Jei žiūrėtume iš Vokietijos pozicijų, Rytų Europos nusivylimas Europos Sąjunga yra visiškai neteisingas bei neįtikėtinai iššaukiantis. Kaip gali Rytų Europos valstybės jaustis išduotos Vokietijos, jei būtent dėka šios šalies spaudimo jos buvo priimtos į sąjungą (kai kurių senųjų narių nuomone žymiai per anksti)? Vokietija yra didžiulė investuotoja regione, stabilumo garantas bei stiprus pokomunistinių valstybių advokatas – būtent toks požiūris vyrauja Berlyne.
Tačiau Rytų Europos politikų nuomonė yra visiškai kitokia. „ES yra suskilusi. Taipogi ir NATO. Vienintelė likusi yra Amerika“ – teigia vienas iš regiono politikų.
Pagrindinis tokio nusivylimo šaltinis yra jausmas, kad Vokietija šiuo metu labiau nei Rytų Europos valstybių interesus vertina savo santykius su Rusija. Puikus to įrodymas – Vokietijos parama „Šiaurės srauto“ dujotiekiui, tiesiamam Baltijos jūros dugnu ir aplenkiančiam Lenkiją. Vokietijos pozicija NATO viršūnių susitikime Bukarešte, kur Berlynas užkirto kelią JAV siekiams suteikti narystės veiksmų planą Ukrainai bei Gruzijai, tokį įspūdį tik dar labiau sustiprino.
Daugelis dėl Rusijos bei Vokietijos suartėjimo kaltina pinigus. „Vokiečiai priėmė savo sprendimą: dešimtys milijardų eurų versle mainais už draugystę su režimu“ – teigia kitas Rytų Europos diplomatas. Amerikiečiai yra kiek atsargesni, tačiau iš esmės pritaria tokiai nuomonei.
Galiausiai rezultatas yra toks, kad imama abejoti Vokietijos vaidmeniu ES bei NATO. Įsivaizduokite situaciją, jei Rusija išprovokuos konfrontaciją su Lietuva dėl tranzito iš Kaliningrado ar dėl kalbos bei pilietybės įstatymo su Estija bei Latvija – šalimis, kuriose gyvena dešimtys tūkstančių rusų? (Tokie scenarijai yra mažai tikėtini, tačiau nėra neįmanomi: būtent Rusijos piliečių buvimas Abchazijoje bent jau dalinai pateisina Maskvos vykdomą intervenciją į šį separatistinį Gruzijos regioną.)
Kokio atsako tokiu atveju imtųsi NATO vadovaudamasi Atlanto chartijos 5 straipsnio reikalavimais? Įsivaizduokite Šiaurės Atlanto Tarybos susitikimą, kuriame būtų svarstomas šis klausimas: ar taryba vienbalsiai paremtų naujas aljanso nares? Ar Vokietija ragintų laikytis rimties ir siūlytų konfliktą išspręsti kur nors už NATO ribų?
Vokietijos politikai tokius scenarijus vadina absurdiškais. Geriausias būdas apsidrausti nuo konfrontacijos su Rusija, jų teigimu, yra įsitraukimas. Kuo didesni ir geresni prekybos bei investicijų ryšiai su vakarais, tuo mažiau tikimybės, kad Kremlius imsis žaisti savo geopolitinius žaidimus. Pokomunistinės šalys turi nustoti verkšlenti ir paimti pavyzdį iš Vokietijos bei daugumos kitų Europos valstybių, kad užmegztų glaudžius bei praktiškus santykius su Rusija.
Tikriausiai jos turi. Dauguma naujųjų ES bei NATO narių bent jau viešumoje nėra linkusios konfrontuoti su Rusija. „Kai mes prisijungėme prie ES, mes iš tikro manėme, kad galėsime užimti tvirtą bekompromisę poziciją. Dabar mes suprantame, kad kaip ir visi mes turime daryti susitarimus“ – teigia vienas iš Baltijos šalių parlamentarų.
Pagrindinė išimtis čia yra Lietuva, kuri, siekdama sustiprinti savo derybinę poziciją, vetavo derybų dėl naujos ES bei Rusijos partnerystės sutarties pradžią. Tokia pozicija atrodo esanti visiškai izoliuota, tačiau šaliai, kuri prieš 18 metų šokiravo pasaulį prieš Kremliaus valią paskelbė atkurianti savo tarpukaryje turėtą nepriklausomybę, izoliacija yra tik sąlyginis dalykas.
Tikriausiai tiesa yra tai, kad didelėms ir turtingoms valstybėms, tokioms kaip Vokietija, yra ganėtinai lengva sudaryti sandėrius su Rusija. Tuo tarpu mažesnėms bei vargingesnėms šalims, kurios kadaise priklausė sovietinei imperijai, tikriausiai taip niekada nebus. Būtent to veikiausiai ir nesupranta Berlyno politikai.
