Artėja į pabaigą priėmimas į Lietuvos universitetus. Įstoję į paklausiausias studijų kryptis – džiaugiasi, ten nepatekę – liūdi, bet visi žino, kad tai lėmė jų pačių darbas ir žinios, įgytos vidurinėje mokykloje. Visi laikė vienodus brandos egzaminus, visi buvo vienodai griežtai įvertinti. Nuo to, kaip jie susidorojo su egzaminų užduotimis, priklausė jų galimybes patekti į vieną ar kitą specialybę. Tačiau palaukite – ar tikrai visi?
Taip sakydami užmirštame vieną tautos dalį, apie kurią jau nebe pirmus metus kalbama ir žiniasklaidoje, ir Seimo posėdžių salėje. Jai remti ir ryšiams su ja puoselėti kuriamos ilgalaikės nacionalinės strategijos ir Seimo komitetai. Norint jai įtikti ar tiesiog labiau įtraukti į šalies politinį gyvenimą, siūloma galimybė, nepaisant valdžios teritorinio principo, rinkti „savo“ Seimo narius. Jų vaikams renkamos knygos, suaugusiuosius įvairūs centrai skatina užmegzti verslo, mokslinius ryšius su mūsų šalimi. Neabejoju, supratote, apie ką kalbu – apie vadinamuosius „nutekėjusius protus“, jų šeimas, vaikus.
Šis dėmesys dėl įvairių priežasčių už Lietuvos ribų atsidūrusiems tautiečiams visiškai suprantamas ir reikalingas. Juk kiekviena diena, kai iš šalies išvyksta ar į ją negrįžta jauni mokslininkai, kvalifikuoti darbininkai ar kitų sričių darbuotojai, Lietuvos įmonėms ir šalies ūkiui dėl darbo jėgos trūkumo reiškia lėtesnį augimą, mažesnes pajamas. Todėl labai svarbu palaikyti su išeiviais ryšį, leisiantį kada nors, ekonominei ir socialinei padėčiai Lietuvoje kiek pagerėjus, susigrąžinti juos tėvynėn. Tačiau ar pompastiškos akcijos ir valdininkų rašomos daugiatomės strategijos yra tai, ko emigrantams reikia labiausiai?
Grįžkime prie straipsnio pradžios. Dauguma į Lietuvos aukštąsias mokyklas stoti norinčių abiturientų, – tiek vidurinę mokyklą baigusių tėvynėje, tiek užsienyje (dažniausiai į užsienį laikinai ar visam laikui dirbti ir gyventi išvykusių žmonių vaikai, savo ateitį vis dėlto siejantys su Lietuva), – dalyvauja bendrame priėmime į šalies universitetus. Dėl labai skirtingų įvairių šalių švietimo ir vertinimo sistemų užsienyje mokslus baigusieji savo atestatus teikia ne tiesiogiai priėmimo komisijai, o Studijų kokybės vertinimo centrui (SKVC). Ten jų pažymiai kompetentingų specialistų perskaičiuojami į lietuvišką vertinimo sistemą ir išduodamos pažymos, kuriomis remiantis apie kandidatų priėmimą ar nepriėmimą sprendžia universitetų priėmimo komisijos ar, tiksliau, kompiuteris, lyginantis stojančiųjų surinktų balų skaičių. Tačiau po pažymių perskaičiavimo dažnas net labai gerai užsienyje mokslus baigęs moksleivis negali nė pasvajoti apie patekimą į trokštamą studijų kryptį. Ir taip atsitinka ne dėl SKVC darbuotojų nekompetentingumo ar prasto darbo, o dėl galiojančių įstatymų ir taisyklių, kurie labai apriboja jų galimybę konkuruoti su Lietuvoje vidurinę mokyklą baigusiais bendraamžiais.
Taip atsitinka dėl daugelio priežasčių. Visų pirma kai kuriose šalyse nėra įteisinta galimybė laikyti valstybinius brandos egzaminus. Todėl norom nenorom ten besimokantieji priversti laikyti mokyklinius egzaminus, kurių pažymiai, išversti į lietuvišką sistemą, palieka užsienio lietuvius toli už panašius rezultatus Lietuvoje pasiekusių abiturientų nugarų. Paaiškinimai, kad mokyklinius egzaminus jie ne pasirinkę sava valia, o jiems tiesiog nebuvę kitos išeities, valdininkų nejaudina – juk tokios galiojančios taisyklės.
Kita problema yra pažymių atitikmenų nustatymas tiems, kuriems „pasisekė“ mokytis šalyje, kur yra įvesti valstybiniai egzaminai. Pavyzdžiui, Vokietijoje valstybiniame brandos egzamine 14 iš 15 įmanomų taškų surinkęs abiturientas Lietuvoje būtų įvertintas 88 taškais iš 100. Problema ta, kad 14 ten gauti – kur kas sunkiau negu čia 88. Tam abitūros darbe būtina surinkti nuo 91 iki 95 procentų, o tai pavyksta tikrai nedaugeliui. Todėl galbūt reikėtų pakeisti pažymių perskaičiavimo metodiką ir, užuot dalijus šimtabalę skalę į penkiolika lygių intervalų ir atitikmenimis rinkus tų intervalų vidurinį skaičių, būtų galima atsižvelgti į tai, kokius rezultatus moksleivis turi pasiekti, kad gautų vieną ar kitą penkiolikabalės (ar kitos) sistemos pažymį. O dar geriau, – nors tai, aišku, reikalautų daugiau pastangų, – pritaikyti lietuvišką metodiką: susidomėti, koks nuošimtis Vokietijos moksleivių iš vieno ar kito dalyko gauna 14 ar, sakykime, 93 proc., ir pagal tai priskirti jį kuriai nors iš šimto grupių pagal pasiektus rezultatus, patekusiems tarp vieno procento geriausiųjų skiriant 100 taškų, tarp dviejų procentų – 99 ir t.t. Neabejoju, kad tada matematikos egzaminą keturiolikai taškų išlaikiusieji surinktų ne tik daugiau už dabar jiems skiriamus 88, bet ir daugiau kaip 91, o gal ir 95 taškus.
Kita nemažiau svarbi problema, kad ne visi užsienyje vidurinę mokyklą baigusieji turi galimybę laikyti visų stojamajam balui nustatyti reikalingų dalykų egzaminus. Pavyzdžiui, JAV mokyklų abiturientai laiko tik anglų kalbos ir matematikos egzaminus, o ir daugumos Europos šalių mokyklas baigiantieji gali laikyti tik ribotą skaičių egzaminų. Laikyti chemijos ar informacinių technologijų egzaminus, kurių pažymiai reikalingi stojant į tam tikras studijų kryptis Lietuvoje, galimybės kai kurių šalių mokyklose apkritai nėra. Tad ar nebūtų galima įteisinti galimybės šių egzaminų pažymius pakeisti metiniais dalykų pažymiais arba kitų tos pačios srities dalykų egzaminų pažymiais? Ar nebūtų logiška Lietuvoje į politikos mokslų studijas stojančiam, bet reikalaujamo istorijos egzamino nelaikiusiam moksleiviui skaičiuojant konkursinį balą pakeisti jį laikyto politologijos egzamino pažymiu?
Valdininkai ir pareigūnai į visus šiuos pasiūlymus turi vieną atsakymą: visi norintieji turi teisę Lietuvoje laikyti valstybinius brandos egzaminus ir būti objektyviai įvertinti. Taip, tai tiesa. Tačiau ar logiška reikalauti iš moksleivio, kad jis brandos egzaminus laikytų dviejose skirtingose valstybėse, turėtų mokytis pagal dviejų šalių mokomąsias programas, išmokti kone dvigubai daugiau medžiagos? Ir visa tai besivienijančioje Europoje, kai visų ES narių teisės, švietimo sistemos tampa vis panašesnės ir valstybių sienos netenka didesnės reikšmės? Be to, ir egzaminus tas moksleivis galėtų laikyti tik kitų metų pavasarį, o pirmuosius metus būtų priverstas, pavyzdžiui, likti Airijoje dirbti padavėju. Tačiau greičiausiai pasirinktų jis ką kita: be jokių problemų įstotų į bet kurį Vakarų Europos universitetą, ten baigtų mokslus, o apie grįžimą į tėvynę po tokios patirties jis dar rimtai pasvarstytų...
Tačiau šiems į Lietuvą grįžtantiems jaunuoliams reikia ne tiek ir daug. Jokių privilegijų, skriaudžiančių Lietuvoje pasilikusius bendraamžius, jokių ypatingų teisių, kokias turi užsienyje, dažniausiai etninėse lietuviškose žemėse gimę ir užsienio pilietybę turintys asmenys, galintys be jokios konkurencijos, net ir su prastais pažymiais įstoti į paklausiausias studijų kryptis. Jiems reikia tik trupučio logikos priimant sprendimus, kažkiek sąžiningumo, atvirumo ir sveiko valdininkų proto. Nes argi ne apmaudu, kai į geriausių Europos universitetų prestižiškiausias studijų kryptis įstoti galintys, bet vis dėlto mokslus Lietuvoje pasirinkę gabūs žmonės čia atstumiami dėl kažkokių neapgalvotų, ilgus metus neperžiūrėtų taisyklių?
„Nutekėjusiųjų protų“ grįžimą į Lietuvą būtina skatinti. Nuo to priklauso tautos, o kartu ir valstybės ateitis. Tačiau tam daugiatomės strategijos nebūtinos.
Audrius Makauskas yra Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje abiturientas.
