1967-aisiais pristatytas „Peugeot 204“ buvo pirmasis kompaktinės klasės automobilis, turėjęs vos 46 arklio galias išvystantį dyzelinį variklį. Nors jis nebuvo skirtas lakstyti greitkeliais ar užmiesčio keliais, tačiau šio variklio mažytis apetitas degalams buvo gerokai svarbesnė savybė, dėl kurios „Peugeot 204“ tapo neįtikėtinai populiarus.
2
MERCEDES-BENZ 200 D (1985)
E klasės „Mercedes-Benz“ pirmtakas iki šiol laikomas tikro merso pavyzdžiu. Konservatyvios išvaizdos, patogus ilgose kelionėse, patikimas ir svarbiausia – turintis ypatingai ekonomišką dyzelinį variklį.
Iš tiesų, dyzeliniai varikliai „W123“ ir „W124“ modeliuose buvo mėgstami ir vertinami ne tik dėl mažų kuro sąnaudų. Šie motorai buvo vertinami dėl jų ištvermingumo, leidžiančio įveikti milijoną kilometrų ar net dar daugiau.
„W124“ nebuvo pigus automobilis, tačiau būtent jis padėjo labai tvirtą pagrindą ateities kartoms, nes sulig šio dyzelinio variklio pasirodymu europiečiai tiesiog pakvaišo dėl dyzelinu varomų mašinų.
3
AUDI A6 AVANT 2.5 TDI (1994)
Kaip žinote patys, įš pradžių šį modelį gamintojas vadino „Audi 100“, bet tuometiniams vadovams nusprendus pakeisti modelių gamos numeraciją, visoje Europoje populiarus ratuotis buvo pervadintas į „Audi A6“, tačiau tai – smulkmena.
Didžiausia naujovė slypėjo po variklio gaubtu. Ši „Audi A6“ modelio karta buvo pirmasis „Audi“ modelis gavęs naujutėlį dyzelinį variklį, kuris šiandien laikomas legenda.
2,5 litro, 5 cilindrų, 115 arba 140 arklio galių generavęs motoras labai greitai atrado savo gerbėjų ratą ir netrukus atsidūrė kituose „Audi“, „Volkswagen“ bei „Volvo“ modeliuose.
4
ALFA ROMEO 156 ir LANCIA KAPPA (1998)
„Fiat Group“ koncernu būtų galima laikyti dyzelinių variklių technologijų pionieriais. 1986 metais pasirodžiusi „Fiat Croma“ tapo pirmuoju automobiliu pasaulyje, turėjusiu dyzelinį variklį su tiesioginiu įpurškimu. Garsusis „TDI“ tokią pačią technologiją gavo tik po dviejų metų, bet tai – ne ant kelių priverčianti priklaupti revoliucija.
Iš tiesų, „Fiat“ prie pažangių ir efektyvių kuro įpurškimo sistemų pradėjo dirbti dar 1976-aisiais ir netgi devinto dešimtmečio pabaigoje turėjo pilnai funkcionuojančios modernios „Common-Rail“ sistemos prototipą, tačiau užtektinai finansinių išteklių neturėjęs gamintojas šios technologijos patentus pardavė „Bosch“, kuri, vėliau, bendradarbiaujant su „Fiat“ bei „Mercedes-Benz“ dešimto dešimtmečio viduryje pademonstravo tai, kas vėliau tapo visuotiniu automobilių pramonės standartu.
1,9 litro ir 2,4 litro darbinio tūrio dyzeliai pasirodė „Alfa Romeo 156“ ir „Lancia Kappa“ modeliuose.
5
BMW 530d (1998)
Dešimto dešimtmečio pradžioje į BMW montuojami dyzeliniai varikliai buvo vertinami dvejopai. Vienus džiugino kuro sąnaudos, o kitiems dyzelinio variklio egzistavimas BMW automobilyje tiesiog atrodė nepriimtinas, tačiau viskas pasikeitė 1998 metais.
BMW į vieną populiariausių savo modelių pradėjo diegti naujos kartos šešių cilindrų agregatą, kuris pasiūlė benzininiams varikliams būdingą sklandų veikimą bei džiuginančią dinamiką, bet tuo pačiu 100 kilometrų pareikalaudavo dvigubai mažiau kuro. Kone idealus kompanionas.
6
VOLVO S60 D5 (2002)
„Volvo“ į savo automobilius diegė įvairių gamintojų dyzelinius variklius. Retkarčiais tai būdavo „Renault“, retkarčiais „Audi“ arba „Volkswagen“ motorai. Tokiu būdu „Volvo“ tiesiog nesukdavo galvos dėl brangaus dyzelinių variklių kūrimo ir tobulinimo, ir vietoje to susikoncentruodavo į gamintojui svarbesnes sritis.
Vis dėlto, dar net neprasidėjus naujam tūkstantmečiui, „Volvo“ inžinieriai pradėjo darbuotis prie naujos kartos 5 cilindrų variklių: benzininių ir dyzelinių. Jie turėjo visapusiškai pakeisti iki tol naudotus analogus ir tuo pačiu turėjo gamintojui užtikrinti nepriklausomybę nuo konkurentų, kurie, ne visada kūrė variklius, galinčius patenkinti „Volvo“ poreikius.
Netrukus pasaulis išvydo naująjį „D5244T“ –5 cilindrų dyzelinį variklį, kuris pasižymėjo stulbinančiomis savybėmis. 163 arklio galias ir 340 Nm sukimo momentą išvystęs motoras stebino sklandžiu veikimu, minimaliomis vibracijomis ir optimaliu kuro sąnaudų bei dinamikos santykiu.
7
FIAT PUNTO (2003)
Dar vienas Italijos automobilių pramonės žygdarbis, kuris sugebėjo pakeisti daugelio požiūrį mažus automobilius, turinčius dyzelinį variklį.
Iki tol maži, kompaktiški hečbekai, turėję dyzelinį variklį, labai dažnai keldavo neigiamas emocijas, tačiau 1,3 litro darbinio tūrio agregato pasirodymas labai greitai pelnė ne tik „Fiat“, bet ir kitų markių simpatijas.
Pirmoji šio variklio karta buvo montuojama į aibe skirtingų modelių: „Fiat Punto, „Fiat Panda“, „Opel Corsa“, „Suzuki Swift“, „Lancia Ypsilon“ ir dar daugelį kitų.
Viena ryškiausių šio variklio savybių – mažos CO2 emisijos. Jis buvo vienas iš nedaugelio dyzelinių variklių, sugebėjęs atitikti „Euro 4“ taršos standartą neturint kietųjų dalelių filtro.
8
SUBARU
„Subaru“, kaip ir daugelis kitų gamintojų, siekdami sudominti europiečius, ryžosi investuoti į dyzelinu varomų variklių kūrimą. „Mazda“ ir „Honda“ sugebėjo atlikti namų darbus ir europiečiams pasiūlė agregatus, kuriuos senojo žemyno vairuotojai įvertino palankiai. Tuo tarpu „Subaru“ pasiūlymas buvo... kitoks.
Pirminė „Subaru“ dyzelinio variklio idėja atrodė šauniai. Lengvas, opozicinis agregatas pasižymėjo visai neblogomis dinaminėmis savybėmis, tačiau visos pastangos nuėjo veltui. Trumpai tariant – pirmasis blynas kaip reikiant prisvilo ir galutinai sugadino „Subaru“ dyzelinių motorų reputaciją.
