„Jei žmogus kuriam laikui neturi prieigos prie socialinių tinklų, pavyzdžiui, sugedo telefonas ar nėra interneto, ir apima didžiulis nerimas, panika, pyktis – tai gali išduoti priklausomybę socialiniams tinklams. Visgi, kitu atveju, ilgą sėdėjimą socialinėje erdvėje gali paskatinti ir nuobodulys, neturėjimas, kuo užsiimti.
Svarbu paminėti, kad kol kas nei tarptautinė ligų klasifikacija, nei gydytojai nėra priskyrę šios priklausomybės prie psichiatrinės diagnozės, apie tai šiuo metu kalbama bendrais bruožais ir keliamos hipotezės“, – kalba psichologė Aurelija Ananjevaitė.
Stebint kitų nuotraukas – neviltis ir nusivylimas
Nuolatinis kitų žmonių gyvenimo akimirkų stebėjimas psichologės teigimu, labai stipriai veikia psichologinę būseną.
„Kuomet kalbuosi su paaugliais, dažnai išgirstu nusivylimus, kad draugai į socialinius tinklus kelią įdomias nuotraukas, nuolat keliauja, o besiskundžiantys neturi kuo pasidalinti.
Tuomet žmogų užvaldo labai didžiulis nusivylimas savo gyvenimu, keliami vidiniai klausimai: kodėl esu toks menkas, nieko nevertas, kad mano gyvenime nieko nevyksta? Kada to nusivylimo daug ir žmogus save nuvertina, jis ilgainiui ima savęs negerbti ir dėl to vėliau atsiranda daugybė psichologinių problemų, kaip nerimo sutrikimai, depresija ar kiti sunkumai.
Siekiant to išvengti, pirmiausia būtina susivokti realybėje ir atsakyti, ar tikrai gyvenime gali būti tiek tobulumo, kaip vaizduojama? Turime išmokti suprasti, kad kiekvieno gyvenime yra tiek gražių, tiek skaudžių bei sunkių akimirkų ir jos visos mus daro tvirtesniais bei stipresniais žmonėmis.
Be to, esu pastebėjusi, jog kuo daugiau žmogus kelia gražių, tobulų nuotraukų, tuo jo vidiniame pasaulyje yra niūriau, tuo labiau jis jaučiasi menkas ir savimi nepasitikintis, o socialiniai tinklai yra galimybė sukurti iliuziją, jog viskas yra atvirkščiai“, – tikina Aurelija Ananjevaitė.
Intymios akimirkos ir asmenukės
Psichologės nuomone, kuo daugiau socialiniuose tinkluose dalinamasi asmeniškomis, intymiomis gyvenimo akimirkomis, tuo labiau siekiama į save atkreipti dėmesį. Vis dėlto, šią siekiamybę dažnai turi žmonės, kuriems realiame gyvenime trūksta palaikymo, supratingumo bei šilto žmogiško ryšio.
„Kitas dažnas reiškinys socialinėje erdvėje – nuolatinės asmenukės ir tai rodo žmogaus polinkį į narcisizmą bei norą sulaukti kuo daugiau dėmesio. Visgi, pats narcisizmas reiškia, kad žmogus nori dėmesio dėl to, kad nepasitiki savimi, nepriima savęs tokio, koks yra.
Tokie žmonės yra linkę ignoruoti savo silpnybes, trūkumus ir iškelti tik savo stipriąsias puses, išpūsti savivertę, kas pasako, jog žmogus gerai nepažįsta savęs, jaučiasi nuvertinamas aplinkinių ir tokiu būdu siekia būti įvertintas. Taigi, iš viso to ir gimsta tas didelis noras nuolat save afišuoti ir kelti savo nuotraukas“, – nurodo A. Ananjevaitė.
Kaip tai veikia bendravimo įgūdžius?
Klinikinė psichologė Giedrė Kivylienė tvirtina, kad žmogus yra socialinė būtybė ir nenuostabu, kad jam reikia kito žmogaus, nepaisant to, ar tai yra gyvas bendravimas, ar socialinė erdvė.
„Jei pavyksta suderinti abu bendravimo būdus su tais pačiais žmonėmis, tai mus tik dar labiau praturtina. Turėdami paskyrą socialiniame tinkle duodame žinutę aplinkiniams apie save – užsitikriname savo socialinį statusą, kartu gauname dėmesio bei pripažinimo. Taip pat patenkiname savo smalsumą domėdamiesi kitais.
Socialiniai tinklai suteikia daug asmeninės laisvės, tačiau ir atsakomybės rinktis, ko dažnai stokojame realiame gyvenime: kokį susikursime profilį, kokias žinias pateiksime apie save, kokias nuotraukas įkelsime, ką ištrinsime, ką pasisakysime komentare, kaip sureaguosime į draugo pasidalinimą, ką priimsime ar pakviesime į draugų tarpą.
Patys nusprendžiame, kokia bus parodomoji fasadinė „aš“ pusė, o ką pasiliksime apie save sau. Socialiniai tinklai yra puiki erdvė eksperimentuoti bei tikrinti savo tapatybę, o tai ypač aktualu paauglystėje, kai tapatybė tik formuojasi“, – mintimis dalinasi Giedrė Kivylienė.
Anot psichologės, jei tuo pat metu bendraujame socialinėje erdvėje su kitu žmogumi, o į šalia esantį nekreipiame dėmesio, akivaizdu, kad kažkas realiame bendravime gali sutrikti, ypač jei antrasis pašnekovas taip pat yra įlindęs į savo socialinius tinklus.
„Šiuolaikinio žmogaus uždavinys yra nelengvas, ypač kai kalbame apie vaikus, už kuriuos atsakingi suaugę. Kaip gebėti ryte atsikėlus pirmiausia matyti ne socialinio tinklo pranešimus, o pastebėti šalia esančio žmogaus akis, jau tampa iššūkiu. Manau, kad šiandien ypatingai turime skirti laiko savistabai ir sąmoningumo didinimui, stebint savo įsitraukimą į socialinius tinklus kasdieniame kontekste, nes nepaisant to, kad daug gauname momentiškai, nepastebimai galime netekti paties svarbiausio – gyvo ryšio su brangiais žmonėmis ir net pačiu savimi.
Yra nemažai pavojų, kai pernelyg didelis įsitraukimas į socialinių tinklų gyvenimą sukuria iliuziją apie kitus ir save, kai aktyvus dalyvavimas šioje erdvėje tampa būdu vengti realaus gyvenimo, santykių, įsipareigojimų, iš ko nedažnai atsiranda psichinės sveikatos negalavimų“, – aiškina pašnekovė.
Vis dėlto, psichologė Giedrė Kivylienė pateikia kitokią nuomonę apie nuolatinį kitų gyvenimo akimirkų stebėjimą ir teigia, kad reikia išmokti jais pasidžiaugti ir eiti kurti savo „tobulo“ gyvenimo.
„Matyti iš tiesų laimingus žmones arba tik save taip pateikiančius socialiniuose tinkluose, psichologiškai yra kur kas geriau, nei stebėti negatyvius įvykius. Kokį matome mus supantį pasaulį, tokį gyvenimą kuriame patys.
Pavydas ir lyginimasis su kitais žmonėmis yra viena nelaimingumo priežasčių, todėl kreipkime dėmesį į savo mintis, į pozityvius ir teigiamus dalykus, mokykimės džiaugtis kitų sėkme, laime ir nepastebėsime, kaip patys tokiais tapsime. Ar tai yra lengva? Tikrai ne. Bet šiam mokymuisi turime visą gyvenimą“, – atsako Giedrė Kivylienė
