Prezidento B. Obama „pasaulio be branduolinių ginklų“ kvietimas ir jo susitarimas su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu siekti šio tikslo padėjo atgaivinti prieš du dešimtmečius pasibaigus Šaltajam karui iš užsienio politikos darbotvarkės iškritusį klausimą. Antra vertus, pastaraisiais metais branduolinis nusiginklavimas nebuvo visiškai pamirštas. 2007 m. keturi diplomatijos sunkiasvoriai – buvę JAV valstybės sekretoriai George Shultz ir Henry Kissinger, buvęs gynybos sekretorius William Perry ir buvęs Senato ginkluotosios kariuomenės komiteto pirmininkas Sam Nunn – išreiškė aistringą poziciją apie pasaulį be branduolinių ginklų. Prieš kelias savaites Romoje G. Shultz, W. Perry ir S. Nunn kartu su buvusiu Sovietų lyderiu Michailu Gorbačiovu susėdo su TIME redaktoriaus pavaduotoju Romesh Ratnesar. (Prie jų taip pat prisijungė buvęs Sovietų užsienio reikalų ministras Aleksandras Bessmertnychius ir generolas Vladimiras Dvorkinas.) Grupė diskutavo apie progreso galimybes, Iraną, Šiaurės Korėją bei apie branduolinių ginklų patekimo į teroristų rankas grėsmę. Ištraukos:
TIME: Pastaruosius kelerius metus jūs visi keturi kalbate apie pasaulio be branduolinių ginklų idėją. Praeitą mėnesį Prahoje prezidentas Obama tai paskelbė savo administracijos užsienio politikos tikslu. Kokia buvo to reikšmė?
Shultz: Prieš pasakydamas savo kalbą Prahoje, prezidentas Obama Londone susitiko su Rusijos Federacijos prezidentu Medvedevu ir jie paskelbė jungtinį pranešimą, kuriame įsipareigojo, kad abi šalys sieks pasaulio be branduolinių ginklų. Ir Prahos kalba, kuri, mano nuomone, buvo jaudinanti, buvo paremta tuo pareiškimu.
Aš sėdžiu šalia prezidento Gorbačiovo – maždaug prieš dvidešimt metų Reikjavike [JAV-Sovietų Sąjungos viršūnių susitikime] jis ir prezidentas Reagan padarė panašaus pobūdžio pareiškimą. Kai aš grįžau namo iš Reikjaviko – jūs prisimenate, ponas Prezidente, Margaret Thatcher nešiodavosi nedidelį rankinuką – ji atvyko į Vašingtoną ir pakvietė mane į Britanijos ambasadoriaus rezidenciją. Ir ji pamojo man su tuo rankinuku. Ji pasakė: „George, kaip tu galėjai ten sėdėti ir leisti prezidentui sutikti dėl pasaulio be branduolinių ginklų?“ Ir aš pasakiau: „Na, Margaret, jis yra prezidentas... ir aš palaikiau jo nuomonę!“ Bet šį kartą, manau, yra labai didelis pritarimas. Man būtų įdomu, kokia reakcija buvo Rusijoje.
Gorbačiovas: Būkime atviri – branduolinio nusiginklavimo procesas sulėtėjo. Branduolinio klubo narės nerodė gero pavyzdžio kitoms šalims. Jos pamiršo apie savo įsipareigojimus Branduolinio ginklo neplatinimo sutartyje, ir, gana suprantama, kad mes visi buvome susirūpinę dėl tokios situacijos. Aš manau, kad tai, ką padarė du prezidentai... nusimanantys žmonės Rusijoje sutiko labai pozityviai. Svarbiausias dalykas yra tas, kad [ginklų sumažinimo] procesas atsinaujina, ir, manau, kad bendra reakcija ne tik dviejose mūsų šalyse, bet ir pasaulyje yra teigiama. Žmonės yra laimingi, kad tai vyksta. Jūs pasakėte, kad tai buvo istorinis pareiškimas ir aš su tuo sutinku.
TIME: Tai koks kitas žingsnis?
Nunn: Kalbant apie branduolinį pavojų, mes esame tame, ką aš vadinu „puikia audra“ [išsireiškimas nurodantis į tuo pat metu vykstančius kelis reiškinius, kurie pavieniui būtų daug mažiau pavojingi nei jų kombinacija]. Duomenys apie branduolinius ginklus yra paplitę visame pasaulyje. Nemažai šalių yra pradėję sodrinimą – ne tik Iranas ir Šiaurės Korėja. Yra paplitusi technologija ir žinojimas, kaip pasidaryti, ir dar yra teroristai, kurie nori panaudoti šiuos ginklus, jei juos gaus.
Aš mąstau apie šešis ar septynis pačius svarbiausius dalykus. Jei turėčiau nurodyti vieną, kuris JAV ir Rusijai būtų svarbiausias, tai būtų surasti būdą, kaip kartu dirbti priešraketinės gynybos klausimu. Nes jei mes galime kartu dirbti ir įkalbėti kitas šalis prie mūsų prisijungti bei suprasti vieni kitus gynybos sistemų klausimais – ką mes ruošiamės daryti ar nedaryti – tada, tam tikru momentu, mes pagalvosime, kodėl mums reikia visų tų puolamųjų pajėgų, kurios kelia pavojų ne tik abiem mūsų šalims, bet ir visam pasauliui? Mano antrasis prioritetas yra tas, kurio jau buvo imtasi, bet dar reikia daug padaryti – mes visame pasaulyje turime užtikrinti duomenų apie branduolinius ginklus saugumą. Ir šiuo klausimu JAV ir Rusija turi veikti kartu kaip partnerės. Mes kartu dirbome nuo 9 dešimtmečio pradžios, bet mes turime tai paversti globalia partneryste ir įkalbėti kitas šalis prie mūsų prisijungti.
TIME: Daugelis šalių, ne tik Iranas ir Šiaurės Korėja, bet ir Pakistanas, Indija, Izraelis, branduolinius ginklus mato ne tik kaip itin svarbius savo saugumui, bet ir nacionaliniam prestižui. Kaip juos įkalbėti tapti pasaulio be branduolinių ginklų vizijos šalininkais? Ar ši vizija gali būti eksportuojama?
Perry: Vizija gali būti eksportuojama, bet tik tada, jei JAV ir Rusija prisiims lyderystės poziciją. JAV ir Rusija turi 95 proc. visų branduolinių ginklų pasaulyje. Pasaulis norės, kad jie rodytų pavyzdį. Šaltojo karo metu mes sukaupėme tokias didžiules branduolinių ginklų atsargas, nes galvojome, kad tai užtikrina mūsų saugumą. Šiandien tie patys ginklai, kurie užtikrino mūsų saugumą, dabar mūsų saugumui kelia pavojų. Ir JAV su Rusija turi parodyti kelią mažinant šitą pavojų.
Prahos kalba iš tiesų buvo nepaprasta akimirka. Bet tai tik pradžia. Kai aš nurodau būtinybę, kad JAV ir Rusija lyderiautų, aš neturiu galvoje, kad tai viskas, ko reikia. Šio vadovavimo reikia tam, kad įkvėpti kitas šalis taip pat imtis kažko. JAV, ir netgi JAV ir Rusija pačios negali susidoroti su šiuo pasauliu [vienos.] Tai globalinė problema ir jai reikia globalaus sprendimo.
Shultz: Aš norėčiau dar labiau komplikuoti problemą ir po to ją supaprastinti. Tai prasidėjo su klausimu apie Indiją ir Pakistaną. Na, tarp jų yra ilgalaikis nesutarimas dėl Kašmyro. Visa tai akcentuoja svarbą, kad kažkas turi būti padaryta dėl šios pasaulio dalies, kurioje dabar vyrauja suirutė – Pakistane, Afganistane, Indijoje; tai problema, kuri greitu metu sprogs. Savo įvairiuose rašiniuose apie tai mes visada sakėme, kad šie jautrūs regioniniai klausimai turi sulaukti ypatingo dėmesio. Jei pasirodytų, kad mes galime pajudėti į priekį šioje branduolinėje erdvėje, tikriausiai sudėtingiausioje iš visų, tai pasauliui galėtų parodyti, kad progresas yra įmanomas, ir galbūt tai atneštų tam tikrą progresą ir kituose regionuose. Mes tol negalime savęs pastatyti į tokią padėtį, kurioje mes sakytumėme, kad negalime nieko padaryti, kol nepadarysime visko.
Gorbačiovas: [Bet] tarkime, kad mes sulaukėme datos „X“, kai mes pasiekėme, kad mūsų pasaulis, mūsų planeta Žemė nebeturėtų branduolinių ginklų. [Vis dar būtų] labai sudėtingų, modernių, pragaištingų konvencinių ginklų. Ir tie ginklai, kurie gali būti naudojami kitokiomis aplinkybėmis, daugiausiai bus Jungtinėse Valstijose. Mes turėtume gana iškreiptą situaciją... Mūsų valstybėms tai yra saugumo klausimas, politinis ir saugumo klausimas. Kai mes kalbame apie saugumą, mes negalime tiesiog sakyti, pasitikėkite mumis, mes norime taikos. Jūs žinote, kad tai neveikia.
Nunn: Leiskite man atsakyti prezidentui Gorbačiovui, kad aš buvau vienas iš tų, kurie ilgai netrukus po Reikjaviko iškėlė klausimą apie sąlyginius pusiausvyros suardymus, ir išreiškiau savo požiūrį, kad mums reikia atsikratyti branduolinių ginklų, bet taip pat mums reikia spręsti ir konvencines problemas. Aš vis dar taip galvoju ir manau, kad, nesistengdamas priskirti kaltės nei vienai šaliai, tas faktas, kad Rusija nepriklauso jokiam saugumo junginiui Euroatlantiniame skliaute, yra Jungtinių Valstijų, Rusijos ir Europos užsienio politikos nesėkmė.
Mes, kaip globaliniai lyderiai, turime daryti tą patį ir diskutuoti apie įtampas Pietų Azijoje, Pakistane ir Indijoje. Mes turime kartu dirbti su kitomis šalimis Vidurio Rytuose, ir mes turime kartu dirbti Pietryčių Azijoje. Visos tos šalys šiuose regionuose turi tam tikrų nesaugumo problemų ir jų protuose visa tai yra susiję su branduoliniu klausimu. Taigi mes negalime nepaisyti šių problemų. Bet mes turime judėti į priekį, kaip sako George, su diskusijomis apie branduolinius ginklus ir kitomis paraleliai vykstančiomis diskusijomis, žinodami, kad jos visos bus svarbios tame, ką aš vadinu kopimu į kalno viršūnę, – o tai yra pasaulis be branduolinių ginklų.
Perry: Jei mes pradedame šį branduolinio nusiginklavimo procesą, mes neturime įsivaizduoti, kad jis bus baigtas per vienerius ar kelerius metus. Reikėjo dešimtmečių, kad mes sukauptume Šaltojo karo branduolinį arsenalą, ir, net esant geriausiomis sąlygomis, reikės dešimtmečių, kad jo atsikratytume. Tačiau aš tikiu, kad svarbus postūmis link branduolinio nusiginklavimo suteiktų geriausią įmanomą aplinką susitvarkyti ir su kitomis problemomis. Taigi tai nėra „arba, arba“ problema, jos turi judėti paraleliai kartu.
TIME: Ką galima padaryti, siekiant pakeisti tokių šalių kaip Iranas ir Šiaurės Korėja, kurios, atrodo, stengiasi įsigyti branduolinius ginklus, elgesį?
Shultz: Aš tikiu, kad jei yra aišku, kad mes esame kelyje į pasaulį be branduolinių ginklų... tuomet spaudimo kiekis šioms šalims labai padidės. Galima pakeisti atmosferą ir bus galima prieiti prie šių problemų. Bet tuo pačiu metu turime parodyti, kad jei pasaulio be branduolinių ginklų sistema veiks, tai kažkas, kas bandys ją sugriauti, bus nubaustas. Tai nebus leidžiama.
Gorbačiovas: Kad ir ką Iranas darytų, bendrai paėmus jis nesugebėjo suskaldyti Rusijos ir JAV. Tai yra, abi mūsų valstybės – mes visi – tikime, kad Iranas neturi įsigyti branduolinių ginklų. Atvirai pasakius, tai aš netikiu, kad, ypač šiuo atveju, jėga gali būti sprendimas.
Kai kuriems žmonėms atrodė, kad invazija į Iraką JAV Vidurio Rytuose atneš didelių dividendų Irake, demokratizuojant Vidurio Rytus, kad tai pagerins Amerikos padėtį ir pan. Tai, kas iš tiesų atsitiko, buvo visiškai priešinga. Nemosikuokime jokiais ginklais ar grasinimais. Taip kalbėjau jau kurį laiką...JAV ir iraniečiai turėtų siekti dialogo.
Shultz: Negaliu kalbėti už dabartinę administraciją, bet tai, ką jūs siūlote, yra tai, ko jie siekia. Bet mes į tai žiūrime ir matome, kad Iranas per Siriją tiekia ginklus Chizbullah, ginkluoja Chamas [ir] nuolat daro pareiškimus apie savo troškimą, nušluoti Izraelį. Tai yra dalis to, ką reikia išspręsti.
Gorbačiovas: Jokių abejonių dėl to. Šis procesas turėtų apimti visus jūsų minėtus dalykus. Ir, atvirai pasakius, aš nesuprantu, kodėl Amerika šiuo būdu nesprendė problemų su Iranu.
Shultz: Problemas spręsti su Iranu yra sunku, ponas Prezidente.
Perry: Nesvarbu, kaip gerai mes darysime dalykus, yra įmanoma, kad Iranas vis tiek sieks branduolinių ginklų. Tokiu atveju mes turime imtis neigiamų paskatų. Aš nemanau, kad šiuo atveju turėtume svarstyti apie karines sankcijas. Aš tikiu, kad finansinės sankcijos galėtų būti efektyvios, bet tik jei tai bus pasaulinis bendradarbiavimas. Rusija, JAV ir Europos Sąjunga turėtų susitarti dėl sankcijų. Ir Kinija turėtų sutikti joms netrukdyti. Jei tai galėtų būti padaryta, tuomet tai būtų labai veiksminga.
Gorbačiovas: Mums dabar svarbu nepravažiuoti stotelės. Pasaulyje, tarp dviejų mūsų valstybių ir abiejose mūsų valstybėse, aš manau, dabar yra pagrindas tikėtis, kad gali būti žengti labai reikšmingi žingsniai į priekį. Ir tai yra labai svarbu. Tad pasinaudokime šia galimybe.
Parengta pagal The Time
