Turbūt daugeliui teko girdėti, kad antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, Baltijos jūros dugne buvo nuskandinta nemažai cheminių ginklų.
Galima tikėti arba netikėti įvairiais šaltiniais, galima sutikti arba nesutikti, kad ekologai, skelbiantys, jog mūsų jūroje dabar teliūškuoja bent keli tūkstančiai tonų iprito, pernelyg gąsdina visuomenę, bet faktas lieka faktu: danų žvejai iki šiol tinklais iš jūros ištraukia aviacijos bombų bei statinių ar net cisternų su ipritu.
Todėl iš esmės visi sutinka, jog Baltijos jūros dugne paslėptas karinis arsenalas – tarsi milžiniška uždelsto veikimo ekologinė bomba. Bet kažin ar kas nors imtųsi tvirtai pasakyti, kada ji sprogs ir kokios bus to sprogimo pasekmės.
Žiupsnelis istorijos, arba Trečiojo reicho palikimas
Antrojo pasaulinio karo metais kovojančios šalys pagamino daugiau kaip 600 tūkst. tonų cheminių bombų, sviedinių ir minų, užtaisytų nuodingosiomis medžiagomis.
Žmonijos laimei, plataus masto cheminio karo Hitleris taip ir nesiryžo pradėti. Tačiau nors ir keistai skamba, cheminio ginklo grėsmė nesumažėjo ir dabar - nuodingasis antrojo pasaulinio karo paveldas niekur nedingo ir grasina dabartinei kartai.
Viešai skelbiama, kad vien 1947 m. nuo birželio 2 iki gruodžio 28 d. Baltijos jūroje buvo nuskandinta 35 tonos cheminių ginklų. Dar 5 tonos atgulė jūros dugne už 65-70 mylių į pietvakarius nuo Liepojos uosto, 30 – piečiau Kristianseno salos, į vakarus nuo Danijai priklausančios Bornholmo salos.
Cheminiai ginklai (apie 240 tūkst. tonų) 1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje buvo pergabeni į laikinas saugyklas netoli Vokietijos Kylio bei Emdeno uostų. Ten pat buvo suvežti ir pasenę vokiečių bei anglų laivai bei visos Europos laivai, rimtai nukentėję per bombardavimus. Dešimtys laivų, prikrautų cheminių bombų, sviedinių bei minų ir talpyklų su nuodingosiomis medžiagomis, pačios ar buksyruojamos pasiekė nuskandinimo vietas. Skelbiama, kad šešiose Europos akvatorijose jūros dugne liko gulėti daugiau kaip 300 tūkst. tonų nuodingųjų medžiagų. Dar 120 tūkst. tonų cheminių ginklų ilsisi nenustatytose Atlanto vandenyno vietose ir vakarinėje Lamanšo sąsiaurio dalyje.
Potsdamo konferencijos nutarimu visi trofėjiniai cheminiai ginklai turėjo būti sunaikinti, tačiau nei nugalėtojai, nei nugalėtieji neturėjo saugių jo naikinimo technologijų. Nugalėtojai nemąstė apie ekologines savo veiksmų pasekmes ir tai, kad, pavyzdžiui, ipritas, itin toksiškas lieka ilgus dešimtmečius.
Ipritas – itin pavojingos „garstyčių dujos“
Ipritas, dar vadinamas garstyčių dujomis, sukurtas XX a. pradžioje – aukščiausios pavojingumo klasės cheminis ginklas. Tai bespalvis, bekvapis, lakus skystis, blogai tirpstantis vandenyje, bet puikiai – riebaluose ir neorganiniuose tirpikliuose, - rašoma žinynuose. – Dėl priemaišų jis įgyja geltoną spalvą ir garstyčių ar svogūnų kvapą. Patekęs ant odos, ipritas sukelia ilgai negyjančias žaizdas, o įkvėpus pažeidžia kvėpavimo takus ir plaučius. Patekęs ant žmogaus kūno sukelia nudegimus, įkvėptos dujos dusina ir nudegina kvėpavimo takų gleivines. Jei pažeidžiama daugiau nei 50 proc. kūno paviršiaus – ištinka mirtis.
Sveikatai pavojingi chemikalai nedideliais kiekiais gali kauptis augaluose, zooplanktone ir žuvyse. 1990 m. kovą Baltosios jūros pakrantėje buvo rasta dešimtys tūkstančių žuvusių krabų bei midijų, daugiau kaip 6 tūkst. jūros žvaigždžių. Tyrimai parodė, kad beveik visi jūros gyventojai žuvo nuo iprito.
Trofėjinis cheminis ginklas buvo paskandintas keliose Baltijos ir Šiaurės jūros vietose. Aviacinės bombos, artilerijos sviediniai buvo išmėtyti 1200 kv. km plote, iš kurio mažiau kaip dešimtadalis priklauso Lietuvos ekonominei zonai.
Joje medžiagų, besiskiriančių iš palaidoto cheminio ginklo, poveikio jūrinei aplinkai iki šiol nebuvo pastebėta, tačiau tai nesumažina keliamo pavojaus.
Trečiojo Reicho palikimas: Baltijos jūra – cheminių ginklų kapavietė
Gamtos tyrimų centro Gamtos tyrimų centro Genotoksikologijos laboratorijos vadovė Janina Baršienė teigia, kad Baltijoje teršalų net daugiau, negu kitose jūrose.
„Įvairių organizmams žalingų junginių joje yra gerokai daugiau negu Atlanto vandenyne ar Šiaurės jūroje. Jų koncentracija čia daug kartų didesnė. O užterštumas kai kuriais radionuklidais Baltijoje – didžiausias pasaulyje“, – neslepia nerimo mokslininkė.
Jos teigimu, taršos požiūriu Baltija ypač pavojinga dėl to, kad tai sekli, uždara jūra.
„Teršalai čia ne taip greit nukenksminami – pati Baltija valosi labai lėtai, todėl ir kai kurių teršalų poveikis čia daug pavojingesnis negu kitose jūrose, – „Balsas.lt“ aiškino J. Baršienė. – „Žydintis“ Baltijos vanduo – plika akimi matomas ženklas, kad mūsų jūra kenčia nuo azoto ir fosforo gausos. Kenčia ir unikali jūros augmenija bei gyvūnija“.
Laboratorija, kuriai vadovauja J. Baršienė, jau 11 metų tiria aplinkos genotoksiškumą ne tik Baltijos, bet ir Šiaurės, Barenco, Kaspijos jūrose bei Atlanto vandenyne.
„Taršos požiūriu pavojingiausia yra žuvingiausioji – Bornholmo zona – Baltijoje. Nuo 2009 m. kituose šios jūros regionuose mes stebime genotoksiškumo padidėjimą dešimtimis kartų, o čia kai kurie parametrai iki poros šimtų kartų didesni, – pasakoja mokslininkė ir aiškina: - Jeigu atsiranda genetiniai efektai, dėl jų gali būti pažeidžiami biocheminiai, fiziologiniai, imunologiniai procesai, gali vystytis vėžiniai susirgimai“.
Mokslininkė aiškina, kad cheminis ginklas pavojingas jau vien dėl to, kad nėra tiksliai žinoma, kokiose vietose jis palaidotas.
„Dažniausiai kalbama apie dvi vietas – į šiaurės rytus nuo Bornholmo 35-43 tūkst. tonų ir Gotlando įduboje – apie 2 tūkst. tonų. Tačiau yra dar viena vieta, apie kurią niekas nekalba – kitoje Bornholmo pusėje 5 tūkst. tonų. Ir dar 5 tūkst. tonų vadinamojoje Sąsiaurio jūroje Danijos vandenyse. Bornholmo zonoje aplinkos genotoksiškumas tyrinėjamas nuo 2001 m., ir iki 2009 m. viskas buvo labai ramu“, – pasakoja J. Baršienė ir prasitaria, kad kažkas toje zonoje dugno nuosėdas gerokai išjudino.
„Didžiulė sprogmenų valymo programa buvo vykdoma Baltijos jūroje 2008-2010 m. Apie tai išgirdau trečiojo tarptautinio dialogo dėl palaidoto ginklo, kuris šių metų balandį vyko Lenkijos mieste Sopote, metu. Aš negaliu pasakyti, kas ten tiksliai buvo atliekama, bet vykdydami tarptautinius projektus mes nustatėme žalingą padidėjusios taršos poveikį“, – sakė mokslininkė.
„Gotlando įduboje, kurią tyrinėjo ir Lietuvos mokslininkai, cheminė ginkluotė nuskandinta labai giliai. Jeigu ten nebus judinamos dugno nuosėdos, nebus tiesiami nei vamzdynai, nei kiti inžineriniai tinklai, galima tikėtis , kad nelaimės nebus. Ten bedeguonėje gelmėje kol kas ramu“, – teigė ji.
„Nepamirškime, kaip tas cheminis ginklas buvo laidojamas. Gabenant iš Vokietijos (beveik Šiaurės srovės dujotiekio tiesimo trasa iki Bornholmo) nemažai ginkluotės buvo išmėtyta pakeliui, be to, cheminis ginklas buvo supakuotas mediniuose konteineriuose, tie konteineriai neskendo, buvo nunešti kažkur kitur... Gali būti, kad palaidotą ginkluotę tinklais ištraukę žvejai, perlaidodavo jau kitose vietose. Taigi, tai buvo tarsi ,,vaikštanti cheminė bomba“, – aiškina mokslininkė.
Kalbėdama apie jūros dugne palaidoto cheminio ginklo galimai keliamus pavojus, apie kuriuos liudija nepageidautinų genetinių efektų gausėjimas, J. Baršienė sakė ilgą laiką maniusi, kad didelių nemalonumų jie nežada.
„Iki 2008 m. cheminio ginklo zoną aš laikiau gana nepavojinga, ir atrodė, kad didelio pavojaus tiesiant dujotiekį neatsiras. Deja, pasirodo, kad nuo 2009 m. Bornholmo zonoje genotoksiškumas tapo labai didelis. Genotoksiškumo lygis žuvyse leidžia manyti , kad ten vis dėlto buvo išjudinti labai dideli teršalų kiekiai, nes tokio lygmens genetiniai pažeidimai be aplinkoje esančių teršalų poveikio negalėtų atsirasti“, – kalbėjo J. Baršienė.
„Be to, aptikom ryšį tarp genotoksiškumo padidėjimo ir nuskandintos cheminės ginkluotės: kur tik yra pažymėta cheminio ginklo vieta – nuo 2009 m. mes nustatome ryškų genetinių pažeidimų padidėjimą“, – atskleidė ji.
„Nebūna taip, kad nuodingos medžiagos iš nuskandintų ginklų staiga išsiskirtų – tai labai ilgas procesas. Jau dabar apie 80 proc. tos cheminės ginkluotės yra apėmusi korozija. O viena iš Suomijos ir Danijos mokslininkų prognozių sako, kad būtent šis dešimtmetis bus pats aktyviausias cheminio ginklo sklidimo į aplinką laikotarpis. Paprasčiausiai baigiasi jų apvalkalų „galiojimo laikas“. Mokslininkai modeliavo, kokia kryptimi teršalai gali sklisti, ir kaip tik ten mes nustatome padidėjusį genotoksiškumą“, – pasakojo J. Baršienė.
Mokslininkė aiškino, kad cheminio ginklo komponentai ne tik toksiški, bet ir kancerogeniški. Kol karo palikimas ramiai guli jūros dugne, išsiskyrusios nuodingos medžiagos pasklinda artimoje aplinkoje. Išjudinti jas, kad pasklistų didesniame plote, galėjo ir srovės, ir dujotiekio tiesėjai, ir kitokia technogeninė intervencija. Bet prie Baltijos yra tik viena laboratorija, kuri gali tiksliai identifikuoti gamtoje sklindančius cheminio ginklo komponentus – Suomijoje. Dar viena laboratorija yra Lenkijoje, bet jos analitinės galimybės menkesnės.
Suomiai nustatė, kad kenksmingos medžiagos jau išsiskiria iš ginkluotės ir sklinda kur kas plačiau negu jų palaidojimo vietos. O jūroje dėl srovių poveikio ir dugno nuosėdų ypatumų jos pasiskirsto dėmėmis.
„Gamtoje yra organizmai, kurie arseno junginius – cheminio ginklo komponentus – naudoja kaip maistą. Jeigu kurioje nors vietoje atsiranda šių mikroorganizmų, vadinasi, sklinda arseno junginiai“, – aiškina J. Baršienė.
Anot mokslininkės, sunku pasakyti, judinti ar nejudinti tuos dugne gulinčius konteinerius ir kitą karo palikimą. Ji mananti, kad Baltijos jūros dugno geriau neliesti. Bet jūrinė industrija vystosi, tad vis tiek bus vykdomi technogeniniai darbai. O surankioti visų nuskendusių cheminio ginklo talpų praktiškai neįmanoma, todėl ir kyla pavojus, kad kenksmingos medžiagos pasklis aplinkoje.
Paklausta, kaip galima būtų nukenksminti pavojingą antrojo pasaulinio karo palikimą, J. Baršienė sako, kad yra kelios technologijos.
„Pavyzdžiui, Japonijoje cheminę ginkluotę ar kitus sprogstamuosius įtaisus iškelia robotai, įdeda į specialius daugiasienius konteinerius ir ten sprogdina. Taigi, iškelia ir sunaikina ne jūroje. Deja, Baltijoje sprogdinama vietoje. Gal japonų technologija aplink Baltiją esančioms šalims per brangi? Be to, reikia prisiminti, kad po sprogdinimo į aplinką išmetami nitrojunginiai. Jie irgi labai žalingi, todėl problema rimta, – aiškina J. Baršienė. – Kita vertus, Baltija tiesiog „prikamšyta“ ir kitokių sprogstamųjų įtaisų, todėl naudojant japonų technologiją jų nukenksminimas vyktų daug saugiau“.
Mokslininkė pasakojo, kad atsiveria ir naujos perspektyvos. Visai neseniai skirtas finansavimas europiniam projektui, kuriame įvairių šalių mokslininkai nagrinės cheminio ginklo keliamą riziką Baltijos jūroje. Jame kartu dirbs Suomijos, Danijos, Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos specialistai. Jų tikslas – ištirti, kaip gamta natūraliai transformuoja šiuos teršalus.
Rinkdamas krante gintarą, nepaimk iprito!
„Didžiausia bėda būtų, jeigu mes patys pradėtume ten ką nors krapštyti, judinti ir tokiu būdu bandyti gelbėtis nuo nuskandinto ginklo. Blogesnio dalyko negalėtų būti – ypač dėl to, kad didžioji dalis ginklų jau paliesti korozijos. Jeigu juos pajudinsime – padidinsime tikimybę, kad kas nors nutiks“, – teigia Liutauras Stoškus, BONUS programos koordinatorius Lietuvoje.
Jis sako, kad pavojus, kurį kelią antrojo pasaulinio karo palikimas, gerokai perdėtas. Esą gamtoje egzistuoja natūralūs cheminiai barjerai, kurie savaip neutralizuoja mūsų jūros dugne gulinčias chemines bombas.
„Aš šneku ne apie tas vietas, kuriose yra srovės. Bet drįsčiau spėti, kad kaip tik tose vietose jau išnešiota viskas, ką buvo galima išnešioti. O kitur natūraliai susidaro cheminiai barjerai. Ir dumblas yra nusėdęs. Smūginio efekto tikrai nebus. O kai pamažu išteka – tos medžiagos transformuojasi į kitas formas“, – tvirtina jis.
Bet pavojų vis dėlto esama. Ne be reikalo žvejams dalijamos atmintinės, kuriose įspėjama, kad kai kurių radinių geriau neliesti.
„Žvejai tinklais ištraukia ipritines bombas. Ipritas per ilgą laiką pavirsta sukietėjusia gelsva mase, kuri išmesta į krantą žmonėms gali priminti gintarą. Jeigu tokius gabalus paimtume į rankas, galėtume patirti ir stiprių odos nudeginimų“.
Bet Baltija turi ir kitų bėdų. Siekdamos jas spręsti kompleksiškai – kad ūkinės veiklos sprendimai kuo labiau tausotų vieną labiausiai užterštų ir vieną intensyviausiai eksploatuojamų pasaulio jūrų, iniciatyvos prieš kelerius metus ėmėsi Baltijos šalys.
Kai jas parėmė EK, atsirado specialios programos mūsų jūros problemoms spręsti. Tarp jų BONUS, Baltijos jūros regiono programa ir kitos.
„Žuvų per daug išgaudoma ir viršijamos biologinės ribos, intensyvi laivyba, naftos išsiliejimai – štai kas vyksta kasdien ir kas turi realios įtakos Baltijai,– sakė L. Stoškus. – Todėl jūros ekosistemų valdymas dabar yra viena iš kertinių Europos jūrų strategijos ašių. Visi ūkio sektoriai turi kartu vykdyti jūrinį planavimą: kokios veiklos, kokiose vietose, kaip organizuojamos – kad nebūtų konfliktų ne tik tarp atskirų sektorių, bet ir aplinkosaugos srityje“.
Tarptautinių programų tikslas, anot BONUS koordinatoriaus Lietuvoje – pasiekti, kad Baltijos jūra nebūtų nualinta ir pasitarnautų subalansuotam viso regiono vystymui.
„Tai ir žmogaus veiklos Baltijos jūros baseine optimizavimas, ir klimato kaitos įtaka, ir biologinės įvairovės išsaugojimas, ir aplinkai draugiškesnių metodų taikymas laivybos ir žvejybos sektoriuose. Visi moksliniai tyrimai, viskas skirta tam, kad Baltijos jūros ekosistemai būtų daroma kuo mažiau žalos“, – vardijo L. Stoškus iššūkius, tenkančius šių programų dalyviams.
Tarptautinėse programose, skirtose Baltijos jūrai ir ją supančioms šalims, numatytas ir stebėjimo sistemų tobulinimas.
„Daug dalykų Baltijoje yra specifiniai. Pavyzdžiui, jos užšalimas, temperatūra lemia, kad bendrosios stebėjimo sistemos ne tokios efektyvios, kaip kitur. Todėl ir reikia kurti savitus metodus, kurie padės greičiau reaguoti kilus incidentams“, – aiškino L. Stoškus.
Jis apgailestauja, kad mokslininkai pateikia savo pasiūlymus, bet neretai nesusišneka su tais, kurie priima sprendimus.
„Ir jeigu jie nesusikalbės, tai tas, kuris priima sprendimus, nežinos, kaip naudoti tą informaciją, kurią jis gavo iš mokslininkų. Bet yra ir kita problema – daroma nebūtinai tai, kas siūloma geriausia. Dažniausiai ieškoma tam tikro kompromiso ir, turėdami labai gerus tyrimus, galime sulaukti prastų rezultatų“.
Vis dėlto BONUS programos koordinatorius Lietuvoje nusiteikęs optimistiškai.
„Prie Baltijos jūros yra vienos pažangiausių aplinkosaugos požiūriu pasaulio šalių – švedai, suomiai. Jie ir kitas šalis verčia pasitempti“.
Geologai: Baltijos dugnas nemalonių netikėtumų nežada
Ar gali Baltijos jūros dugną supurtyti žemės drebėjimas? Ar gali joje kilti itin galinga audra ar net cunamis, kurie išjudintų jos dugne tūnantį pavojingą krovinį?
Išgirdęs tokį klausimą, akademikas, ilgametis Baltijos dugno tyrinėtojas Algimantas Grigelis skubėjo nuraminti: „Dėl to tai tikrai galvos niekam neturėtų skaudėti“.
Patyrusio geologo teigimu, mūsų Baltija nėra tipiška jūra, ir jos dugne vyksta visai kitokie procesai negu vandenyne.
„Tai nugrimzdusi sausuma ir jos dugnas niekuo nesiskiria nuo sausumos. Jeigu sausumoje žemė drebės, tai drebės ir jūroje. Ir atvirkščiai. Bet pas mus nelabai čia dreba“, – sakė jis.
A. Grigelis pasakojo, kad mūsų jūra pradėjo formuotis pietinėje jos dalyje prieš 16 tūkst. metų, o baigė šiaurinėje dalyje – prieš 10 tūkst. metų.
„Per 6 tūkst. metų viskas pasidarė. Geologinio laiko požiūriu gana greitai, – pasakojo mokslininkas. – Ledynai, kurie buvo užkloję vadinamąją Baltoskandijos teritoriją, po truputį traukėsi, toje vietoje sausuma ėmė dubti ir atsirado jūra“.
„Būtų įdubusi kitoje vietoje – gal šiandien Vilniaus ar Kauno vietoje tyvuliuotų. Bet būtume miestus pasistatę kitur“, – juokauja jis.
Geologo teigimu, tokių stiprių srovių, kurios galėtų išjudinti jūros dugne gulintį krovinį, taip pat nėra. Juo labiau, kad per daugiau kaip 60 metų dėžes ar kitas talpas, kuriose buvo nuskandintos bombos, užklojo nemenkas dumblo sluoksnis.
„Jūros vandens srovės cirkuliuoja ir priedugnyje, ir vandens storymėje, ir paviršiuje. Jos nėra pastovios, kartojasi kas keliolika metų ir atplukdo vandens iš Atlanto vandenyno. Tokie įplūdžiai atšviežina jūros vandenį ir pagerina jūros būklę“, – aiškino A. Grigelis.
Ar gali šitos srovės būti tokios stiprios, kad galėtų pakelti jūros dugne gulintį daiktą? Į šį klausimą mokslininkas neabejodamas atsako: „Ne. To negali būti“.
Kita vertus, jeigu vanduo jūros gelmėje bent kiek labiau judėtų, veikiausiai nesusidarytų ir dumblo sluoksnis, kuris dabar, anot tyrinėtojų, dengia nelemtąjį antrojo pasaulinio karo laikų palikimą.
„Tos dalelytės mažesnės negu viena šimtoji milimetro, bet per metus dumblo sluoksnis dugne pastorėja 1-2 mm. Tai paskaičiuokite, koks sluoksnis susidarė per 60 metų“, – sako mokslininkas.
,,Atlikę jūroje palaidotų ginklų aplinkos cheminę analizę okeanologai neaptiko didesnių arseno, kuris yra vienas iš ipritinių bombų komponentų, pėdsakų“, - ramina geologas.
Jo teigimu, kurioje nors konkrečioje vietoje, nedideliame plote, kartais aptinkama padidėjusi teršalų koncentracija, bet daugiau kaip prieš 65 metus jūroje palaidotų nuodingų medžiagų nuotėkio nenustatyta.
