Atlikėjos mama pusfinalio dieną jaudinosi ne vien dėl Monikos – tą pačią dieną ligoninėje sunegalavusi atsidūrė jos maža anūkėlė: „Mano gyvenime po vieną streso priežastį nebūna. Prieš pat Monikai einant į sceną gavau žinutę, kad mažylei temperatūra pakilo“, – pasakoja R. Liubinienė.
„Labai jaudinausi, labai laukiau, po to, kai Monika pasirodė, buvo žymiai lengviau kitų pasirodymų klausyti. Kai pasakė, kad Lietuva išėjo į finalą, taip rėkiau kambary, kad nežinau, stogo vos nenukėlė. Tėtis nesuprato, kas vyksta, šokinėjau kaip aštuoniolikametė.
Žinojau, ką tai jai reiškia, žinojau, kaip ji norėjo to, kaip siekė. Tą lietuvių kalbą ji tikrai nuoširdžiai nešė ir aš manau, kad visi ja patikėjo“, – kalba pašnekovė.
Moteris atvira – ją itin pradžiugino vienas dalykas: „Vakar pasidžiaugiau, po nacionalinės atrankos buvo nemažai negatyvo, o vakar – tiek palaikymo... Susigraudinau. Labai noriu visiems padėkoti už palaikymą.
Net jei daina kažkam nepatiko, tai mūsų lietuvaitė, lietuviška daina. Tas palaikymas – tikrai nuoširdus. Monika tai jaučia“.
Paklausta, ar jau spėjo pabendrauti su į finalą keliaujančia dukra, Rita patikina, gavusi iš Monikos balso žinutę iškart po pusfinalio.
„Ji visada mums vakare mums parašo ar paskambina. Ir vakar naktį atsiuntė balso žinutę, kad viskas gerai, sakė, kad dar nesupranta, kas įvyko, bet važiuoja ilsėtis į viešbutį.
Ji pasirūpina visada, kad mūsų spaudimai nesukiltų, valandą iki pusfinalio rašė, klausė, ar nesukilo. Ji labai rūpestinga. Kaip tik gali, arba balso žinute, ar skambučiu, bendrauja. Aš pati neskambinu, ji užsiėmusi, paskambina pati“, – dukra džiaugiasi R. Liubinienė.
Pasak dainininkės mamos, Monikos kūrybos procese tenka sudalyvauti ir jai pačiai – dukra pasiteirauja, ar mamai patinka vieni ar kiti dainos žodžiai. Visgi, dažniausiai idėja lieka nepakitusi – pasak Ritos, Monikai pagalbos nereikia – ji tik nori mamos pritarimo.
O apie kurią vietą finale pasvajoja muzikantės tėvai? „Visiškai nesvarbu. Pirma vieta yra labai svarbu, o toliau – ne. Aš pati dirbu su koncertuojančiais ir konkursuose dalyvaujančiais vaikais. Tam mažam žmogeliukui irgi svarbu ne laimėti, o dalyvauti.
Man muzika yra Dievo duotas reiškinys, kuriuo reikia džiaugtis. Tas džiaugsmas turi būti visiems. Man visiškai nesvarbu, kurioje vietoje ji bus. Ukrainiečiams dabar labiausiai reikia pasaulio palaikymo, nudžiugčiau, jei jie būtų pirmi“, – tikina R. Liubinienė.
Monikos tėvai į Turiną nevažiavo – pasiliko Klaipėdoje. Rita Liubinienė patikina, jog taip geriau visiems. O ir jaudinasi čia būdama dėl dukros gerokai mažiau ¬– mintis nukreipti puikiai padeda darbas.
„Jei ji būtų pasakiusi, kad jai mūsų reikia tenai, būtume viską metę ir važiavę. Taip jai geriau, ji kai būdavo maža ir eidavo į sceną, norėdavo, kad mes neitume, nes tada labiau jaudindavosi. Tarpdury stovėdavau. Ji šalia turi puikią komandą šalia.
Paskutinėmis dienomis džiaugiausi, kad yra darbų. Pirmadienį neturiu pamokų, ieškojau veiklos, kad tik nesėdėčiau viena be veiklos. Šiaip mėgstu būti viena su savo mintimis, o pirmadienį man buvo labai sunku.
Darbas mane labai atjungia nuo minčių, jaudulio. Vakar darbe labai jautėsi, kad aš jaudinausi, ant kaktos parašyta“, – juokiasi moteris.
Prabilus apie ryšį tarp mamos ir garsios dukros, Rita šypteli – jų ryšys nepaprastai glaudus jau nuo Monikos vaikystės ryšys. „Mano anyta sakydavo kad Monika – sijoninė mergaitė.
Paskui ji turėjo savo gyvenimą, paauglystę, išdykavo. Viską leidau pajausti, visą džiugesį vaikystės ir jaunystės, bet norėjau būti ta draugė, su kuria ji galėtų pasidalinti išgyvenimais ir klausimais.
Aš jai visada sakydavau, kad esu raudų siena, kuriai ji gali išsikalbėti ir visada būsiu už ją. Pas mus labai didelis ir stiprus ryšys“, – pasakoja R. Liubinienė.
Pasak moters mamos, Monika – labai subtili, jautri, nuoširdi. „Jos neapgausi, ji labai visa oda jaučia, kada žmonės būna nenuoširdūs.
Vaikystėje ji būdavo rami. Išdykavimui nebuvo laiko – visą jį atimdavo muzikos mokykla, smuikas, šokiai. Paauglystėje ir išdykaudavo, pasiausdavo su draugais, ir vakarėlių būdavo. Gyveno tipišką paauglystės laikotarpį. Kada išdykauti, jei ne vaikystėje. Vaikai turi išdykauti“, – svarsto pašnekovė.
Muzikalumo genų Liubinų šeimoje ieškoti toli nereikia – muzikuoja joje visi. Tiesa, pasak R. Liubinienės, dėl dukros noro būti profesionalia muzikante tėvams buvo kilę nemažai abejonių.
„Ir aš, ir mano tėtis buvome labai muzikalūs ir mano teta buvusi dainininkė. Ir tėtis, nors ir teisininkas, bet nežinodamas natų puikiai groja gitara. Monika kaip kempinė, viską sutraukė.
Paskui, kai matai, kad vaikas muzikalus, samdai mokytojus. Parinkome jai puikius mokytojus, kurie jai ne tik muzikos žinių davė.
Mes žinome, kad muziko kelias nėra lengvas, yra paprastesnių būdų uždirbti pinigus – atsisėdi kontoroje ir dirbi. Bet žinote, jei nuoširdžiai dirbi, visur yra atsakomybė, nėra lengvų darbų. Galvojome, kad bus kitaip“, – atsidūsta pašnekovė.
Monikai Liu gyvenimas užsienyje – nesvetimas: mergina krimto mokslus JAV, kurį laiką gyveno Londone. Pasak Ritos, šis laikotarpis buvo tikrai sudėtingas:
„Buvo didžiulis elgesys ir nerimas. Nuolatinis nerimas – jei suserga ar kažkas kito nutinka, žiūri į ją per Skype ir nieko negali padaryti, negali padėti. Buvo labai sunkių momentų. Bet negalima vaiko prisirišti prie kojos.
Vaikas yra asmenybė, aš negaliu, neturiu teisės jam neleisti gyventi ir rinktis. Ji pasirinko, o mes padėjome kiek galėdami“.
„Linkiu jai vidinės ramybės. Ji viską labai gerai daro, moka susivaldyti ir susikaupti. Man tai – atradimas. Prieš tokią auditoriją išeinant, balsas lengvai gali suvirpėti iš jaudulio – o jos nevirpa“, – pasididžiavimo dukra neslepia Rita Liubinienė.
