Inkstų policistozė – genetinė liga, kurią Aistė paveldėjo iš tėčio: „Beveik visa jo giminė turėjo šią ligą. Mano tėtis mirė, kai man buvo dveji, mane labai tyrė dėl šios ligos“, – pasakojimą pradeda ji.
Aistei kasmet buvo daroma inkstų echoskopija ir stebima, ar inkstuose neatsirado pokyčių. Kurį laiką viskas buvo gerai, tačiau paauglystėje ji išgirdo, kad serga ta pačia liga, kaip ir jos tėtis.
„Aš pati nejaučiau jokių šios ligos simptomų, turėjau tik aukštą spaudimą. Tiesą sakant, mokykloje tuo naudojausi. Kai nenorėdavau daryti kūno kultūros, nueidavau pas slaugytoją ir prašydavau, kad pamatuotų spaudimą. Slaugytoja pamatydavo, kad mano spaudimas aukštas ir galėdavau nedaryti kūno kultūros“, – juokiasi ji.
Visada žinojo, kad prireiks transplantacijos
Inkstų ligos yra labai klastingos, jų simptomai pasireiškia tada, kai inkstų ligos pasiekia paskutinę stadiją. Iki tol organizmas tiesiog lėtai nuodijamas.
„Pačioje pabaigoje jaučiau didžiulį nuovargį. Negalėdavau išbūti visą dieną nepasnaudusi. Dar vienas požymis buvo odos niežėjimas“, – pasireiškusius simptomus įvardija Aistė.
Ligos eigą gydytojai stebėdavo darydami kraujo tyrimus. Iš pradžių juos atlikdavo kas metus, vėliau kas pusmetį, o galiausiai kas mėnesį.
Nuo pat ligos atsiradimo Aistė žinojo, kad jai bus reikalinga inkstų transplantacija, tačiau tai atrodė tolima ir neapčiuopiama ateitis.
„Kad kažkada bus reikalinga inkstų transplantacija aš žinojau nuo pačių pradžių. Tik neturėjau suvokimo, kad man tikrai reikės. Gyvenau su mintimi, kad esu sveikiausia, kokia tik galiu būti. Stengiausi negalvoti apie tai, bet atėjus tam momentui buvo labai baisu. Net ir dabar, pasakodama apie save, negaliu pilnai suvokti, kad viskas ir įvyko man, o ne skaitytoje knygoje“, – šypteli ji.
Tačiau prieš patenkant į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą reikia išsitirti, kaip sako Aistė, nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, kad gydytojai užbėgtų už akių kitoms galimoms sveikatos problemoms.
„Kad patektum į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, turi pereiti daugybę tyrimų – širdies, skrandžio tyrimai, rentgenas. Kitaip tariant, tiria nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, nes visą likusį gyvenimą reikės gerti imunitetą silpninančius vaistus, kad organizmas neatmestų transplanto. Svarbu, kad prieš organo transplantaciją būtum visiškai sveikas ir gydytojai spėtų išgydyti kitas ligas, jeigu tokių turi“, – pasakoja Aistė.
Lemtingas tapo 5-as skambutis
Praėję metai Aistės gyvenime buvo tarsi sustabdyti – moteris tiesiog turėjo laukti skambučio ir patvirtinimo, kad donoro inkstas jai yra tinkamas.
„Džiaugiuosi, kad mano laukimo metai buvo karantino metai. Mūsų visų gyvenimas buvo laikinai sustabdytas. Sėdėjau ir laukiau nežinia ko – ar karantino pabaigos, ar inksto. Dėl karantino jaučiausi ne tokia vieniša, nes ir draugai, giminės galėjo mane labiau suprasti. Bet iš tikrųjų tie metai buvo sunkūs, nes žinai, kad ateityje laukia sudėtinga operacija, bet tiksliai nežinai, kada“, – pasakoja ji.
Per tuos metus Aistei ne kartą sužibo viltis – ją 4 kartus viduryje nakties pažadino skambutis ir telefono ragelyje ji išgirdo, kad atsirado tinkamas donoras. Visgi šiuos kartus jai teko grįžti namo ir laukti toliau.
„Po to grįžti į namus buvo labai sunku. Kai tau paskambina viduryje nakties ir pasako, kad reikia atvažiuoti, yra labai baisu, stresas. Kai išgirdus, kad inkstas netinka, grįžti iš ligoninės namo, galvoji, kad antrą kartą nenorėtum važiuoti, o tada ir trečią kartą, ir ketvirtą. Toks emocijų uraganas.
Aišku, važiuoti verta, nes gali gauti prizą – naują gyvenimą. Ligoninėje susipažįsti su kitais žmonėmis, kurie laukia to paties. Atmosfera ten nėra prasta, nes visi laukia viltingai. Turiu kelių žmonių kontaktus, draugais netapome, bet ryšį palaikome“, – jautriai pasakoja ji.
Lemtingu Aistei tapo 5-as kartas. Pasak moters, viduryje nakties važiuojant į iš Vilniaus į Kauno klinikas ji jautėsi labai tvirtai ir tikėjo, kad šįkart jai nusišypsos laimė.
„Iš visų kartų, kai aš važiavau, visada laukdavau, bet kartu ir bijodavau. Šį kartą važiavau su mintimi, kad viskas bus gerai ir šį kartą aš gausiu inkstą. Ir gavau“, – džiaugiasi moteris.
Dažniausiai įsivaizduojama, kad nuvykus į ligoninę, transplantacijos laukiantys žmonės iškart guldomi ant operacinio stalo. Iš tiesų viskas kur kas sudėtingiau:
„Kai nuvažiuoji į ligoninę, turi laukti apie 15 valandų. Pirmiausiai padaro koronaviruso testą, tada kartoja tyrimus ir turi sulaukti jų rezultatų. Pati operacija vyksta greitai – jau maždaug po pusvalandžio patenki į operacinę, kur 6 valandas atliekama transplantacija.
Prieš operaciją dar spėjau visiems pasiskambinti ašarodama. Gavau labai daug gražių žodžių ir palinkėjimų. Tada dar labiau sujaudino tai, kad turiu tiek palaikymo“, – pasakoja ji.
Tik geriausia patirtis
Aistė vos tik pabudus po operacijos suprato, kad jos gyvenimas jau pasikeitė: „Atsibudau po operacijos ir iškart užplūdo džiaugsmas. Atrodo tai tas dalykas, kurio tiek metų laukei, pagaliau įvyko. Tai labai reikšmingas pokytis gyvenime. Dar gulėjau ligoninės palatoje apspangusi, bet iškart viskas buvo gerai“.
Moteris sako, kad gulėdama ligoninėje įsitikino dėl vieno – Lietuvos ligoninės nepelnytai vertinamos blogai, nes jos pačios patirtys yra pačios geriausios. Net ligoninės maistas patiko.
„Aš buvau labai nustebinta ligoninės, nes kai lauki operacijos ir ieškai kitų žmonių atsiliepimų, tai dažniausiai matai juos su žmonių paburbėjimu. Man buvo didžiulė nuostaba, kad pati to nepatyriau.
Gydytojai manęs apžiūrėti ateidavo kelis kartus per dieną, chirurgas viską paaiškino, kaip vyko mano operacija. Slaugytojos lankėsi kiekvieną dieną ir atidavė savo širdį. Net trūksta žodžių apsakyti savo patirtį, bet jie tikrai nenusipelnė tokios reputacijos. Man ir maistas labai skanus buvo“, – juokiasi Aistė.
Nuo inkstų persodinimo operacijos praėjo kiek daugiau nei 3 mėnesiai. Moteris ir vėl laikosi savotiško namų arešto, tik ji šypsosi, kad dabar, kai priežastis yra visai kita, lengviau nuolat būti namuose.
„Turiu vartoti imunosupresantus, kad organas gerai prigytų. Po operacijos praėjo 3 mėnesiai, bet vis dar saugausi panašiai, kaip nuo koronaviruso – sėdžiu namuose ir einu tik pasivaikščioti į lauką. Nežinau ar tai būtina, bet aš taip noriu. Dabar tas saugojimasis yra kitoks, nes neliko nežinomybės, žinai, kad jau viskas iš tikrųjų pasikeis. Galbūt jau vasarą pavyks aplankyti draugus užsienyje. Planuoju, bet atsargiai“, – šypsosi ji.
