Po trumpo atokvėpio, nulemto didingosios Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ pastatymo, Lietuvos baletas vėl intensyviai rodo savo repertuaro spektaklius, sulaukiančius didelio žiūrovų susidomėjimo. Mažiau nei prieš mėnesį rodytas „Gulbių ežeras“ šeštadienį (03.17) vėl sulaukė žiūrovų antplūdžio – salėje nebuvo nė vienos tuščios vietos.
Šio spektaklio intriga – naujasis Juokdario vaidmens atlikėjas Andrius Žužžalkinas. Berods daugiau nei dešimt metų Lietuvos baletui atidavęs šokėjas kol kas negali pasigirti ilgesniu vaidmenų sąrašu, nors dar moksleiviški šokėjo pasirodymai leido numanyti apie neblogas technines ir artistines jo galimybes. Gera A. Žužžalkino šokio technika, temperamentas atsiskleidė viename kitame charakteriniame – pavyzdžiui, „Spragtuko“ „Rusų“ – šokyje, artistas yra parengęs ir įterptinį pirmojo „Žizel“ veiksmo „Pas de deux“, o jo artistiškumui leido įdomiai ir įtaigiai atsiskleisti darbas su choreografe Andželika Cholina, ypač – Merkucijaus vaidmuo šokio spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“.
Tam tikrą lūžį šokėjo karjeroje galima sieti su Kirilo Simonovo pastatytu Anatolijaus Šenderovo baletu „Dezdemona“ – čia A. Žužžalkinas atlieka Jago vaidmenį, kuriame išryškėja jo šokio techniškieji artistiškieji elementai.
Vis dėlto keista, kad Juokdarį A. Žužžalkinas parengė tik dabar, nes tiek šokėjo fizinė faktūra, tiek gyvas, organiškas vaidybos pobūdis, tiek techninis pasirengimas itin tinka šio šmaikštaus, spalvingo personažo įvaizdžiui sukurti. Daugybėje iki šiol matytų lietuviškų „Gulbių ežerų“ šį vaidmenį be pamainos atlikdavo Valerijus Fadejevas. Įdomu stebėti, kad A. Žužžalkinas sugeba išskleisti savarankišką, savo individualybei artimą linksmo ir šmaikštaus juokdario paveikslą.
Organiškos buvo A. Žužžalkino mizanscenos – be sceninio nuovargio žymių, sugebant visą laiką išlikti spektaklyje: su nuostaba ir susidomėjimu jis aukštyn žemyn sukalioja knygą, tarytum nežinodamas, iš kurios pusės prie šio daikto prieiti, nuoširdžiai ir dosniai pila vyną princo mokytojui – kur bebūtų, aktyviai dalyvauja veiksme arba jį susidomėjęs stebi bei į jį reaguoja.
Artistas gerai perteikė choreografinės partijos tekstą su smulkiomis detalėmis (žvitriais šuoliukais, rankų judesiais) bei aukštais, lengvais šuoliais, taip pat išraiškingais, archetipišką juokdario įvaizdį pabrėžiančiais siluetais. Atkreipė dėmesį A. Žužžalkino-Juokdario nuotaikų kaita – džiaugsmas, šėlionės, trumpam virstančios liūdesiu, šokėjo išreiškiamu atitinkamomis veido išraiškomis ir vaizdingai nusvyrančiomis rankomis. Šios kelias sekundes trunkančios vienatvės, liūdesio akimirkos iškart vėl užleidžiančia vietą nuotaikingoms juokdariškoms išdaigoms.
Juokdario ir kitų baleto veikėjų, su kuriais jis bendrauja – Princo, Mokytojo, puotos viešnių – scenos A. Žužžalkino buvo perteiktos su švelniu humoru, be agresijos, daugiau dėmesio skiriant naiviosioms, tyrosioms savo personažo savybėms atskleisti.
Abu didesnius solo epizodus pirmojo veiksmo pirmajame ir antrojo veiksmo pirmajame paveiksluose A. Žužžalkinas atliko nuotaikingai, nepiktnaudžiaudamas šokio efektais, be fizinės įtampos, visas šokio figūras perteikdamas sklandžiai – įspūdį padarė muzikalių, tikslių, tinkamomis veido išraiškomis lydimų sukinių rinkinys. Antrojo veiksmo pirmajame paveiksle A. Žužžalkino Juokdarys tiksliomis choreografinėmis citatomis pristatė puotos dalyvių iš įvairių kraštų charakterinius šokius, o paveikslo pabaigoje gyvai reagavo į klastingai apgauto princo bei alpstančios karalienės dramą.
Šeštadienio „Gulbių ežere“ Vengrų šokio solistės partiją pirmą kartą atliko Ana Baranova – artistė šoko itin muzikaliai, temperamentingai ir ryškiai, jai deramai pritarė ir Martynas Rimeikis. Ir kiti charakteriniai šokiai buvo atlikti su reikiama nuotaika, iš Mazurkos šokėjų plastiškais, prasmingais gestais išsiskyrė Agnė Ramoškaitė ir Jolanta Davolytė.
Pirmojo veiksmo pirmojo paveikslo „Pas de trois“ šoko Olga Konošenko, Nalia Adigamova ir Nerijus Juška; maloniai nuteikė lengvas, grakštus O. Konošenko šokis, nuspalvintas atitinkamomis nuotaikomis – galbūt vertėtų kiek patrumpinti šokėjos drabužį, kuris šalia N. Adigamovos atrodė kiek per ilgas; N. Adigamova žavi gražiomis pozų linijomis, vis laisvėjančiomis veido išraiškomis, tačiau jos sukiniai turėtų įgauti daugiau tvirtumo.
Susiklausymo, darnos trūko pirmojo veiksmo kordebaleto šokiams, nors gulbių scenos buvo sukurtos su tinkama erdvės pajauta, išgaunant gana tikslius brėžinius ir (kiek tai mūsų teatre įmanoma) judesių sinchroniškumą. Šiek tiek perkomponuotas buvo pirmojo veiksmo antrojo paveikslo Didžiųjų gulbių šokis – šį kartą jį atliko trys solistės, tačiau šokio formą pavyko gana vykusiai išsaugoti.
Pagrindinių solistų – Miki Hamanakos ir Aurimo Paulausko – šokis bei vaidyba ne kartą buvo aptarinėjami; ypatingų naujienų šiame fronte nebuvo; gal tik sujaudino itin poetiškas, muzikalus, nuotaikingai nostalgiškas pirmojo veiksmo antrojo paveikslo „adagio“, pašoktas unisonu su Roberto Šerveniko diriguojamu orkestru. Tiesa, kai kuriems kitiems baleto epizodams – kad ir „Pas de trois“ variacijoms – dirigento dėmesio, atrodo, pristigo: norėtųsi atidesnio dirigento žvilgsnio į atlikėjus, nuoseklesnės jų fizikos bei šokio galimybių analizės – tada bus pasiekta optimali muzikinių ir choreografinių formų vienovė.
