Po kalėdinių “Spragtukų” maratono Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė vėl grįžta prie įprastinio repertuaro - penktadienį (01.10) buvo rodomi du vienaveiksmiai lenkų choreografo Krzysztofo Pastoro baletai - “Vasarvidžio nakties sapnas” pagal Felixo Medelssohno muziką ir George’o Bizet-Rodiono Ščedrino “Karmen”.
Pirmajame spektaklyje pasirodė 2002 metų Lietuvos baleto ir teatro rėmėjos “Švyturio” alaus daryklos viltis Olga Konošenko, atlikusi Ipolitos-Titanijos vaidmenį. Praėjęs pusmetis šokėjai buvo labai įtemptas - parengti keli nemaži klasikinio repertuaro vaidmenys, ant balerinos - vietoj “pečių” tikriausiai derėtų sakyti “kojų” - laikėsi ir visi kalėdiniai bei naujamečiai “Spragtukai”.
Ipolitą-Titaniją O. Konošenko paruošė prieš porą mėnesių - debiutuoti jai teko spektaklyje, kuriame Tesėjo-Oberono vaidmenį šoko trumpam į Vilnių grįžęs Mindaugas Baužys. Šis vaidmuo dramaturginiu požiūriu choreografo nėra labai aiškiai apmąstytas, todėl nežinantiems Viljamo Šekspyro komedijos sunkoka suvokti, ką spektaklyje lemia šis personažas. Todėl reikalauti iš šokėjos ypatingų artistinių sugebėjimų nederėtų - užtenka, kad O. Konošenko pakankamai tvarkingai atlieka “užduotą” choreografinį tekstą. Nepaisant atsitiktinai ir tik akimirksniui nenugalėtos žemės traukos spektaklio pradžioje šokėja džiugina gražiomis linijomis, muzikaliai jungdama pozas bei judesius, ji kuria gana nuotaikingą ir plastišką paveikslą.
Jos partneriui Aurimui Paulauskui labiau pavyko išskirti du personažus - jo Tesėjas paprastesnis, žemiškesnis, o Oberonas - pastebimai, nors neutriruotai valdingas. Šokėjo judesiai sklandūs, išbaigti, tačiau jam nepakenktų daugiau gyvybės.
Pirmą kartą šiame spektaklyje nedidelį Fėjos vaidmenį šoko Inga Cibulskytė. Ji paliko gerą įspūdį: gracingi šuoliai, grakštūs siluetai, vykusios vaidybinės detalės, kurias šiek tiek gadina kartkartėm ne visai pagrįstai nušvintanti “paradinė” šypsena.
Dvi įsimylėjėlių, pakliūnančių į Pako neapdairumo žabangas, poras šoko Kristina Kanišauskaitė (Hermija) ir Raimundas Maskaliūnas (Lisandras) bei Miki Hamanaka (Elena) ir Edvardas Smalakys (Demetras), Paką gyvai, su organiškomis komiškomis detalėmis vaidino Valerijus Fadejevas.
Spektaklyje “Karmen” pagrindinį vaidmenį turėjo šokti Eglė Špokaitė, taip pat apdovanota kaip geriausia 2002 metų baleto solistė. Deja, dėl atsinaujinusių kojos skausmų ir prieš pat Naujuosius metus padarytos dar vienos operacijos balerinai teko atsisakyti šio spektaklio, kaip, beje, ir kitų šio mėnesio pasirodymų. Vietoj jos šokti buvo pakviesta Latvijos nacionalinės operos balerina Julija Gurviča, 1991 metais baigusi Rygos choreografijos mokyklą ir atliekanti visus pagrindinius baleto repertuaro vaidmenis.
J. Gurviča šoko techniškai, tačiau jos veido išraiškos stokojo įvairovės ir dramatizmo, be to, smulki jos figūra greta aukštų Chozė (Edvardo Smalakio) ir Toreadoro (Nerijaus Juškos) kažkodėl nublanko ir neteko nemažos dalies aistringumo. Seniai matytas Edvardas Smalakys atkreipė dėmesį ryškia, dramatizmu prisodrinta vaidyba, nustebinusia įtaigumu bei aiškiai skaitomų prieštaringų jausmų gilumu.
Neblogai šoko ir N. Juška, pelnęs praėjusių metų baleto “Švyturio” titulą. Jo iki šiol šiame vaidmenyje neteko matyti; lyginant su trumpu Toreadoro epizodu, kurį N. Juška atliko jubiliejiniame Vilniaus baleto koncerte gruodžio 3 d., galima teigti, kad jo judesiai įgauna vis daugiau jėgos, tampa ryžtingesni, labiau artistiškai niuansuoti.
Gerą įspūdį paliko visi abiejų vienaveiksmių spektaklių šokėjai, kurių nebeapsiverčia liežuvis vadinti kordebaletu - darniai šoko “Vasarvidžio nakties sapno” fėjos, o greta pagrindinių “Karmen” solistų šoko ir Olga Konošenko, ir Kristina Kanišauskaitė, ir Raimundas Maskaliūnas.
H. Š.
