Lietuvos nacionalinio baleto repertuaro veteranas – romantinis Adolphe‘o Adamo baletas „Žizel“ – penktadienį (04.20) praturtėjo nauju vaidmeniu – vieną svarbiausių spektaklyje Ilarijono partiją pirmą kartą atliko Martynas Rimeikis.
Šokėjui šis sezonas gana darbingas – aktyviai dalyvaudamas nepriklausomų choreografų Anželikos Cholinos, Jurijaus Smorigino spektakliuose, jis parengė Espados vaidmenį „Don Kichote“ ir pasirodė kaip daug žadantis charakterinis šokėjas, tiek plastinėmis, tiek artistinėmis priemonėmis sugebantis kurti intriguojantį vaidmens turinį.
Ilarijonas – prieštaringas ir sudėtingas personažas, nulemiantis tragišką Žizel biografiją ir už tai atmokantis su kaupu. Jau nuo Valdemaro Chlebinsko laikų esame pratę prie turiningos, nevienaprasmės šio personažo traktuotės, leidžiančios suvokti jo žmogišką dramą. M. Rimeikis tęsia šią tradiciją ir stengiasi įkūnyti mylintį, pavydintį, kerštaujantį ir atgailaujantį herojų.
Nuo pat pirmųjų Ilarijono pasirodymo akimirkų maloniai nuteikia atsakingai parengtas M. Rimeikio sceninis įvaizdis – šviesiaplaukis jaunuolis primena vokiškajam romantizmui artimą ir dailininkų nazariečių paveiksluose dažnai matomą tipažą, kuris praturtinamas ir atitinkamomis vaidybinėmis bei choreografinėmis detalėmis.
Gerai, kad jaunas šokėjas nemažai dėmesio skyrė iškalbingai pantomimai, pasitelkė ryškius, vaizdingus gestus – tiek pantomimos dialoguose su Žizel, tiek su Albertu. Ryškiai, su giliais priklaupimais deklaruojantis savo meilę Žizel, Albertui griebusis paprastai prie juostos kabančio kardo, M. Rimeikio Ilarijonas su sarkastiška pašaipa jam lenkiasi, net neįtardamas, kad šis gestas taps lemtinga būbsimosios tragedijos pranašyste.
Įdomus pasirodė ir nedidelis M. Rimeikio monologas, leidęs jam suvokti Alberto apsimetinėjimą – gestais parodęs į Žizel trobelę ir į prieš ją esantį namelį, kuriame savo kunigaikštiškus apdarus paliko Albertas, jis aiškiai susieja šis dvi trikdančias detales ir kaip tikras seklys ryžtasi partikrinti savo versiją.
Įdomus ir desperatiškas Ilarijono puolimas prie rago, dėl viso pikto pakabinto ant Žizel trobelės sienos – plėšte nuplėšęs jį nuo vinies, medžioklis kviečiasi į pagalbą visą svitą, norėdamas demaskuoti Albertą jo aplinkos akivaizdoje.
Dauguma M. Rimeikio scenų pasižymėjo „Žizel“ tipo romantinėms melodramoms labai tinkančiais jausmų ir poelgių sutirštinimais, vyriškomis, kiek šiurkštokomis faktūromis, pabrėžiančiomis charakterinio personažo statusą.
Antrajame veiksme šokėjas vykusiai parodė jo personažą apnikusią neviltį ir atgailą, kurios genamas ryžosi vidurnakčio kelionei prie Žizel kapo. Organiškai, su romantiška patetika jis atskleidė vis augančią baimę, išprovokuotą prisikėlimui besiruošiančių vėlių žiburiavimo, o užkluptas Mirtos ir negailestingų jos pavaldinių, leidosi į mirtiną šokį, kuriam negalėjo atsispirti – čia pademonstravo ir neblogą šuolių, sukinių techniką, kuri buvo pagrįsta tragiška Ilarijono laukiančia mirtina lemtimi. Pakliuvęs į užburtą vėlių sukamą ratą, M. Rimeikis dėjo visas pastangas, mėgindamas iš jo išsivaduoti, o vėliau iš paskutiniųjų, jau praradęs sveiką nuovoką, maldavo Mirtos pasigailėti.
Visas „Žizel“ spektaklis, nors ir pastebimai padėvėtas, praėjo pakiliai ir leido pajusti tikrą romantiškosios melodramos atmosferą. Kaip visad jaudinanti, kupina stilizuoto, tačiau organiško, muzikalaus artistiškumo buvo Eglės Špokaitės Žizel, ypač giliai išgyvenusi Alberto išdavystę ir išprotėjimo sceną pavertusi turtingiausiais, iškalbingiausiais atspalviais raibuliuojančia tragedija. Užburiančios buvo Žizel, pavirtusios į vėlę, pozos antrajame veiksme – nuo pat pirmosios sūkuriu šėlstančios variacijos iki santūrių, mąslaus liūdesio pripildytų siluetų scenose su Albertu.
Nerijaus Juškos Albertas taip pat spinduliavo romantiškomis aistromis ir pasigėrėtinai sušoko antrojo veiksmo variaciją – atidavęs jai tiek energijos, kad jos pabaigoje beviltiškai sukniubęs, atrodė, nebeprisikels. Romantišką štrichą šokėjas spektaklio atmosferai suteikė, ir jam pasibaigus – ovacijoms aidint, įteikė baltų gėlių puokštę pirmojoje eilėje sėdėjusiai poniai.
Romantiškos nuotaikos, mus pasiekusios iš romantizmo choreografijos aukso amžiaus, apsčiai pažėrė Mirta – Olga Konošenko, rūsti ir nepermaldaujama; jos drauges Moną ir Ziulmą šoko Kristina Kaniškauskaitė ir Živilė Baikštytė; abi solistės trumpuose solo epizoduose sugebėjo atskleisti magišką senovinės choreografijos galią, jos muzikalumą ir jausmingumą.
Antrą kartą pirmojo veiksmo valstiečių Pas de Deux šoko Nailia Adigamova ir Romas Ceizaris – šį kartą lyg ir užtikrinčiau, tačiau su nežymiais trūkumais, kuriuos, atrodytų, nesunku pašalinti: daugiau dėmesio pozų išbaigtumui, sukinių tvirtumui, įsiklausymui į muzikos nuotaiką (N. Adigamova), plastiškesnėms kelių, kelčių linijoms (R. Ceizaris).
