Šalies darbdaviai nepatenkinti, kad priėmus į darbą aukštųjų mokyklų absolventus tenka nemažai investuoti į jų mokymus, nes studentų parengimas esą neatitinka darbo rinkos keliamų reikalavimų. Savo ruožtu aukštojo mokslo įstaigų darbuotojai darbdaviams siūlo liautis kritikuoti universitetus ir pamąstyti apie savo įnašą į būsimųjų darbuotojų parengimo procesą.
„Man nepatinka vienaprasmis tvirtinimas, kad aukštosios mokyklos prastai parengia specialistus. Vien neigimu problemos nesprendžiamos“, - sako Klaipėdos universiteto (KU) Gamtos ir matematikos mokslų (GMM) fakulteto dekanas Petras Grecevičius.
Anot jo, universitetai esą turi ruošti ne tik tuos specialistus, kurių reikia šiandien, bet ir tuos, kurie aktyviai įsitrauks į rinką po penkerių ar dešimties metų, o šiandien daugeliui darbdavių gal ir nėra labai svarbūs.
Pagalbos nesiūlo
Anot P. Grecevičiaus, GMM fakultete rengiami specialistai sėkmingai dirba Lietuvos bei užsienio įmonėse, tačiau aukštesnei studijų kokybei užtikrinti trūksta stipresnio mokymo ir laboratorijų bazės, programinio aprūpinimo.
„Šiuo metu valstybė universitetams skiria tik 47 procentus reikalingų lėšų. Beje, mums, kaip jaunam universitetui, jau nuo pradžių turėjo būti skirta žymiai daugiau lėšų laboratorijų, auditorijų įrengimui, bendrabučiams, nes dabar senieji universitetai, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas ar Kauno technologijos universitetas, palyginti su KU, turi išskirtines sąlygas. Rengiant specialistus bei finansuojant turėtų aktyviau dalyvauti ir darbdaviai, deja, dar nė vienas verslininkas mums nepasiūlė savo pagalbos“, - pastebėjo dekanas.
P. Grecevičius viliasi, kad glaudesnis dialogas tarp darbdavių ir universiteto užsimegs įsteigus Mokslo ir verslo slėnį, nes dabar esą „labai trūksta dalykinių kontaktų ir sveikų, perspektyvių iniciatyvų sprendžiant aukščiausio lygio specialistų rengimo problemas“.
Išsilavinimas - dar ne viskas
Kauno technologijos universiteto (KTU) studijų prorektorius profesorius Pranas Žiliukas teigia galįs suprasti darbdavius, kurie nori, kad žmogus ateitų, sėstų ir dirbtų darbą nieko neklausinėdamas. Tačiau esą visame pasauly darbdaviai žino: iš universitetų ateina išsilavinę žmonės, bet juos parengti atitinkamai darbo vietai prireikia laiko. Įprasta, kad naujokams organizuojami įvairūs kursai, stažuotės, kuriuos apmoka darbdaviai.
Nors verslininkai akcentuoja aukštojo mokslo atotrūkį nuo rinkos poreikių ir prastą studentų parengimą, P. Žiliukas teigė išgirstąs ir priešingų nuomonių. Jis pridūrė, kad per neseniai KTU Statybos ir architektūros fakultete surengtas Karjeros dienas susidomėjusiųjų antplūdis buvęs toks, jog galima buvo pamanyti, kad susirinko visi darbdaviai.
Anot P. Žiliuko, aukštosios mokyklos negali turėti visų technologinių įrenginių, kuriais disponuoja darbdaviai ir „niekaip nekompensuos įmonių tinklų vidinių kvalifikacijos kėlimo sistemų, kurias jie turi turėti“.
Kita vertus, svarstė profesorius, išsilavinimas - dar ne viskas. Daugelyje šalių egzistuoja ir Lietuvoje kuriama nacionalinė kvalifikacijų sistema. Teigiama, kad pastaroji, grindžiama darbo rinkos poreikiais, padės lanksčiai reaguoti į besikeičiančią aplinką, įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą idėją bei užtikrins pereinamumą tarp kvalifikacijos lygių ir kvalifikacijos įgijimo kelių įvairovę.
Nepopuliarūs, bet reikalingi
Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Romualdas Ginevičius įsitikinęs, kad jeigu universitetai būtų normaliai finansuojami, o dėstytojams mokami padorūs atlyginimai, nereikėtų nė aukštojo mokslo reformos.
„Valstybė neatlieka savo priedermės universitetams, bet nori, kad būtume geriausi pasaulyje be pinigų. Mokslo ir studijų įstatymo projektuose taip pat nė žodžio neužsiminta apie materialinės bazės plėtojimą, o bandoma pasakyti, kad universitetai kalti. Tai yra demagogija“, - teigė profesorius.
Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos laikinasis direktorius Artūras Kyguolis stebisi, kad šalies politikai, kalbėdami apie verslo aplinką ir girdamiesi ES dalijamais milijonais verslui remti, tarsi pamiršta, kad verslo aplinka - tai ir būsimieji specialistai.
„Šiandien, kai aukštosioms įstaigoms finansavimas skiriamas pagal studentų skaičių, daugiausia pinigų gauna rengiantieji vadybininkus ar kitus socialinės srities specialistus, nors inžinerinių specialybių specialistų parengimo kaštai yra kone perpus didesni. Nevalstybinės aukštosios mokyklos, galvojančios apie pelną, net rankų nesiterlioja su techninėmis specialybėmis. Ir kas skaudžiausia, turėdamos daugiau finansinių galimybių reklamuotis, jaunimui įteigia, kad studijuoti kokią vadybą - perspektyviau nei inžineriją“, - kalbėjo A. Kyguolis.
Kolegijos vadovas baiminasi, kad po kelerių metų rinką užplūs tik vadybininkai ir tik vienas kitas inžinierius, jei neįsikiš valstybė.
„Manau, inžinerinės pakraipos specialistų rengimą visiškai turėtų finansuoti valstybė, nes į šias specialybes, kurių poreikis labai sparčiai auga, stoja labai mažai studentų. Ne tik dėl to, kad jas studijuoti sunkiau, bet ir todėl, kad studijos kainuoja dvigubai brangiau. Jei politika nesikeis, bijau, kad pakilus studijų kainai, norinčiųjų dar sumažės“, - teigė A. Kyguolis.
Jaunimą jis ragino „atsipeikėti“ ir pamąstyti apie tai, kad ne visada naudinga tai, kas populiaru.
„Technologas ir užsieny technologas. O studento, kuris šiaip ne taip „išspaudė“ vadybininko diplomą, neturėdamas šiam darbui reikalingų psichologinių savybių, ateitis miglota“, - mano kolegijos vadovas.
Reaguoja į rinką
Šiaulių universiteto (ŠU) rektorius Vidas Lauruška neabejoja, kad universitetą baigę jaunuoliai esą ras savo vietą darbo rinkoje, nors nebūtinai dirbs pagal specialybę. Ypač dabar, kai dalį studijų modulių studentai gali rinktis patys, ir, pavyzdžiui, mechaninę inžineriją studijuojantis jaunuolis turi galimybę gilintis į menotyrą ar kitus su specialybe nieko bendra neturinčius dalykus.
A. Lauruška teigia, kad reaguojant į pokyčius darbo rinkoje, kai kurių specialybių universitete atsisakoma, kasmet pasiūloma naujų. Per keletą metų buvo ir perpus sumažintas studentų priėmimas į ŠU Edukologijos fakultetą: šiandien čia studijuoja apie 1000 jaunuolių, o tuo pat metu Socialinių mokslų fakultete - per 4000.
Pasak rektoriaus, atsisakoma ir dvigubų specialybių, pavyzdžiui, matematikos mokytojo ir informatikos specialisto, kurių bakalauro studijos trukdavo 5 metus.
Dirba pagal specialybę
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto Meno istorijos ir teorijos katedros situacija - išskirtinė. Jai vadovaujanti Ramunė Marcinkevičiūtė teigė, kad praktiškai visi šios katedros absolventai, 4 laidos, dirba kultūros srityje, net 80 procentų - pagal specialybę. Tiesa, akcentavo ji, reaguodama į rinką teatrologijos bakalauro kursą akademija renka tik kas 4 metus.
„Įsidarbinti jiems nesunku - visų kultūrinių leidinių redaktoriai pasigenda žmonių, kurie rašytų apie teatrą. Mūsų parengti teatrologai dirba televizijoje, redakcijose, teatruose, kitose kultūros institucijose. Deja, tik nedidelė dalis studentų renkasi mokslinį darbą - teatrologų mokslininkų iš esmės ima stigti“, - sakė R. Marcinkevičiūtė.
LMTA darbuotoja pastebėjo, kad Klaipėdos universitetas teatrologų magistrantūros kursą rengia „vos ne kasmet“ ir suteikia teatrologijos magistro laipsnį tiems studentams, kurie bakalaurą baigė pagal nieko bendra su šia specialybe neturinčias studijų programas.
„Mano manymu, šiuolaikiniams teatrologui parengti dvejų metų nepakanka. Žymiai racionaliau ir efektyviau nei KU studijų procesą yra suplanavęs Vytauto Didžiojo universitetas.
Čia studentai, įstoję į menotyrą, specializuojasi teatrologijoje, muzikologijoje ar dailėtyroje, ir tik įgiję profesijos pagrindus, stoja į atitinkamos srities magistrantūrą“, - aiškino R. Marcinkevičiūtė.
Laima ŠVEDAITĖ
