Juozas Tumas-Vaižgantas, 1918-ųjų metų Lietuvos atgimimo, arba kaip jis pats sakydavo „pakirdimo“, darbininkas, buvo ne tik nepranoktas ano meto publicistas, bet – kurį laiką ir politikas. Užsirašęs į tautininkus, ėjo šios partijos dvasios vado pareigas. Prezidentas Antanas Smetona vertino draugystę su kanauninku ne vien dėl jo publicistinių gebėjimų bei politinio nusistatymo artumo. „Pasikalbi su Tumu apie politiką, tai išpažintis kaip ir atpuola“, – sakė humoro jausmą mokėjęs vertinti prieškario valstybės vadovas.
Šią pusiau anekdotinę remarką prisiminiau galvodamas apie šiandieninio savo komentaro turinį. Nepaprastas uždavinys: neišleisti iš akių gyvenamojo meto aktualijų, ko laukiama iš šios skilties rašytojų, o drauge – atsakyti į klausimus, kurių susikaupė per aštuonis mėnesius reguliaraus bendravimo su skaitytojais, iš pradžių Omni.lt, o paskui Balsas.lt portaluose.
Gerbiamieji, pirmiausiai norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie skyrėte laiko, skaitėte mano straipsnius, radote jo dar ir komentarams parašyti. Šiais laikais lengviausia yra kažką parašyti. Sunkiau – tai paskelbti. Bet visų sunkiausia – rasti skaitytoją. Todėl kai jau imi justi, kad susidaro ratelis beveik nuolatinių skaitytojų, vėl ir vėl sugrįžtančių prie tavo straipsnių, nepavargstančių rašyti pastabas ir kelti klausimus, norom nenorom pasijunti ne tik to dėmesio įvertinamas, bet ir įpareigojamas.
Apgailestauju, kad dažniausiai neturiu galimybių įsiterpti į pokalbius su skaitytojais tiesiogiai. Paprasčiausiai negaliu tiek skirti laiko grįžti vėl ir vėl prie parašytų straipsnių, „budėti“ prie jų ir atsiliepinėti į skaitytojų pasisakymus, kaip tai daro kai kurie kiti autoriai. Tekstą parašei, paleidai į viešumą ir jis – nebe tavo. Vėlesni patikslinimai, pasiaiškinimai, išsiteisinimai komentaruose nieko padėti nebegali. Todėl parašytais tekstais daugiau nebesirūpinu. Tačiau skaitytojų komentarus, prieš straipsniui nugrimztant į Balsas.lt archyvą, stengiuosi perskaityti. Jie sukelia minčių.
Todėl man ypač malonu padėkoti tiems skaitytojams, kurie, kaip man atrodo, supranta autoriaus intencijas, pateikia savo originalių minčių, pastabų, vertinimų. Tai pateisina pastangas – mintis žadina mintį, mąstymą, bendruomeninį ryšį, buvimo prasmės paiešką. Esu dėkingas ir kritiškai mano straipsnius vertinantiems. Autorius jokio tiesos monopolio čia nesisavina, tiesiog dėsto mintis, pats ieško atsakymų į klausimus, kurie jam rūpi. Žmonėms, kurie tuos atsakymus turi, nematyčiau pagrindo kartais taip aistringai ginčytis, jeigu kur su manimi nesutinka. Kadangi dažnusyk, kaip taikliai pastebėjo trimis žvaigždutėmis (***) savo tapatybę pridengęs vienas skaitytojų, tai – tikėjimo klausimas; netikinčių žmonių nėra: tik vieni tiki Dievu, kiti – stabu (politikos mesijais, televizijos „dangaus“ žvaigždėmis, horoskopų sudarinėtojais, saugumo viršininku ar jo „žymėtais atomais“, užliejusiais informacinę viešosios raiškos erdvę).
Vien padėkoti skaitytojams už atidumą bei reiškiamas nuomones pagrindas komentarui būtų aiškiai nepakankamas. Todėl norėčiau čia aptarti keletą dalykų, kurie, manau, galėtų būti pravartūs ateityje, siekiant aiškesnio ir konstruktyvesnio visuomeninio dialogo.
Viena iš populiariausių ir bene dažniausiai pasitaikančių (ne tik man adresuotų) skaitytojų pastabų yra maždaug tokia: na, gerai, mintys teisingos, bet kas iš to; kokie tolimesni veiksmai, ką daryti? Justi, kad dalis skaitytojų iš žurnalistų laukia „instrukcijų“ kaip jiems laikytis, ko griebtis, kaip „veikti toliau“...
Lūkesčiai nepagrįsti, žurnalistai tokio „veiksmų plano“ negali duoti ir vargu ar kada nors duos. Daugiausia ką gali atsakomybę už savo žodžius jaučiantys žurnalistai – tai paskatinti žmogų mąstyti, padrąsinti jį imti „galvoti savo galva“, priiminėti sprendimus savarankiškai, ne pagal „piaro“ specialistų režisuojamus planus. Kažkur skaičiau: priimdami sprendimus – kuriame savo likimą. Tad ar verta sprendimus daryti lengvabūdiškai?
Jeigu jau nuo ko nors „pradėti“, tai geriausia – nuo nedidelių dalykų. Tarkim, perskaičiuos straipsnį tuojau smeigtis rašyti komentarą ar verčiau „nepraleisti progos“, perfrazuojant garsųjį Prancūzijos prezidento posakį, kartais ir patylėti? Tai irgi – sprendimas, ir sprendimas – vertas pagarbos.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad komentarų turinys – dėmesio nevertas dalykas. Iš tiesų tai gana iškalbingas liudijimas apie visuomenės pajėgumą palaikyti viešą dialogą, racionaliai svarstyti klausimus, teikti siūlymus ir priiminėti sprendimus, įvertinančius daugelį aplinkybių ir aprėpiančius skirtingų socialinių grupių interesus.
Jeigu viešojoje informacinėje erdvėje konstruktyvaus visuomeninio dialogo potencialas yra tik toks, kokį randame populiariausiuose lietuviškuose portaluose (neabsoliutinu – pasitaiko labai išmintingų ir racionalių pasisakymų, bet jų – mažuma), tai kodėl mes tikimės daugiau, tarkim, kad ir iš Seimo? Juk tai tiesioginė mūsų pasirinkimo, t.y. jau priimtų sprendimų pasekmė. Politinė kultūra iš tikrųjų nurodo priežastinį ryšį tarp pilietinės visuomenės kokybės ir politinio elgesio bei valstybinės santvarkos. Pasak Vytauto Vardžio, kaip politinė visuomenė nėra homogeniška, t.y. vienarūšė, vienoda, taip ir įvairių jos sluoksnių politinė kultūra irgi skiriasi. Tačiau vargas tai politinei sistemai, kurios nejungia pakankamai vieninga politinė kultūra. Tokia sistema tampa nepajėgi pilnai tarnauti žmogui ekonominiu ar kultūriniu progresu bei gerove.
Štai kodėl į tuos „pasikalbėjimus“ viešojoje erdvėje aš žiūriu rimtai. Ne todėl, kad iš jų galėtų atsirasti kažkoks konkretus „veiksmų planas“ politinėms ar net konstitucinėms permainoms, kurios jau akivaizdžiai pribrendusios ir apie kurias kalba daugelis mąstančių apžvalgininkų, bet todėl, kad tokie forumai, jei tik palaikomi tinkamu tonu ir atitinkama bendravimo kultūra, brandina visuomenę, ugdo jos sąmoningumą, didina pilietinės atsakomybės potencialą, kurio mums taip trūksta.
Gerai suprantu, kad dalis to negatyvumo versmių nėra natūralios, spontaniškos kilmės. Žmonės eina tarnybą, gauna už tai algą. Vykdo savo viršininkų pavedimus, manydami atlieką „tam tikrą visuomeninės nuomonės formavimo darbą“. Bet tai – „pelių“ ir „kurmių“ galvojimas, mąstymas būtybių, gyvenančių tamsoje ir bijančių saulės šviesos.
Pasislėpimas kaip veiksena yra iš principo destruktyvi, visuomenę provokuojanti ir ją demoralizuojanti, todėl atsakomybės karštligiškai besikratanti raiškos forma. Tą pastebėjo jau Vincas Kudirka, savo „Tėvynės varpuose“ išjuokęs ochrankos pasiuntinius: „Iškelia ant lazdų dvi kepures ir šaukia: mes trys!“
Ne veltui vieno geriausių pasaulio dienraščių „Washington Post“ principinė profesinės etikos nuostata – jokių pseudonimų! Dar daugiau. Jų viešai deklaruojami įsipareigojimai – priesaikos lygio: „Washington Post“ reporteriai ir redaktoriai prisiekia bet kokią užduotį atlikti sąžiningai ir objektyviai. Visada išklausyti priešingą nuomonę. Nepalikti nuošalyje kaltinamųjų ir besiginančiųjų. Išsiaiškinti motyvus tų, kurie siekia primesti mums savo nuomonę; ir nuspręsti, ar tie motyvai kilnūs ar ne, ar jie aiškūs, ar paslėpti.“
Tai skatina ir skaitytojus atitinkamai elgtis. Apsilankykime to dienraščio portale (www.washingtonpost.com) ir netruksime pajusti kokybinius skirtumus tarp lietuviškų diskusijų ir amerikiečių komentarų.
Be abejo, galima sutikti su kolege Aušra Maldeikiene, kad „Lietuvos tragedija – praktiškai neegzistuojanti normali žiniasklaida“. Ji pati kuria savo produktą, pratina prie jo nekritišką vartotoją ir, neduodama alternatyvų, „sodina ant adatos“.
Bet tai – tik viena medalio pusė. Ir visuomenė turi būti verta kokybiškos žurnalistikos. Ji turi pajėgti atpažinti ir atskirti sąžiningą žurnalistinę raišką nuo tų, „kurie siekia primesti mums savo nuomonę“. Štai kodėl internetinėje erdvėje vykstantys nuomonių pasikeitimai, man regis, gali būti perspektyvūs brandesnei Lietuvos ateičiai ir pačios žiniasklaidos atsinaujinimui.
Juo labiau, kad kriterijai nėra jau tokie reliatyvūs, kaip kartais bando įrodinėti žurnalistų vardais žvangantys, tačiau elementarių žurnalistikos dėsnių nesuprantantys ar sąmoningai juos ignoruojantys tarybinės propagandos meistrai.
Pas mus paplitusi nuomonė, kad jeigu jau laikraštis ar TV kanalas privatus, tai savininko teisė manipuliuoti informacija kaip jam atrodo tinkama. Tokie standartai. Kitokių pavyzdžių nėra. Bet tai nereiškia, kad taip yra visur.
Štai jau minėtąjį „Washington Post“ 1933 m. kartu su savo šeima įsigijęs Eugene‘as Meyeris (šeimai laikraštis priklauso iki šiol) suformulavo „septynis principus“, kurie tapo kertiniais akmenimis dienraščio profesinių reikalavimų sistemai, tebegaliojančiai ir šiandien. Keletą iš jų verta pacituoti:
Svarbiausia laikraščio misija – perteikti tiesą taip, kaip ji suvokiama.
* Būdamas informacijos šaltiniu, laikraštis privalo laikytis padorumo taisyklių, kurios yra privalomos, kai rašoma apie privatų asmenį.
* Viskas, kas spausdinama laikraštyje, turi tikti tiek jaunam, tiek senam.
* Laikraštis tarnauja savo skaitytojams ir visuomenei, o ne asmeniniams savininko interesams.
* Pasirinkęs tiesos kelią, laikraštis turi būti pasirengęs, jei reikės, atsisakyti materialinės gerovės. Laikraštis neturi atstovauti jokiems išskirtiniams interesams, privalo būti sąžiningas ir nepriklausomas, objektyviai vertinti įvykius ir visuomenės veikėjus.
Štai kaip „Washington post“ profesinės etikos kodeksas apibrėžia žurnalisto pareigą: „išklausyti neturinčius balso; vengti paniekos ir kitų žeminimo; atvirai ir nuoširdžiai bendrauti su savo skaitytojais“.
Atskiru skyreliu apibrėžiamas reporterio vaidmuo, kuris įpareigoja žurnalistus būti „scenos darbininkais, o ne jos žvaigždėmis, rinkti informaciją, o ne patiems ją kurti“. Pabrėžiama, kad rinkdami informaciją reporteriai visada privalo likti reporteriais, nesusitapatinti „su policijos pareigūnais, gydytojais ar kuo kitu. Jie privalo likti žurnalistais.“
Apie sąžiningumą sakoma štai kas: „Post“ reporterių ir redaktorių pareiga – rašyti sąžiningai. Yra daug nuomonių apie objektyvumą, bet sąžiningumo sąvoka visų redaktorių ir reporterių turi būti suprantama vienodai. Rašydami atsiminkite:
* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei praleisti reikšmingi ir ypatingai svarbūs faktai. Sąžiningumas – tai garbingai ir iki galo parašytas straipsnis.
* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei menkavertė informacija pateikiama kaip ypač svarbi. Sąžiningumas šiuo atveju būtų kokybiškos informacijos pateikimas.
* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei jame sąmoningai ar nesąmoningai klaidinami ar apgaudinėjami skaitytojai. Sąžiningumas – tai dorumas ir pagarba skaitytojui.
* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei reporteris perša savo pažiūras ar principus subtiliai juos pridengdamas neigiamą atspalvį turinčiais žodžiais: „atsisakė“, „nepaisant“, „tyliai“, „pripažinti“, „masyvus“. Sąžiningumas – tai paprastumas, o ne trumpalaikio efekto siekimas.
Laikraštyje „Washington Post“ egzistuoja griežta riba tarp informacinių pranešimų ir redakcijos nuomonės. Skaitytojas žino, kad faktus jis ras žinių skyriams skirtuose puslapiuose, o įvairių įvykių vertinimus – redakcijos skiltyje. Tačiau etikos kodeksas pabrėžia, jog šitoks „atribojimas jokiu būdu nereiškia, kad informaciniai pranešimai gali būti pateikti nesąžiningai ar neišsamiai, o įvykių analizė ir komentarai – lėkštai“.
Apie nacionalinius ir bendruomenių interesus ten pat skelbiama: „Washington Post“ pagrindinis tikslas – atspindėti nacionalinius ir įvairių bendruomenių interesus. Mes manome, kad šie interesai atspindimi pateikiant kiek galima išsamesnę informaciją. Be to, būtina žinoti, kad federalinės vyriausybės pareigūno nuomonė ne visada išreiškia nacionalinius interesus, o vietinės valdžios pareigūno pretenzijos gali prieštarauti jo atstovaujamos bendruomenės interesams.“
Taigi, grįžtant prie to paties „veiksmų plano“. Ar nebūtų gera idėja pradėti nuo tų nedidelių dalykų – kiekvieno iš mūsų galimybių ribose pabandyti saugoti viešąją erdvę nuo bereikalingo „informacinio triukšmo“, orientuotis ne į Lietuvoje „nusistovėjusius“, bet į demokratiniame pasaulyje galiojančius ir sąžiningą bei prasmingą visuomeninį dialogą laiduojančius viešosios komunikacijos etinius standartus? Būtų didelis žingsnis pirmyn, jeigu bent komentarų skiltyse galima būtų pajusti skaitytojų pranašumą prieš žurnalistikos vardu dengiamą propagandą.
Vaižgantu pradėjau, Vaižgantu norėčiau ir pabaigti. Prisimenate: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano! Lininiai, arielkiniai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet mano broliai”.
Filosofas Juozas Girnius sykį yra pastebėjęs: „Tikrovę visada sunku priimti, bet vargas tas, kad ir kova prieš tikrovę turi remtis jos respektavimu. <…> Tik vieno nusistatymo priėjau: pripažinti rūpesčius, bet paneigti aimanas. Rūpesčiai reiškia veiklos uždavinius, o aimanos – tik neramios sąžinės neteisų teisinimąsi“.
Vaižganto pasakymas nėra perdėto patoso žodžiai, jais kalba nuoširdus ir ištikimas tėvynės patriotas. Tai kas, kad Lietuva „vyžota“ ar kad nemaža lietuvių yra „padliecai“.
Branginama ne vyžos ar apsileidimas, o pati žmonių bendrija, su visu jos kultūriniu ir istoriniu paveldu, nepaisant vyžų, skurdo ar tamsos. Atsakomybės jausmo savai žemei, davusiai gyvastį ir suformavusiai žmogų, negali mažinti nei vyžos, nei skurdas, nei tamsa, nes visa tai jos šviesoje tėra uždaviniai, įpareigoją kurti visiems skaidresnę ateitį. Būtų tikras savo moralinės menkystės liudijimas išsižadėti savosios tautos dėl „vyžų“: skurdas (ar apskritai žemesnis kultūrinis lygis) nėra gėda, bet tikra gėda yra gėdytis savo tautos dėl to, kad ji vyžota...
