apibūdinamos kaip ksenofobiškos. Nors kai kuriose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse rusakalbių situacija yra daug blogesnė negu Baltijos šalyse, tariamas rusų diasporos teisių varžymas ir šio klausimo akcentavimas Europos Sąjungos lygiu leidžia Rusijai nukreipti Vakarų šalių dėmesį nuo jos pačios vidaus problemų – piliečių teisių varžymo.
Rusija visuomet į Baltijos šalis žiūrėjo kaip į savo prarastas teritorijas. Buvusi didžioji galybė negali susitaikyti su šio statuso praradimu ir siekia atkurti savo įtaką Sovietų Sąjungai priklausiusiose teritorijose. Dažnai Kremlius savo įtakai stiprinti panaudoja politinius, bet daugiausia – ekonominius svertus. Vakarų šalims būtų labai paranku priimti Rusiją „į savo tarpą“. Tada ši didelė šalis, turtinga gamtinių išteklių, plačiau atvertų savo rinką. Tačiau bėda ta, kad Rusija nėra tikrai demokratinė šalis, joje nuolat kyla žmogaus teisių pažeidimo problemų, varžoma žodžio laisvė ir vyksta susidorojimų su politiniais oponentais. Be to, daug neigiamų reakcijų kelia ir įvairios Rusijos karinės akcijos, tokios kaip, pavyzdžiui, paskutinioji Gruzijoje. Be to, Vakarų šalims nepatinka, kad energetinius išteklius Rusija bando naudoti kaip politinio spaudimo priemonę. Vakarų Europos šalyse nerimą kelia ir tai, jog Rusija siekia įsiskverbti į jų energetikos sektorių. Vakarų Europa puikiai prisimena, kaip Maskva nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, ir taip tikriausiai ji galėtų pasielgti su bet kuria šalimi, kuri būtų priklausoma nuo gamtinių dujų importo iš Rusijos.
Todėl galbūt ir Vakarų šalys supras, kodėl Baltijos valstybės priešinasi Rusijos užmačioms tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Ne veltui 2009 m. balandžio 22 d. Europos Parlamentas pritarė Europos energetinės rinkos liberalizavimo planui, pagal kurį bet kurios Europos valstybės vyriausybė gali nesuteikti bendrovei teisės įeiti į savo vidaus rinką, jei ta bendrovė neatitinka tam tikrų iškeltų reikalavimų arba jei bendrovės atsiradimas šalies rinkoje gali kelti pavojų Europos Sąjungos narių energetiniam saugumui. Kita vertus, Europos Sąjunga negali neatsižvelgti į Rusiją. Galima teigti, kad pagrindinis Rusijos siekis norint daryti įtaką Europos Sąjungos politikai yra suskaldyta Europa, nes nėra bendro Europos Sąjungos šalių sutarimo dėl vieningos politikos Rusijos atžvilgiu. Be to, Europos Sąjungos šalys daro tam tikrų nuolaidų Rusijai. Pavyzdžiui, 2003 m. Europos Sąjunga priėmė Europos kaimynystės politikos programą, kuri turėjo įtraukti visas aplinkines šalis, įskaitant ir Rusiją, tačiau ši nenorėjo būti vienodai traktuojama su Baltarusija, Moldova ir kitomis šalimis. Rusija siekė, kad jos santykiai su Europos Sąjunga būtų laikomi „strategine partneryste“. Tokiai partnerystei buvo pritarta tų pačių metų gegužės mėnesio vadovų susitikime Sankt Peterburge, tačiau realiai strateginės partnerystės politika niekuo nesiskiria nuo kaimynystės politikos, tik yra kitaip vadinama. Be to, Europos Sąjunga remia Rusijos siekius tapti Pasaulinės prekybos organizacijos nare. Rusija stengiasi kuo geresnius santykius išlaikyti su didžiosiomis Europos Sąjungos šalimis – Vokietija, Prancūzija ir Italija, nes taip tikisi daryti didesnę įtaką Europos Sąjungos vidaus politikai.
Rusija yra svarbi Vakarų pasaulio šalims kaip politinė ir ekonominė partnerė. Nors kartais ji nesilaiko savo įsipareigojimų, pažeidžia žmogaus teises, šmeižia kitas šalis, šnipinėja ar vykdo panašias kampanijas, atitinkamų priemonių prieš ją dažnai nėra imamasi. Rusija, tai žinodama, naudojasi savo padėtimi. Be to, ji yra viena svarbiausių JAV partnerių kovoje su terorizmu, kuri po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių labai suaktyvėjo.
Rusijos įsitraukimas į demokratinių pasaulio šalių (arba Vakarų šalių) vykdomą politiką padėtų šaliai atsiverti ir spręsti savas problemas, ypač socialines. Be to, didesnis Rusijos atsivėrimas pasauliui, demokratinių normų priėmimas padidintų Vakarų šalių pasitikėjimą ja ir paskatintų didesnes investicijas, tai padėtų Rusijai stiprėti ekonomiškai. Tačiau tokiu atveju Rusija taptų labiau priklausoma nuo kitų pasaulio valstybių, o jai tai yra visiškai nepriimtina, todėl ir kyla klausimas, ar pati Rusija nori suartėti su Vakarais. Be to, Maskvai taip pat yra nepriimtinas Europos Sąjungos siekis įtvirtini demokratinius principus buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Ypač priešiškai Rusija žiūri į Baltijos šalių poziciją dėl demokratizacijos procesų Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje.
Europos Sąjunga, norėdama išvengti didesnio Rusijos kišimosi į savo vidaus politiką, turi nustatyti bendrą šalių narių politiką Rusijos atžvilgiu. Vienas žingsnis jau buvo žengtas 2007 m. gegužės 17–18 d. Europos Sąjungos ir Rusijos vadovų susitikime Samaroje, per kurį nuskambėjo pasakymas, kad Baltijos šalių problemos yra ir Europos Sąjungos problemos.
Baltijos šalys netrukdo Rusijai suartėti su Vakarais. Tiesiog jos dar negali pamiršti savo istorinės praeities ir Sovietų Sąjungos okupacijos metais padarytos žalos. O Vakarų šalims toks Baltijos šalių priešinimasis gali atrodyti nereikalingas ir nesuprantamas. Be abejo, Rusija nekelia tiesioginės grėsmės nė vienai iš Baltijos šalių, nes jos yra ir Europos Sąjungos, ir NATO narės. Tačiau jau ir Europos Sąjungos senbuvės pajuto, kad Rusija siekia įsiveržti į jų energetikos paskirstymo ir pardavimo tinklų sektorių, todėl turėtų atidžiau vertinti kiekvieną Rusijos poelgį ir prašymą.
Vakarų pasaulio šalys turėtų vieningai nuspręsti, kokios politikos reikėtų joms laikytis santykiuose su Rusija. O Baltijos šalys, būdamos Europos Sąjungos ir NATO narės, gali aktyviau formuoti savo politiką Rusijos atžvilgiu, nepritarti kai kuriems Rusijos veiksmams, raginti kitas pasaulio šalis griežtai smerkti jos veiksmus ir panašiai, nors prieš didesnį Rusijos bendradarbiavimą su Vakarų pasaulio šalimis nėra nusiteikusios. Intensyvesnis bendradarbiavimas paskatintų demokratizacijos procesus Rusijoje ir leistų ne tik Baltijos šalims, bet ir Vakarų pasauliui labiau pasitikėti didžiąja valstybe.
Agnė Janutytė
