Apie tai, kaip vyksta darbas Skubios pagalbos skyriuje, kas jame turi pirmenybę ir kokių kuriozų pasitaiko, pasakoja RVUL vyresnysis skubiosios medicinos gydytojas, knygos „Pragaro ambulatorija“ autorius Andrius Černauskas.
Pirmenybė – sunkiausiems
Kalbėdamas apie Skubios pagalbos skyrių gydytojas A. Černauskas pirmiausiai išskiria kelias nedelsiant medicininę pagalbą gaunančių pacientų kategorijas – tai politrauma, insultas, apsinuodijimas ar kitos gyvybei pavojingos medicininės būklės.
„Gavę pranešimą apie atvykstantį pacientą ruošiamės – pasikviečiame skirtingų sričių gydytojus, perspėjame kompiuterinės tomografijos kabineto darbuotojus. Ypač kalbant apie insultą, kiekviena minutė yra „auksinė“, todėl stengiamės viską optimizuoti. Prioritetas skiriamas ir intoksikuotiems pacientams. Dažniausiai tai būna suicidinių ketinimų turintys žmonės, išgėrę daug vaistinių preparatų ar kitų gyvybei pavojingų medžiagų.
Prie skubiausių pacientų priskiriami ir tie, kuriems, pavyzdžiui, prasidėjo sepsis ir sutriko net kelių organų sistemų veikla. Taip pat jaučiantys stiprų skausmą krūtinėje, panašų į infarktą, ar stiprų skausmą kitose kūno vietose, taip pat nukraujavę pacientai, pirmą kartą patyrę traukulius, su sutrikusia sąmone. Pandemija išryškino ir su kvėpavimo nepakankamumu susijusias ūmines būkles – jei į Skubios pagalbos skyrių atvežtas žmogus dūsta, jis irgi nedelsiant patenka į mūsų komandos rankas“, – vardija gydytojas.
Paklaustas, ar tai reiškia, kad atvykus į Skubios pagalbos skyrių su galūnės trauma, teks palaukti ilgiau, A. Černauskas ramina, kad jei trauma sunki – atviras lūžis ar stiprus kraujavimas, – tokiam pacientui tikrai nereikės ilgai laukti. Kitais atvejais nustatyti, ar galūnė lūžusi, padės rentgeno tyrimas, tačiau tokia būklė nekelia pavojaus gyvybei, todėl pacientui gali tekti palaukti kiek ilgiau. Gydytojas pabrėžia, kad būtent todėl pacientas gali pasirinkti: važiuoti į Skubios pagalbos skyrių (jei po traumos galūnės funkcija blogėja, skausmas didėja) ar kreiptis į polikliniką pas budintį gydytoją arba pas šeimos gydytoją.
„Aktyvuoti komandą“
Apie atvykstančius politraumą patyrusius pacientus Skubios pagalbos skyriaus personalą greitosios medicinos pagalbos (GMP) dispečeriai informuoja dar pakeliui. Tada skyriuje galima išgirsti kodinę frazę „aktyvuoti komandą“. Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas aiškina, kad vos gavus informacijos apie atvežamą sunkios būklės pacientą, pagal matomus ir įtariamus sužalojimus aktyvuojama politraumos komanda.
„Standartinę komandą sudaro skubiosios medicinos gydytojas, chirurgas, dvi slaugytojos, radiologijos technologas, laboratorijos darbuotojas, slaugytojo padėjėjas. Jei įtariame, kad bus kitokių sužeidimų, kviečiame ortopedą traumatologą, urologą, ginekologą, neurochirurgą, kraujagyslių chirurgą, kitus specialistus. Gavę tyrimų rezultatus dėliojame operacijos planą – kuri patologija bus operuojama pirmiausiai. Jei, pavyzdžiui, lūžusi galūnė ir yra vidinis kraujavimas pilvo srityje, tuomet pradedame nuo tos patologijos, kuri kelia didžiausią pavojų žmogaus gyvybei – šiuo atveju, vidinio kraujavimo.“
Paklaustas, ar darbas Skubios pagalbos skyriuje primena filmų scenas, kuriose gydytojų komanda bėgte veža pacientą į reanimacinę palatą ar operacinę, A. Černauskas pripažįsta, kad tokių situacijų kasdieniame darbe netrūksta – dažniausiai esant jau minėtoms sunkioms politraumoms. Taip pat, kai į pagrindinę jo darbo vietą – reanimacinę palatą, – vienu metu įvežami keli sunkios būklės pacientai.
Tada reikia nedelsiant sudėlioti planą, kokia procedūra kuriam pacientui bus atliekama pirmiau, kokį pacientą galima perduoti kolegoms į operacinę. „Kartais išvažiavus ir palatos su stabilios būklės pacientu, transportavimo metu situacija pablogėja, tada renkamės į kurią pusę bėgti – atgal ar į reanimacijos skyrių. Taip sprendžiamas net ir gyvybės ar mirties klausimas. Būna, kad nespėjame atsikvėpti, o gelbėti reikia jau kitą sunkios būklės pacientą. Laimė, tokios situacijos nebūna labai dažnos“, – pasakoja A. Černauskas.
Kaip įvertinti būklę?
Apie 20 proc. į RVUL Skubios pagalbos skyrių besikreipiančių pacientų būna hospitalizuojami, o 80 proc. po gydytojo apžiūros išleidžiami ambulatoriniam gydymui. Skubiosios medicinos gydytojas A. Černauskas sako, kad dalis jų atvyksta su minimaliais simptomais ar besiskųsdami lėtinėmis ligomis – jie turėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Kita vertus, medikas pastebi ir priešingą tendenciją – žmonės delsia kreiptis skubios pagalbos bijodami, kad jų priims, todėl atvyksta jau būdami kritinės būklės.
Paklaustas, kaip medicininio išsilavinimo neturinčiam žmogui įvertinti savo būklės rimtumą ir ar apskritai jis tai turėtų daryti, A. Černauskas sako, kad abejojantys dėl būtinybės vykti į Skubios pagalbos skyrių turėtų sau atsakyti į kelis klausimus. „Mes tikrai nesitikime, kad žmonės įvertins savo būklę profesionaliai, kaip tą daro gydytojas. Visgi jie gali palyginti pojūčius su anksčiau patirtomis panašiomis būklėmis. Pavyzdžiui, jei skauda galvą ir skausmas „pažįstamas“, galbūt pritrūko laiku išgertos ar papildomos tabletės. Tačiau jeigu skausmo pobūdis pasikeitė, pavyzdžiui, šį kartą skauda ne kairę galvos pusę, o visą galvą, skausmas „aštrus“, dingsta sąmonė, tuomet tikrai reikėtų kreiptis pagalbos. Gali nuskambėti nejautriai, tačiau jei pacientą ištiko kokia nors medicininė „bėdelė“ ir kyla mintis „tik pasitikrinti“, tai dažniausiai bus atvejis, kai į Skubios pagalbos skyrių kreiptis nereikia.
Jei visgi žmogus atvažiavo į Skubios pagalbos skyrių, laukia ir mato, kad vėliau atvažiavę pacientai pas gydytojus pakliūna anksčiau už jį – reiškia, kad jo būklė nereikalauja skubios pagalbos. Skubios pagalbos skyrius pirmiausiai skirtas tiems žmonėms, kuriems reikia skubios pagalbos. Jie yra mūsų prioritetas, esame pasiruošę jiems padėti, gelbėti jų gyvybes. Visus kitus taip pat priimame ir atidžiai apžiūrime, bet tik tada, kai mūsų pagalbos nelaukia skubūs pacientai. Neretai pasitaiko komentarų, kad net asocialūs ar neblaivūs asmenys pas gydytoją patenka pirmiau. Bet jie patenka pirmiau, nes dažniausiai turi sudėtingesnę patologiją“, – pasakoja gydytojas.
Jis pataria važiuojant į Skubios pagalbos skyrių nepamiršti kartu pasiimti asmens tapatybės dokumento, prisiminti vartojamų vaistų pavadinimus ar bent nuo kokių ligų jie vartojami. Taip pat pravartu pasiimti knygą ar žurnalą, mobilųjį telefoną ir pakrovėją – jei tektų ilgiau palaukti.
Skyriaus kuriozai
Gydytojas A. Černauskas pasakoja, kad Skubios pagalbos skyriuje jam tenka susidurti ir su kuriozinėmis situacijomis. Jis prisimena, kad kartą nuodugniai apžiūrėjus pacientą, atlikus visus įmanomus reikalingus tyrimus ir rekomendavus kreiptis į šeimos gydytoją, pacientas nuvažiavo tiesiai į kitos ligoninės Skubios pagalbos skyrių. Į atmintį įstrigo ir kitas pacientas – įėjęs į kabinetą jis atsisėdo, šalia ant stalo pasidėjo spragėsių dėžę ir pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją.
„Dar vienas pacientas atvyko į Skubios pagalbos skyrių dėl skausmo krūtinėje, patekęs pas mane į kabinetą atsisėdo priešais ir rodydamas pirštu į vieną tašką krūtinėje pasakė, kad jam šį tašką skauda 10 metų. Jis nejuokavo – nuoširdžiai norėjo čia ir dabar išsiaiškinti to skausmo priežastį. O štai kolegos pasakojo apie tikrą atvejį, kai iš slaugos ligoninės su gydytojo siuntimu buvo atvežta pacientė dėl alopecijos, t. y., plaukų slinkimo. Kolegos taip ir nesugalvojo, kaip būtų galima skubiai padėti šiai pacientei“, – šypsosi A. Černauskas.
Nepaisant didžiulio krūvio ir kartais pasitaikančių kuriozinių situacijų, skubiosios medicinos gydytojas sako norintis padėkoti pacientams ir jų artimiesiems už kantrybę, kurios kartais prireikia dėl Skubios pagalbos skyriaus darbo ypatumų, o taip pat ir ligoninės komandai: „Labai noriu padėkoti visų RVUL skyrių kolegoms. Tiems, kurie daugybę metų dirba šioje ligoninėje ir nė dienai nepamiršta, kokioje ligoninėje dirba (skubios pagalbos), nepavargsta, nenumoja ranka, neatsisako padėti ir labai profesionaliai sureaguoja į mūsų pagalbos prašymus. Kai guldome dar, ir dar, ir dar vieną pacientą, kai tenka perkelti, pergrupuoti pacientus į kitas palatas, „paskolinti“ lovą kito profilio pacientui, rasti vietos naujiems sunkios būklės pacientams ar atvykti iš namų sudėtingai operacijai.“
Dalia Smagurauskaitė, Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė
