Audronės Urbonaitės knygos „Posūkyje – neišlėk“ pasirodymas prilygsta kone bombos sprogimui. Ji, pati būdama žurnalistė, šiandien žurnalistų „draskoma“ pusiau. Aš – taip pat viena iš jų, pasiruošusi „atsiplėšti“ mažą kąsnelį: užduoti keletą klausimų ir išgirsti atsakymus.
Kažkur skaičiau, kad greitai niekas nedomins žmonių taip, kaip konkreti patirtis. Jau išmokome viešai ir labai atvirai pasakoti intymiausias savo istorijas.
Kaimynės irgi pasakoja viena kitai savo istorijas, bet tai nėra literatūra. Nemanau, kad mano meilužiai ar vėžys labai kam rūpėtų, jei nebūčiau iš to padariusi teksto su keliais prasmių klodais.
Man patinka ir puritonai, ir drastiški žmonės, bet labiausiai pasaulyje vertinu subtiliuosius. Jiems ir rašau, nes tikiu, kad meilės scenoje su tėvu jie įžvelgs ne iškrypimą, o kraujuojančią sielą. Mergaitės, kurios tėvas neglobojo vaikystėje.
Pasaulyje labai daug moterų, kurių tėvai joms bręstant nepadėjo pasirengti gyventi vyrų pasaulyje.
Erzinančių dalykų mano knygoje daug: nukeliu motinystę nuo pjedestalo, šaipausi iš žurnalistikos. Net savo chirurgui, kuriam esu dėkinga už išgelbėtą gyvybę, „atsilyginu“ padarydama iš jo knygos personažą. Esu tikra bjaurybė, nors kai kurie žmonės tvirtina, kad labai jiems patinku.
Vis dėl to rašytojams nelengva, nes reikia labai daug aiškinti: „Būkit malonūs, ne viskas, kas parašyta, įvyko konkrečiai su manimi“.
Nė neketinu aiškinti, kad ko nors nebuvo. Visko buvo – dar daugiau, nei pajėgiate įsivaizduoti. Esu iškrypėlė, sadistė, saldumynų rijikė, be ceremonijų susipažįstu su bet kuo, kas tik pasirodo man turįs fantazijos.
Turiu ekscentriškų draugų visame pasaulyje ir, mokėdama penkis žodžius jų gimtąja kalba, tuoj pat surezgu istoriją, už kurią mane pakviečia į prestižinę stažuotę ar brangią kelionę. Jie moka už mane ir džiaugiasi, kad atvykau, nes nuobodu jiems nebūna. Kai išsinešdinu, džiaugiasi dar labiau.
Avantiūros mane žavi: parduodu nuoširdžiausius jų pasakojimus šiek tiek pasiderėjusi su savo sąžine. Derybos trunka neilgai: įžūlią novelę galiu parašyti vokiškai, norvegiškai, angliškai ir net lietuviškai. Aukštyn kojomis apvertusi tai, kas iš tikrųjų buvo. Išdavusi slapčiausias aistras žmonių, kuriuos myliu.
Esu visai nepatikima – tiesiog pabaisa, kuriai neverta patikėti jokių paslapčių.
Šiandien gavau elektroninį laišką nuo draugės, kuri žinojo, kad kalbėsiuos su tavimi. Ji rašo, kad štai pagaliau atsirado žmogus, kuris išsakė tai, ką ir ji nuolat jautė, kas visą gyvenimą draskė jos sielą. Tačiau, manau, susidūrei ir su smerkimu.
Susidūriau su juokingu susierzinimu TIKRŲJŲ menininkų, kurie kurpia knygas iš ilgų sakinių, o paskui, sudėję rankas, laukia, kad kas nors tą nepaprastai genialų jų kūrinį savaime atras.Kas čia turi laiko ieškoti? Todėl pirmiausia parašiau knygą, o paskui padariau viską, kad žmonės apie ją sužinotų. Erzinau, vaipiausi, nuoširdžiai atsakinėjau į protingus klausimus, pozavau, persirenginėjau, filmavausi. Dabar pagal perkamumą esu antra po F. Sagan ir manau, kad tuoj jai duosiu garo.
Kaip žurnalistė visuomet pasižymėjai nepaprasta drąsa, tavo „aštrioji plunksna“ vienus žavi, kitus piktina.
Esu iš tų autorių, kurie kritikui gali duoti grąžos ir išaiškinti jam, kad palūpyje dar kabo pieno lašas, trukdantis suvokti mano skaudžią patirtį. Bet labai vertinu žmones, kurie moka ginti savo argumentus.
Kai rašydavau „TV antenoje“ apie visokias lėkštas TV laidas, labai nusivildavau tais laidų vedėjais, kurie iškritikuoti net nesugebėdavo man atsikirsti.
Kai skaitysiu ironiškas recenzijas apie savo knygą, ramiai atsirinksiu racionalias pastabas, o už kvailystes rėšiu atgal. Pasitikėjimą savimi patvirtino eseisto Gintaro Beresnevičiaus, kurį nepaprastai gerbiu, įvertinimas, kad sukūriau pačią gražiausią meilės sceną lietuvių literatūroje. Antrasis jo pagyrimas buvo toks: „Tavo tekstai nėra moterų literatūra“. Taigi galiu pakelti nosį ir, jei neužkliūsiu už šaligatvio plytelės, imtis antros knygos.
Vis tik grįžkime prie drąsos. Noriu įsivaizduoti tave vaikystėje. Mažą Audrutę labai garbanotais plaukais…
Man neleisdavo stovėti skersvėjyje ir nurodydavo, kurioje kiemo vietoje turiu žaisti. Maisto kultas namuose buvo stipresnis nei Mao režimas, todėl sriubos visada buvau privalgydinta iki vėmimo. Rogutėmis nuo kalno Kaune leisdavausi su tais, iš kurių pusė vėliau atsidūrė kalėjime, bet nė vienas iš jų nėra manęs net stumtelėjęs.
Penkiolikos metų taip nesutariau su motina, kad patinkančiai matematikos mokytojai pareiškiau, jog mano motina galėtų būti jinai. Po pamokų droždavau į jos virtuvę ir mes pliurpdavome apie viską pasaulyje. Įtūžusi motina sukėlė baisų erzelį.
O pirmoji meilė tavęs nesulaužė?
Sulaužė. Man taip reikėjo tėvo globos ir švelnumo, kad stačia galva mečiausi prie vyriškio, kuris nė neketino manęs globoti. Paskui labai ilgai jaučiausi vieniša ir pažeidžiama. Kartais mane graužia sąžinė, kad nepakankamai skiriu dėmesio savo keturiolikmetei dukteriai ir kad dėl to ji gali per anksti atsidurti kieno nors glėbyje.
Apie savo heroję sakai, kad niekas su ja nespėja. Kadangi šiek tiek tave pažįstu, manau, kad šimtu procentų tai taikytina ir tau. Kur kitur būtum galėjusi realizuoti tokį pašėlusį savo temperamentą?
Galėčiau dirbti psichologe. Mane labai domina žmonių elgesio motyvai. Įsiveliu į kitų žmonių istorijas taip žaibiškai, kad net pati apstulbstu. Paskui įsipareigoju klausytis jų išpažinčių, rašyti jiems rekomendacijas, kai jie ima keisti gyvenimo būdą, arba sukti galvą, kaip jiems greitai ir neskausmingai praturtėti.
Negi liga tavęs nė kiek nepristabdė?
Labai stipriai sirgau du kartus. Pirmą sykį nustojo veikti inkstas ir jį reikėjo mesti lauk, o antrą sykį susirgau vėžiu. Abu kartus mintyse meldžiausi: „Dieve, jei šį sykį mane iš tos velniavos ištrauksi, padarysiu tą ir aną“. Vos pramerkusi akis po narkozės, pažadus užmiršdavau. Bet gerų darbų esu nuveikusi. Turiu globotinę Anželą, su kuria susipažinau, kai jai buvo keturiolika. Dabar jai dvidešimt aštuoneri, ji turi du sūnus. Kai prireikia pagalbos, ji visada eina pas mane.
Kai daktarai išmėsinėjo mane paskutinį kartą, tapau žmonėms atlaidesnė, nes suvokiau, kad smerkdama negaliu žinoti, kaip iš tikrųjų jie gyvena. Todėl visai nekreipiu dėmesio, kas ką sako apie mane pačią. Kas gali iš tikrųjų žinoti, kaip man sekasi gyventi vėžininkės kailyje?
Rašei: „Nė už ką niekam neatiduočiau savo vėžio, nes jo dėka tapau laiminga“. Ar ir dabar manai taip pat?
Visai nesimaivau. Manau, kad kiekvienas stiprus sukrėtimas priverčia žmogų pasverti, ar iš tiesų jis veikia tai, kam yra sutvertas. Nesu tikra, ar vėžį įveiksiu, ar jis neatsinaujins kitoje vietoje, bet dabar skubu rašyti knygas, nes visada to norėjau.
Esi labai stipri moteris. Norėčiau išvysti dar kelias tavo knygas.
Bijau paauglių tamsioje gatvėje, smirdančio vandens skintų gėlių vazoje ir svetimų mažų vaikų restorane, kurie gali prilėkti ir į tavo šviesius džinsus nusivalyti šokoladuotus pirštus. Drąsa – reliatyvus dalykas.
Bet nebijau juoktis iš savų ir svetimų baimių, todėl ketinu visai netrukus išleisti dar vieną skandalingą knygą.
Posūkyje – neišlėk: novelių romanas / Audronė Urbonaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2005.
Ištraukos:
Atėjau į pirmąjį pasimatymą gyvenime. Su savo tėvu. Man – penkiolika. Truputį virpa kojos.Matau jį minioje iš tolo. Gražus ir aukštas mano tėvas, kurio neįmanoma nepastebėti.Jis plevėsuoja plaukais irdamasis Laisvės alėja artyn prie manęs, o jaunos ir senos moterys sulaiko kvapą, kai su jomis susigretina.Aš labai panaši į savo tėvą – stoviu ant aukštos fontano atbrailos įsitempusi kaip styga. Kad visi matytų.Svarbi pati sau ir ryški kaip ką tik turguje nutapyta teplionė, nors ant manęs nėra nė kruopelytės dažų. Iš tų, kurių nepajėgs mylėti, bet niekada nepamirš.O jisai eina ne pas jas, moteris minioje, o pas mane, vienintelę savo dukterį. Aš – visatos centras.Priartėja ir paprastai sako: „Sveika“. Tarsi paskutinį kartą būtume matęsi ne trečioje klasėje. Kvepia kažkuo svaigiai aštriu.Nepuola tėviškai apkabinti. Apeina ratu ir tyrinėja, tarsi stebėdamasis, kad netyčia padarė tai, į ką dabar žiūri.
Tikrai labai šalta. Mudu sulendame į automobilį. Miegmaišiai drėgni kaip grindų skuduras.Protingiausia būtų vežti mane namų link. Bet aš nesutinku – vos prieš kelias valandas iš jų pabėgome.(...)Tėvas nuvelka drėgną mano megztinį. Įsikniaubiu į šiltą jo krūtinę. Niekas gyvenime nėra manęs taip jaukiai priglaudęs.Prie nieko gyvenime nesu taip patikliai prigludusi.Tvirtas jo delnas masažuoja sustirusius pečius.„Man visur šalta“, – gailiai skundžiuos.(…) Jo pirštai užkliūva už sintetinių mano kelnaičių. Atitraukia ranką tarsi nudegęs.„Tu labai suaugusi. Net nemaniau, kad penkiolikmetės būna tokios... subrendusios. Ar tau tikrai – tik penkiolika metų?“Jis net neprisimena tikslios mano gimimo datos.Įsižeidusi trukteliu kelnaičių gumą žemyn.„Pasižiūrėk – penkiolika“.Įžūliai rodau jam savo susiraičiusias garbanėles, tankias kaip ant viršugalvio. Neketinu niekam nusileisti – juo labiau tėvui, kurio niekada neturėjau.Jis žiūri tarsi būčiau jam parodžiusi kalavijo ašmenis arba rusišką sprogmenį.Tyli.Atsargiai lenkiasi, sustingsta virš manęs, bet, matyt, apsisprendžia.Palengva ima bučiuoti ten, kur aš apskritai neįsivaizduoju, kad kas nors bučiuotų. Mane nusmelkia ugnis.
„Kur tu žiūri? – purto mane vaikas. – Juk medyje nieko nėra!“Jis labai pyksta, kad esu su juo, bet iš tikrųjų ir vėl velniai žino kur.O aš labai stebiuosi: ko iš manęs galima norėti, tokios liūdnos ir apgailėtinos?Nors ką tik buvau kupina kilnaus pasiryžimo suteikti jam ką nors prašmatnaus: mudu tam ir atvažiavome prie upės, mano vaikystės upės, kad berniūkščiui būtų gera.Tačiau ką nors padaryti iki galo man nepavyksta.Aš ir čia svarstau tuos pačius dalykus, kaip ir namie, manydama, kad už mane su mano vaiku gali pabūti upė, medis ar vėjas.
Kaip gyvena mano sūnus, aš nežinau, nors laikas eina. Bet užtat žinau, kaip gyvenu aš.Pasidygiu kiekvienąkart netikėtai išvydusi, kaip mano vaikas pasistiebęs siekia atsukti čiaupą, kad įsipiltų vandens akvarelei sudrėkinti.O paskui neša tą vandenį užvertęs galvą į lubas, teliūskuoja ir laisto ant grindų.Noriu smogti jam pamačiusi, kad neprašytas plauna indus šaltu vandeniu, ir tas vanduo teka jo neatraitytomis marškinių rankovėmis, šlapiomis iki alkūnių.Užjaučiu, kad jam lemta gyventi su manimi, bet vis tiek slopinu jo iniciatyvą, dirgstu dėl natūralaus linksmumo, klausimų, triukšmo, prisilietimų.(…) Į vaiko kambarį neinu pasijuokti arba šiaip pasėdėti: mano nervingi žingsniai visada reiškia, kad ateinu tikrinti, ar vietoje sąsiuvinis, sviedinys, plastilino žmogeliukas.(…) Lengviausia šaukti visa gerkle. Arba trinktelėti. Arba tarti geležiniu balsu:„At-si-nešk dir-žą“.„Mamyte, mamyte…“ – skubiai veblena gudrus išsigandęs mano vaikiūkštis, greitai glostydamas man skruostus delniukais.Jis glosto iš atsargumo ir baimės, nors ne visai žino, kuo prasikalto.
