- Įdomumas tikriausiai yra intriga – situacija, kai turime daug nežinomųjų. Jei kalbame apie tai, tuomet rinkimai Amerikoje buvo įdomesni, nors apklausos ir rodė Baracko Obamos pergalę.
Mūsų kampanijoje tos intrigos šiek tiek buvo vienmandatėse apygardose (Mantas Adomėnas prieš Artūrą Zuoką, Valentinas Stundys prieš Kazimirą Prunskienę ir pan.), tačiau apskritai – mažoka. Rezultatai buvo panašiai tokie, kokių visi ir tikėjosi.
Man pačiam tikrai teko vesti nemažai debatų ir išvažiavus į provinciją, kalbėtis su žmonėmis. Dalyvavau Piliečių Santalkos projekte, kur mėginome padėti politikams kalbėtis su rinkėjais. Į akis krito didelis žmonių pasyvumas.
- Ateidavo mažai žmonių?
- Ir mažai ateidavo, ir nuotaikos buvo pesimistinės. Labai jautėsi vyraujantis nusistatymas, kad nieko gero toj Lietuvoj nebus. Ką beišrinksi, esą pasikeis suknelė, bet panelė liks ta pati, politika bus žmonių skurdinimas ir alinimas. Pagaliau, aš ir pats gyvenu kaime, ir bendraujant su žmonėmis taip pat jaučiamas nusivylimas ir nuotaikos, anot kurių, pasistumdys tie politikai šachmatų lentoje, ir viskas. Niekas, žmonių įsitikinimu, nesikeis.
Dar vienas dalykas, kuris labai krito į akis – kandidatų pasiruošimas debatams. Kiek dalyvavau provincijoje, vadinamosios sisteminės partijos buvo pasiruošę labai gerai. Tuo tarpu „Fronto“, „Tautos prisikėlimo“ partijos, kai kurių kitų naujų jėgų kandidatai atrodė tiesiog labai silpnai. Kartais matėsi, jog net nelabai suvokia, kur eina.
- O kaip atrodė partijų lyderiai? Vienas teistas, kitas su byla, trečias bijo pasirodyti vienmandatėje apygardoje ir pan. „Nepadėvėtų“ ryškių politinių veidų beveik nebuvo. Ar jie buvo labiau lokomotyvai, ar, priešingai, – labiau „puntukai“, slėgę savo partijų reitingus?
- Kaip kurie. Kartais išties matėsi, kad partija eina į lenktynes su nudvėsusiu arkliu. Partijos ir elgėsi skirtingai. Prieš antrą turą socialdemokratai, jei pastebėjote, visur reklamavo Algirdo Brazausko, o jau nebe Gedimino Kirkilo asmenį. Tai nenuostabu, nes rezultatas, mano įsitikinimu, jiems nebuvo geras. Tiesa, socdemai pabrėžia gavę daugiau mandatų nei turėjo, bet aš labiau žiūriu į daugiamandatės apygardos rezultatą – tai partijos veidas. Vienmandatėse lemia ir administracinio resurso panaudojimas, ir tai, iš kur kas kilęs, ir kitokie keisti faktoriai. Pagal daugiamandatę apygardą rezultatas G. Kirkilui yra prastas.
Konservatoriai į Andrių Kubilių ir dar kelis asmenis sudėjo labai daug. Daugelis iš lyderių buvo gan pasyvūs. Pavyzdžiui, K. Prunskienė tikriausiai daugiau laiko praleido užsienyje, nei kampanijoje. Kalbant apie Artūrą Zuoką, aš išvis nesuprantu, kaip Lietuvoje žmonės gali taip lengvai balsuoti už šviežiai teistus asmenis, numoti į tokius dalykus ranka.
- Bet gal tikėtina, kad abiejų liberalų partijų rezultatas rodo tiesiog, kad liberalizmas, kaip ideologija – tegul ir savotiškai suprasta – Lietuvoje jau turi tam tikrą nišą. Antrajame ture M. Adomėnas A. Zuoką nurungė, tad teiginys, jog liberalcentristų rezultatą į viršų „truktelėjo“ geras atsiminimas apie A. Zuoką, kaip merą, nėra toks jau neginčijamas?
- Gali būti, nors būtent vartydamas abiejų liberalių partijų programas, taip pat debatuose pastebėjau daugybę prieštaravimų. Kandidatai, įsprausti į kampą dėl to, kad žada ir didinti pensijas, ir mažinti mokesčius, tiesiog išsprogindavo akis ir neretai negalėdavo išvystyti savo skambiai išsakytų lozungų.
- Dar dėl žmonių pasyvumo. Kiek prie to prisidėjo Seimas, įvesdamas prieš pat rinkimus masę keistų apribojimų? Kai kurie jų atrodė keistokai – kažkodėl debatų laidos televizijoje galėjo būti tik tiesioginės, politikus žurnalistai bijojo kviestis į su rinkimais tiesiogiai nesusijusias laidas ir pan. Ar tai turėjo įtakos tam, jog kampanija buvo nyki?
- Manau, kad Seimas čia labai prisidėjo. Kaip žurnalistas turiu pasakyti, kad išėjo nei šis, nei tas. Laidose jaučiausi dar ir kaip buhalteris. Aš ne jas moderavau, o žaidžiau pagal nustatytas taisykles, kurių techniniam aptarnavimui teko atiduoti ne mažiau energijos, nei paties debatams. Dalies manęs laidose nebūdavo, nes teko nuolat skaičiuoti. Antai, vienai partijai teko 7 minutės ir 20 sekundžių, kitai 3 min. Ir 40 sek. Ir aš turiu ten sekti, kad niekas nieko neviršytų. Norėdavau organizuoti lyderių debatus, bet negalėdavau. Partijos gaudavo sau laiką ir spręsdavo, ką kada atsiųs. Man tiesiog būdavo pasakoma, kad tada ateis Jurgis Razma, tada Mantas Adomėnas, o dar kažkada Artūras Zuokas.
Susodina partijos prieš tave Valeriją Baltraitienę ir Ireną Degutienę – viena švietimo specialistė, o kita – socialinių reikalų. Ir kaip likti objektyviam? Pradėsi apie švietimą – kita sakys, kad yra silpnesnėje pozicijoje. Tokių pavyzdžių buvo masė. Suprantu siekį sustabdyti besaikį neaiškių pinigų kelią į politiką, bet daugelis dalykų buvo padaryta tiesiog absurdiškai.
- Ką manai apie partijų programas?
- Rimta programa, manau, yra brandumo požymis, tačiau pas mus partijos neretai prisitaiko prie fakto, kad žmonės nenori šių dokumentų skaityti ir tuo naudojasi.
Stebėdamas, kaip formuojama koalicija, prisimenu Vokietiją. Ten koalicinė sutartis yra surašoma ant poros šimtų puslapių ir labai pedantiškai. Net nustatoma, kurioje sesijoje bus siekiama priimti kokį įstatymą. Vėliau, pagal tai, vykdoma stebėsena ir kaskart tariamasi – kodėl tas ar anas nepavyko. Lietuvoje tokie dokumentai kartais telpa ir į vieną puslapį. Nerimta.
- Kas slypi tų pusės rinkėjų, kurie neatėjo balsuoti visai, mintyse? Kai kas sako, kad baisus populizmas ir radikalizmas, kai kas – kad geresnis pasirinkimas. Ką pats manai?
- Manau, kad ten tėra vienas žodis – PROTESTAS.
