Dviračių sportu vaikinas susidomėjo palyginti ne taip jau seniai – Lietuvoje ilgą laiką žaidė futbolą įvairiose komandose, o išvykęs gyventi svetur taip pat netruko susirasti, su kuo pažaisti futbolą, o dviratis buvo reikalingas tik laisvalaikio praleidimui.
Mindavo tik laisvalaikiu
Atvykęs į Norvegiją Justinas nusprendė po ją keliauti dviračiu, nes taip ir greičiau, ir daugiau pavyksta pamatyti, o futbolą teko pamiršti.
Vaikinas dabar su juoku prisimena, kaip ieškojo dviračio atvykęs į svečią šalį, kur kainos dar atrodė be proto didelės, o besiderėdamas dėl kainos gavo ir darbo pasiūlymą, nors tuomet jau dirbo slaugytoju.
„Kadangi man reikėjo dviračio, nuėjau į vieną dviračių dėvėtų dviračių parduotuvę, bet tai buvo mano antra savaitė Norvegijoj, aš dar nebuvau gavęs norvegiškos algos, kainos vis dar atrodė labai baisios, bandžiau derėtis.
Nusiderėjimas buvo toks, kad sakiau duokit man rėmą, detales, susimontuosiu pats. Manęs paklausė, ar moku tą padaryti, davė pakeisti grandinę, pakeičiau ir pasakė: „Mes priimam tave į darbą“ (juokiasi). Gavosi taip, kad ašlaisvalaikiu, kai nedirbdavau, eidavau ten padirbėti, pataisyti dviračių ir tuo pačiu lavinti kalbą“, – su plačia šypsena prisimena J. Leveika.
Tuomet dar gyvendamas Bergene vaikinas greitai įsiliejo ir į dviratininkų bendruomenę, su kuria mindavo po šalį. Prieš ketverius metus atėjo mintis, jog laikas šį hobį paversti ir prasmingesne veikla.
„Tada jau supratau, kad galiu ir daugiau nei šiaip važinėti ir pradėjau atitinkamai treniruotis. Pradėjau dalyvauti varžybose, pradžioj jos būdavo trumpos, trukdavo iki 6 valandų, Lietuvos čempionatuose pabandžiau savo jėgas ir laimę, bet visą laiką sukdavausi apie 5 vietą“, – kalbėjo vaikinas.
Vis važiavęs ne itin ilgus atstumus, praėjusiais metais jis nusprendė išbandyti įveikti tūkstančius kilometrų dviračiu. Tiesa, planavo tai išbandyti dar anksčiau, bet pasaulį sukausčiusi pandemija leido pasitreniruoti, koks jausmas keliauti tokį atstumą.
„Buvo pavasaris, Norvegija yra gan įspūdinga šalis ir aš sugalvojau, kad važiuosiu 5 dienas po 200 kilometrų per dieną iki fjordų, pasižiūrėti, kaip ten kas. Kadangi tai toks keliavimo būdas, kai nesutinki žmonių, į kontaktą beveik su niekuo neini, gali keliauti“, – šypsosi vaikinas.
Įveikti 3000 kilometrų
Pirmąjį tūkstantį kilometrų J. Leveika numynė Ispanijoje, varžybose „Trans Pyrenees“ ir išilgai įveikė Pirėnų kalnus nuo Viduržemio jūros iki Atlanto vandenyno. Čia Justinas liko ketvirtas, o po sėkmės pirmajame pasirodyme, sulaukė pasiūlymo išbandyti ilgesnį atstumą – 3000 kilometrų ir negalėjo tam atsispirti:
„1000 kilometrų ultra varžybose nėra taip jau labai ultra (juokiasi). Nors tai skamba labai daug, bet tikrai yra įveikiama visiškai be miego, gali įveikti net nesustodamas.
Man pasiūlė pabandyti 3000 kilometrų. Įdomiausia buvo ribos – kur yra žmogaus galimybių ribos ir kiek gali save spausti, kai atrodo, kad nebegali, kiek dar gali ir iš tikrųjų.“
Čia niekas nedavė žemėlapio ir nenurodė, kokiu keliu geriau važiuoti – kiekvienas rinkosi savą maršrutą ir turėjo pasiekti 9 atsižymėjimo punktus. Dabar Justinas tai prisimena su šypsena, tačiau varžybose buvo rimtai pasirengęs viską mesti:
„Po 5 punktų aš buvau pirmoj vietoj, bet tada įvyko visokių tiek emocinių, tiek fizinių, tiek techninių nuosmukių. 1800 kilometrų pravažiuota, bet skauda visur, nuo sėdynės pritrintos žaizdos kraujuoja, kai mažiau ant sėdynės sėdi, tada keliams daugiau apkrovos, juos pradeda skaudėti, visi nešiojami įkrovikliai baigė išsikrauti. Viskas susidėjo į vieną dieną ir tada atrodė, kad viskas baigėsi, nors buvau pirmoj vietoj.”
Rodos, tuomet jau buvo pasiekęs visišką dugną – nepavyko rasti viešbučio nakvynei, tad teko miegoti parke, taip pat sulaukti ir policijos dėmesio. Pamiegojęs 7 valandas Justinas atsikėlė jau būdamas 3 vietoje.
„Kalbėjau su artimaisiais, mama sakė, kad didžiuojasi, viskas čia gerai, daug padariau. Su savo mergina kalbėjau, ji irgi tą patį sakė. Tada su sese pakalbėjau, o ji sako: „Ar tikrai atidavei visas jėgas? Neužmiršk, kad tu vis dar trečias ir tau nereikia kovoti dėl pirmos vietos, tu jas paleisk, o 4-5 vis dar gan toli nuo tavęs“. Taip nutiko, kad pradėjau galvoti, ar tikrai viską atidaviau. Pasirodo ne, ne viską“, – šypsosi vaikinas.
Apranga – su Lietuvos vardu
Čia nuotykiai nesibaigė – ieškodamas reikalingo pakrovėjo, atradęs savyje jėgų numynė iki artimiausio didesnio miestelio, užsuko į dviračių parduotuvę ir ten susipažino su 2008-ųjų „Tour de France“ varžybų nugalėtoju Carlos Sastre.
„Jis labai paprastai, nuoširdžiai aptarnavo ir padėjo, pasiūlė nueiti į dušą, kol tvarkė dviratį. Viskas per vieną dieną pasikeitė – rytą aš buvau duobėj, galvojau, kad viskas, o po pietų, kai viskas pasitvarkė, sugebėjau rasti jėgų, tęsti varžybas ir pabaigti trečioj vietoj“, – džiaugiasi pašnekovas.
Per 7 dienas ir 8 valandas vaikinas įveikė beveik 3000 kilometrų, o per tą laiką miegojo vos 20 valandų. Tačiau trečia vieta Justino visai nenuliūdino, nes nusileido tik geriausiems šio sporto profesionalams, o keli garsūs sportininkai liko jam už nugaros. Vėliau, mindamas per Ispanijos dykumas, susipažino su dar vienu garsiu vardu – dukart Anglijos olimpiniu čempionu Alistair Brownlee.
Pasirengus įveikti tūkstančius kilometrų, vaikinas juokauja, kad su savimi pasiima kone pusę namų:
„Mes vežamės su savimi virtuvę, miegamąjį ir drabužinę. Tu esi arba pasiruošęs, arba turi sustoti, o jei tu sustojęs, kiti juda, automatiškai arba atsilieki, arba tave vejasi. Kuo mažiau stovi, tuo geriau – tai auksinė taisyklė tokiose varžybose.“
Kaitinanti saulė, žvarbus vėjas, akmenuotas kelias – visa tai įveikti padeda ne tik fizinis pasiruošimas. J. Leveika pasakoja, jog didžiausi iššūkiai ne išorėje, o viduje, tačiau juokaudamas sako, jog jei nekyla minčių viską mesti, pastangų deda per mažai.
Kad dar labiau save motyvuotų, Justinas atkeliaudamas pasiskaičiuoja, kiek maždaug laiko truks varžybos ir iškart perka bilietą atgal į Norvegiją, o ir darbai nelaukia – varžyboms vaikinas išnaudoja atostogas, tačiau vietoj ramaus gulėjimo prie baseino renkasi ekstremalų važiavimą.
„Sunkus momentas, kai važiuoji naktį pro didesnį miestą 3 valandą nakties, Ispanijoj tuomet veiksmas vyksta pilnu tempu – viešbučiai, restoranai, žmonės, barai. Aš dirbu pilnu etatu ir naudoju savo atostogas varžyboms, šitiems savęs kankinimams. Ir tada pagalvoju, kad aš atostogauju, bet mano atostogos kitokios“, – juokiasi jis.
Tačiau kad ir kokie sunkumai kiltų, mindamas J. Leveika išdidžiai velkasi aprangą su Lietuvos vardu:
„Kai prisistatau, man visą laiką svarbiausia pabrėžti, kad aš lietuvis, gyvenantis Norvegijoje, o ne norvegas. Man labai smagu, kai šio sporto lyderiai dabar jau žino, kas yra Lietuva, kad mes galim būti užsispyrę, siekti savo tikslų ir būti pakankamai kieti.“
