Kartais politikai moja kirviu – ir pataiko į savo pačių koją. Pavyzdžiui, mano nuomone, Lietuvoje dviejų labai gerbtinų partijų pirmininkai nepakankamai anksti pasitraukė iš pirmininko posto – ir tuo nemenkai pakenkė savo partijų prestižui. Tokiais atvejais džiaugiasi tų partijų priešai ir liūdi jų draugai.
Vargu ar Izraelio – ir demokratiškų Vakarų – draugai galėjo sulaukti didesnės dovanos nei ta, kurią jiems (pats to nenutuokdamas ir užtat visiškai vertas „naudingo idioto“ etiketės) suteikė Irano prezidentas...
James Forsyth: Naudingas kvailys
Iki praėjusios savaitės pasaulis nenoriai pratinosi priimti Iraną kaip branduolinę valstybę. Atrodė, kad nėra jokio realaus kelio šitai sustabdyti. Jungtinės Tautos šiuo požiūriu susiskaldžiusios, Saugumo Tarybos nariai šalinasi Irano labiau nei Irako. Po Irako žvalgybos žlugimo nei George'as W. Bushas, nei Tony Blairas nebeturi pagrindo įsiūlyti žvalgybos vadovaujamą karo savo rinkėjams; nemažai daliai karinių pajėgų vis dar tebesant Irake, sunku numanyti, kur reikėtų imti žmonių tokiam karui. Izraelio ar Amerikos puolimas iš oro sunkiai tikėtinas, nes karo analitikai įsitikinę, kad Irano branduolinė programa oro pajėgomis negali būti sunaikinta. Be to, yra dar viena aplinkybė, švelninanti grėsmę Iranui: šalių vadovai gali sukelti dar daugiau problemų koalicinėms pajėgoms Irake, jei jos pajus Vakarų spaudimą.
Bet Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas, šiek tiek padedamas Tony Blairo, diskusijas pasuko kita kryptimi. Tiesa, tinkamos galimybės derėtis su Iranu neatsirado, tačiau pirmą kartą tarptautinė bendruomenė suvokė, kad branduolinį ginklą turintis Teheranas yra pati blogiausia galimybė iš visų. Ir tai suteikia Bushui ir Blairui kur kas daugiau tikimybių laimėti net ir prastomis kortomis.
Ahmadinejado pareiškimas, kad „Izraelis turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus“ nerodo, kad Irano politika pasikeitė; tai buvo tik masalas studentams, dalyvavusiems konferencijoje „Pasaulis be sionizmo“, nors tai ir nesušvelnina šio teiginio atgrasumo. Tačiau Blairas pasinaudojo šia galimybe ir šie komentarai neformaliame Europos Sąjungos viršūnių susitikime buvo panaudoti tam, kad paskatintų Europą užimti Irano atžvilgiu karingesnę poziciją.
Jungtinis ES vadovų pareiškimas pabrėžė, kad „smurto ir bet kokios valstybės sunaikinimo skatinimas yra akivaizdžiai nesuderinamas su jokiomis pretenzijomis būti brandžiu ir atsakingu tarptautinės bendruomenės nariu“. Blairas asmeniškai žengė dar toliau: „Bet kam Europoje, žinant mūsų istoriją, kai mes girdime tokius pareiškimus, išdėstytus Izraelio adresu, kyla didžiulis pyktis, tai tiesiog blogai. [...] Tik pagalvokite: tokia valstybė, su tokiomis pažiūromis turi branduolinį ginklą?“
Blairo pateiktas problemos apibendrinimas buvo, kaip įprasta, sumanus. Niekas negali paneigti, kad Europa yra ypač atsakinga sutrukdyti genocidą. Iš tiesų būtent šis argumentas buvo panaudotas, kai Europos valstybės ėmėsi veiksmų prieš Kosovo įvykius, netgi neprisidengdamos Jungtinių Tautų figos lapu. Tada Blairas mikliai užėmė pozicijas, sakydamas, kad leisti Iranui gaminti branduolinę bombą būtų tas pats, kas įteisinti branduolinį žydų valstybės holokaustą; Europos nuomonė šį jausmą pasisavino. Italijos dienraščio „Corriere della Serra“ tarptautinių santykių apžvalgininkas pažymėjo, kad „Tony Blairo baubas tapo ir Europos baubu, kai Mahmudo Ahmadinezhado antiizraelietiškas triukšmas sustabdė Londono, Paryžiaus ir Berlyno norą derėtis. [...] Istorija (iš didžiosios „I“) draudžia mums, europiečiams, daugiau nei bet kam kitam, leisti, kad kiltų konkretus pavojus Izraeliui“. Prancūzijoje „Le Monde“ pareiškė, kad „kaukė nukrito“ ir kad „keliais žodžiais“ buvo atskleistas „nerimą keliantis galingo ir ekstremistiško valstybės vadovo paveikslas“. Straipsnį lydėjo karikatūra, vaizduojanti Ahmadinejadą apsivilkusį Hitlerio uniforma. Ahmadinejado pastabos tiesmukumas sunkiai leidžia kaltinti Blairą ar ką nors kitą pernelyg dideliu sureikšminimu pavojaus, kurį kelia branduolinis Iranas.
Ahmadinejado tulžinga kalba europietiškai nuomonei padarė dar vieną pamokomą poveikį: ji galų gale nuslopino viltį, kad Iranas, nors ir lėtai, tačiau tampa demokratišku, „brandžiu ir atsakingu tarptautinės bendruomenės nariu“. Vokiečių dienraščio „Die Welt“ apžvalgininkas išreiškė nuomonę, kad „netgi ES „troika“ tikriausiai suprato, kad su paranojiškais padegėjais konstruktyvus dialogas neįmanomas“. O Didžiojoje Britanijoje „Daily Telegraph“ rašė, kad „jei Saugumo Taryba nesiims priemonių prieš šį niekingą valstybės vadovą, ji bus neverta savo pavadinimo“. Tai akivaizdus nutolimas nuo buvusio europietiško vieningumo. Per ES trejeto derybas su Teheranu Europa sąmoningai pasirinko kitokį būdą, atsižvelgdama į Irano paramą teroristams prieš Izraelį ir kitą prastos reputacijos jo veiklą. Europiečiai mėgsta pasišaipyti iš amerikiečių dėl jų manikėjiškos (dualistinės – red.) pasaulėžiūros. Taigi yra ypač apmaudu, kai kas nors parodo, kad amerikietiškas naivumas kartais geriau padeda suprasti tarptautinius santykius nei europietiška sofistika.
Galiausiai Vakarams bent šiek tiek susivienijus Irano atžvilgiu, JT Saugumo Taryba vieningai pasmerkė [Irano prezidento] kalbą. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pripažino, kad „tie, kurie reikalauja perkelti Irano branduolinę bylą į JT Saugumo Tarybą, gavo papildomą argumentą tą padaryti“. Anksčiau Rusija siutino JAV, tvirtindama, kad Iranas turi derėtis ne su Saugumo Taryba, bet su Tarptautine atominės energijos agentūra, kurios vadovas Mohammedas ElBaradei šiais metais gavo Nobelio taikos premiją, nors mažai ką nuveikė, sutrukdydamas Iranui virsti branduoliniu. Per Condoleezzos Rice apsilankymą Maskvoje spalio viduryje Lavrovas netgi gynė Irano teisę pagausinti urano atsargas.
Ahmadinejadas atleido savo ambasadorius Londone, Paryžiuje ir Berlyne, nes šie nesugebėjo jo tinkamai apginti. Jam aiškiai kelia nerimą Europos reakcija – ir jis turi nerimauti, nes šis įvykis gali pakeisti pasaulio požiūrį į jo režimą. Jei Iranas bus iškviestas į jungtinę Saugumo Tarybą, yra nemaža galimybė, kad bus suformuotas pakankamas spaudimas, galintis sutrukdyti Iranui įsigyti branduolinį ginklą. Tarp galimybių, kurias turi apsvarstyti JT, yra ir sankcijos Iranui, ir bet kokiai kitai valstybei, siūlančiai Teheranui pagalbą toliau vystyti branduolinę programą. Saugumo Taryba netgi gali nusižiūrėti JAV idėją ir svarstyti Irano blokados galimybę. Tai, kad nesvarstoma karinė galimybė, turėtų išsaugoti tarybos vienybę; baikštūs nariai mažiau rūpinsis dėl to, kad jais tik naudojamasi, norint pateisinti iš anksto suplanuotus karinius veiksmus. Galbūt kitais metais kas nors gaus Nobelio taikos premiją už tai, kad galiausiai nuginklavo Iraną.
