Kartais tautiečiai aimanuoja, kad jų lūkesčiai nepriklausomoje Lietuvoje liko neišpildyti, jie esą kovojo ne už tokią šalį, tačiau pamiršta savęs paklausti, ką patys padarė, kad Lietuva būtų kitokia, sako LRT.lt kalbinti Baltijos kelio kartos atstovai. Jie įsitikinę, kad lietuviai nėra susvetimėję, o atsiradus agresoriui neabejotinai susikibtų rankomis naujame Baltijos kelyje.
Ieva Parklytė gimė 1989-ųjų rugpjūčio 24-ąją – dieną po to, kai kone du milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių suformavo gyvą grandinę, nusidriekusią 700 km. „Tą dieną giminės buvo išvykę į Baltijos kelią, o su mama Šiauliuose liko tik močiutė“, – pasakoja mergina.
Jos bendraamžė vilnietė Aistė Pucilauskaitė tuomet dar nebuvo gimusi, o apie Dainuojančią revoliuciją sužinojo iš savo tėvų, tądien stovėjusių Ukmergės plente, Vilniuje. I. Pakarklytė, asmeninio archyvo nuotr.
Akcijoje taip pat nedalyvavęs, tuomet nė pusės metų dar neturėjęs ukmergiškis Giedrius Pocius apie 1989-ųjų įvykius daugiausia girdėjo iš giminių: „Jie nuolat kalbėdavo apie Baltijos kelią. Susidomėjęs jų klausydavausi, teiravausi, kur tuo metu buvau aš. Mane paliko saugoti namuose, o tėvai dalyvavo šioje akcijoje“, – sako G. Pocius.
„Nenorėčiau gyventi mele“
Visi šie jauni žmonės teigia besidžiaugiantys, kad gyvena laisvoje Lietuvoje, ir sunkiai įsivaizduoja, kaip jų jaunystė būtų prabėgusi sovietiniais metais.
„Tėvai turėjo puikią jaunystę, bet jiems trūko laisvės pojūčio. Sovietmečiu jie nuolat ilgėjosi laisvės. Mano tėvų šeimos buvo tremtiniai, todėl visuomet svajojo apie laisvą Lietuvą. Manau, man pasisekė, tėvų kartos dėka galime gyventi nepriklausomoje šalyje, nevaržomai keliauti, mokytis“, – sako Jaunųjų konservatorių lygai priklausanti A. Pucilauskaitė.
Lietuvos liberalaus jaunimo atstovė I. Pakarklytė įsitikinusi, kad sovietiniais laikais jos paauglystė būtų buvusi visiškai kitokia: „Tikrai nebūčiau džiaugusis, jei mano jaunystė būtų prabėgusi sovietmečiu. Nenorėčiau gyventi okupuotoje valstybėje, kur nėra žodžio laisvės, kitokių žmogaus teisių, nenorėčiau gyventi mele. Mokyklos laikotarpis būtų buvęs daug liūdnesnis. Pakankamai laisva, meniška mokykla sovietmečiu nebūtų galėjusi egzistuoti, nes tiesiog niekas nebūtų leidęs“, – neabejoja pašnekovė.
Savo gyvenimo sovietiniais metais neįsivaizduoja ir Lietuvos socialdemokratų partijai priklausantis G. Pocius. Kaip jis pats pripažįsta, girdint vyresnių žmonių pasakojimus apie tuos metus, jam darosi keista ir nejauku.
„Gyvenimas laisvoje Lietuvoje reiškia galimybę turėti pasirinkimą. [...] Baltijos kelias man yra tautos savimonės aktas, parodymas, kas tautai yra svarbu. Kiek žinau, tokia pilietinė iniciatyva – bene vienintelė, kuria parodyta, kad kelios Baltijos šalys gali susivienyti, nori būti laisvos ir pačios spręsti, kuriuo keliu eiti“, – tęsia G. Pocius. G. Pocius, asmeninio archyvo nuotr.
Lietuviai nėra susvetimėję
Portalo LRT.lt kalbintiems pašnekovams atrodo keisti ir kai kurių tautiečių skundai, kad Lietuva dabar ne tokia, kokią jie įsivaizdavo prieš porą dešimtmečių. A. Pucilauskaitė, asmeninio archyvo nuotr.
„Manau, dažnas svarsto, kokią Lietuvą turėtume kurti ir kokioje gyventi. Be abejo, ne visuomet tie lūkesčiai yra visiškai išsipildę, tačiau reikėtų paklausti, ką jie padarė, kad ta Lietuva atrodytų taip, kaip jie nori. Manau, dažnas neturėtų ką į tokį klausimą atsakyti. Kaip tuomet galima skųstis?“ – stebisi G. Pocius. Pasak jo, kiekvienas žmogus, dedantis pastangas ir rodantis pilietinę iniciatyvą, turi galimybę lemti teigiamus pokyčius.
Savo ruožtu A. Pucilauskaitė svarsto, jog galbūt praėjo per mažai laiko, Lietuva – dar jauna nepriklausoma valstybė. „Matyt, žmonės norėjo greito rezultato, bet neįmanoma per tokį trumpą laiką to pasiekti. Laikui bėgant, naujos kartos galbūt įgyvendins lūkesčius ir ateityje bus geriau. [...] Žinoma, galbūt padėtis nėra pati geriausia, bet reikia mokytis iš klaidų, kritiškai viską įvertinti. Turime tikėti, kad ateityje bus dar geriau, reikia to siekti“, – ragina A. Pucilauskaitė.
I. Pakarklytė teigia suprantanti, kad kai kurie žmonės yra nusivylę: „Dažnai jaunystėje viskas atrodo šviesiau ir gražiau. [...] Galiu suprasti, kodėl žmonės kartais taip šneka. Kai turime prieš ką kovoti, yra pavergėjas, visi labiau susivienija. Nemanau, kad dabar žmonės mažiau užjaučia ar mažiau padeda savo kaimynui ar artimui, tiesiog nėra bendro priešo. Jei jis būtų, viskas būtų lygiai taip pat, kaip anksčiau.“
Kaip teigė I. Pakarklytė, ji ir pati stovėtų Baltijos kelyje, jei tik to prireiktų. „Mano aplinkoje žmonės yra pilietiški ir aktyvūs, net nekiltų toks klausimas, ar susiburti į Baltijos kelią“, – portalui LRT.lt kalbėjo I. Pakarklytė.
1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją mobiliojo ryšio ir socialinių tinklų dar nepažinusios Lietuva, Latvija ir Estija pademonstravo pasauliui savo apsisprendimą taikiai siekti laisvės tokiu būdu, kokio jis dar nebuvo matęs: kone du milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių suformavo gyvąją grandinę, nusidriekusią 700 kilometrų – nuo Vilniaus iki Rygos, nuo Rygos iki Talino.
