Ekonomistė, apžvalgininkė Aušra Maldeikienė teigia, kad Lietuvai labiausia trūksta humanitarinės kultūros ir gebėjimo susiorientuoti vertybėse. Premjerui Andriui Kubiliui, pasak jos, nacijos telkti nepavyksta.
− Ką manote apie valstybės biudžeto projektą ir jo svarstymo eigą?
− Visuomenėje nėra humanitarinės kultūros. Pasižiūrėkite, kaip politkai ir visa visuomenė kalba apie tą biudžetą. Jiems tai tik skaičiai. Pasiklausykite, kas buvo neseniai kalbama vienos televizijos laidoje. Žurnalistės diriguojami pašnekovai drįso aiškintis, ar verta laikytis įstatymų, ar geriau imti vokelius. Ar vien už tokį viešą svarstymą nederėtų uždaryti visos šios mielos kompanijos? Juk dauguma sakė, kad nieko čia tokio – valdžia bloga. Ką tai reiškia? Jei man reikia morkų, nueinu pas kaimynę, taukšteliu per galvą ir pasiimu, nes man juk reikia.
− Kai kas pasipiktino premjero žodžiais, kad nepatvirtinus biudžeto vasario mėnesį nebebus pensijų. Kaip atrodo jums?
− O kas yra A. Kubilius? Tai truputis Ingridos Šimonytės, truputis dar kažko. Jis neatlieka savo funkcijos – netelkia, neramina ir nenurodo visuomenei orientyrų.
− A. Kubiliaus lozungas per rinkimus buvo kaip tik už telkiančią lyderystę...
− Taip, taip. Jau tada ši sritis buvo silpna, o dabar Lietuvai būtent telkiančios lyderystės labiausiai ir trūksta. Trūksta susivokimo vertybėse. Paskui jau galima apsispręsti, kokios visuomenės norime. Nerimauju girdėdama, kad biudžetą ir kitką galima sutvarkyti tik su sąlyga, kad bus atliktos struktūrinės pertvarkos. Aš pageidaučiau žinoti, ką man, kaip piliečiui, tai reiškia. Esu tarp tų samdomų darbuotojų, kurių mokesčių našta visada buvo didžiausia. Tarkime, sunkmečiu sutinku gauti mažesnį atlygį. Galiu sutikti, kad, palyginti net su Europos Sąjungos šalimis, sveikatos apsaugai skiriame didžiulius pinigus. Jei būtų sakoma, kad ne ligonines siekiama uždaryti, o norima skirti pinigus tiems, kas nori gauti normalias paslaugas atėję pas šeimos gydytoją, suvokčiau tai kaip normalų bendravimą ir telkiančią lyderystę. Lygiai taip pat galima būtų pasakyti, kad sieksime turėti ne brangius biurų pastatus, į kuriuos dauguma žmonių gali tik užeiti ir išeiti, o daug nebrangių ir prieinamų sporto aikštynų. Sutinku, kad yra ir turtingų žmonių, bet kai mokiausi Oksforde – mažame miestelyje, – mačiau tris miesto išlaikomus salių kompleksus su baseinais ir visais reikalingais dalykais. Viskas labai kuklu, bet kaina studentui – penki svarai sterlingų per mėnesį. Kur Lietuvoje galima rasti ką nors tokio?
− Norite pasakyti, kad už struktūrinių reformų sąvokos slypi nežinia kas?
− Būtent. Kiek bus mokyklų? Kiek klasėje bus vaikų? Tarkime, sutinku, kad mokytojų turime per daug. Bet toje pačioje garsiojoje Pasaulio banko pažymoje parašyta, kad reikia mažinti mokinių klasėje skaičių. Ten kalbama apie 17 mokinių klasėje, o iš tikrųjų yra 33. Į kurią pusę mažins ar didins? Man daugiau mokės ar mažiau? Galiu sutikti, kad dabar mokytojų atlyginimai normalūs, bet kai kitiems jie kilo 2006−2010 metais, mokytojai gaudavo mažmožį. Dabar atsirado kitas absurdas – perėjusi dirbti į aukštąją mokyklą, vėl gaučiau mažiau nei vidurinėje. Kaip visa tai paveiks struktūrinės reformos? Į tokį lygį nė vienas politikas aiškindamas nesiteikia nusileisti.
− Ką manote apie mokesčių didinimą?
− Turime labai mažus mokesčius ir mokestinė bazė yra nepaprastai maža.
− Kuriam sluoksniui reikia didinti?
− Manau, kad visiems, tik klausimas, ar tai galima daryti dabar. Yra ir kitas klausimas – lietuviai nelabai supranta, kas daroma su jų pinigais. Pagrindinę biudžeto dalį pasiima ne kas kitas, o verslas. Pernai jis gavo 6,5 mlrd., o šiemet jau – 7,4 mlrd. litų. Tai yra vadinamosios verslo finansavimo programos.
− Manote, kad verslo nusiskundimai nepagrįsti?
− Ar pas mus verslininkai moka tokio masto socialinius mokesčius, kurie krizės metu leistų suvaldyti situaciją ir mokėti išmokas darbo netekusiems žmonėms, kaip yra Skandinavijos šalyse? Ne. Verslininkų mažai. Gausu yra vadinamųjų verslinykų – prisisiurbusių prie biudžeto arba nuo jo nutolusių.
− Teko kalbėti su bankininku, kuris atmetė verslininkų nusiskundimus dėl griežtos išieškojimų ir kreditų politikos. Jis siūlė atsiminti, kad nemažas skaičius verslininkų, kai kredito linijos buvo lengvai prieinamos, pirmiausia pirkdavo „Audi A8“ arba „Porche Cayenne“ automobilį, kurio ir dabar nekeičia į kuklesnį. Jam tai skausmingiau nei atleisti darbuotojus arba sumažinti jų atlyginimą iki minimumo. Manote, čia yra problema?
− Žinoma. Vadinamasis "verslinykas" geriau išmes visus žmones, praras viską, ko reikia verslui, bet iš džipo jį ištemps tik surištą. Toks mentalitetas ir požiūris. Tokie žmonės į savo sukurtas darbo vietas žiūri ne kaip į priemonę, kuri jam padėjo uždirbti pelną, o kaip į kažkokią šventą paslaugą, kurią jie atseit padarė tiems žmonėms ir visuomenei. Dar retas darbdavys pripažįsta darbuotoją kaip lygiavertį socialinį partnerį ir jį gerbia. O negerbiamas darbuotojas nėra lojalus savo darbdaviui ir nesunkiai išeina ten, kur moka keliais grašiais daugiau.
− Tai kokį vaidmenį apskritai vaidina Vyriausybės biudžetas?
− Neseniai miręs JAV politikas Edwardas Kennedy aiškiai pasakė: biudžetas yra nacijos veidas. Mūsų veidas atrodo savotiškai. Lyg ir neblogai pasimokęs, nes daug švietimui skiria, bet vis verkiantis, kad švietimo srityje prasti reikalai. Nemažai gaunantis verslui, kuris iš savo sukurtų darbo vietų nesugeba gauti pelno ir dėl to kaltina samdomus darbuotojus bei valstybę. Kitaip sakant, tame veide neatsispindi jokios vertybės. Ta pati garsioji žinių visuomenė pagal A. Kubilių yra ne kas kita kaip daug pigiai nusipirktų kompiuterių, kuriems buvo suteikta mokesčių lengtvata. Klausimas, kodėl ne knygų.
Esminė bėda – labai technokratiškas politikų požiūris. Galiu tą atleisti I. Šimonytei, kurie išties yra buhalterė. Galiu atleisti bankininkui, dalijančiam ne savo pinigus. Negaliu to atleisti nei partijoms, nei premjerui, nei prezidentei. Negaliu suprasti ir visuomenės, kurioje 92 proc. žmonių gyvena iš darbo užmokesčio, nėra nė vienos tikrai kairiosios partijos.
− Įdomu ir tai, kad vadinamosios profsąjungos streikuoja tik viešajame sektoriuje, o langai gali būti daužomi Seimui, bet niekada išnaudojančiam darbdaviui?
− Kalbant apie langų daužymą... Manau, kad tai darė išsigandę Gariūnai, kuriems norėjo „pastatyti“ kasos aparatus. Valdžia atsitraukė. Vadinasi, joks normalus ir sąžiningas verslas konkuruoti negali. Jokia maža parduotuvėlė neišsilaikys, nes ją spaudžia ir monopoliniai prekybos centrai, ir mokesčių nemokantys turgaus prekeiviai. Su verslo liudijimais dirbantys „verslininkai“ , kurie neveda apskaitos, prisistatė namų aplink Vilnių, o kai kas naiviai mano, kad tai Seimo nariai ir ministrai. Ne. Pastarųjų tiek nėra. Vokietijoje net blyną mugėję, kurį pirkau už eurą dvidešimt, gavau tik po to, kai išmušė kasos aparato čekį. Jei A. Kubilius nesugeba to sutvarkyti, man ant liežuvio sukasi žodis... „impotentas“. Už kiek ten tie verslininkai išdaužė langų Seimui? Už 283 000 litų? Net jei valstybė pati nupirktų kasos aparatus Gariūnams, su viskuo tie langai atsipirktų per savaitę. Pridėkime dar milijonierius, kurie turėdami verslo liudijimus nuomoja nekilnojamąjį turtą. Tai siaubas.
− Vis dėlto dabartinį biudžetą pasirašytumėte?
− Būtų didelė problema, bet būčiau linkusi balsuoti. Kažkokios logikos valstybei reikia. Kitas dalykas, ar realu, kad jis bus įgyvendintas. Niekada aršiai nekritikavau A. Kubiliaus reformų, išskyrus minėtą nesąmonę dėl kasos aparatų atsisakymo ir nereikalingo gyventojų pajamų mokesčio mažinimo trimis procentais. Nuo to efektas buvo nedidelis, o praradimai milžiniški.
− Ką patartumėte daryti A. Kubiliui dabar?
− Manau, geriausia būtų atsistatydinti, nors prieš jį, kaip žmogų, neturiu nieko prieš. Telkiantis lyderis iš jo neišėjo.
− Kas vietoj jo? Minima Irena Degutienė?
− Žinote, man I. Degutienė yra pirmiausia „Chase Manhattan“ paraidžiui... Sutelkti pajėgiančio lyderio, deja, nematau.
