„Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais - nacių okupacijos metu - veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu“, - rašo grupė didelių ir solidžių profesorių bei autoritetų.
Įdomu tai, kad dideli demaršai ir verksmingi vieši ginčai kilo dabar, o ne 2009 metais, kai prezidentas Valdas Adamkus jį po mirties apdovanojo aukščiausiu šalies apdovanojimu - Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi. Tada piliečiai ir palikuonys kažkodėl buvo pasyvesni arba turėjo svarbesnių, labiau neatidėliotinų eskaluoti temų. Ir dabar atimti ordiną, kiek supratau, kažkodėl nereikalauja.
Perlaidojimo ir kitų išvestinių veiksmų faktas kažkodėl sureikšminamas labiausiai. Bet čia jau nieko nepadarysi - pilietinės iniciatyvos turi teisę būti spontaniškos ir net nelabai logiškos laike bei erdvėje. Kur kas blogiau viskas yra su mūsų valdžios žmonių laikysena.
Kas Lietuvos valstybei yra tas perlaidotas žmogus ir kaip jis vertinamas? Ordinas, Vyriausybės skirti 30 tūkst. litų perlaidojimui ir procedūros įtraukimas į Vyriausybės patvirtintą Istorinės atminties puoselėjimo 2012 metų priemonių planą - lyg ir viskas aišku. Bet vos piliečiai ir palikuonys (dar net neparašę kreipimosi) ėmė reikšti nuomones ir minėti tokius raktinius žodžius kaip „žydai“, „holokaustas“ ir pan. - visi tvarkingai dėjo į krūmus.
Į aukščiausio laipsnio ordino kavalieriaus perlaidojimo iškilmes, kurias patys apmokėjo valstybės lėšomis, valstybės vadovai nevyko dėl „didelio užimtumo“ ir todėl, kad „nebuvo įtraukta į darbotvarkę“, nors į „puoselėjimo planą“ įtraukta buvo. Kai pasidomėjau, prezidentūra pasakė, kad čia istorikų reikalas, Seimo pirmininkės patarėjas pasakė, kad velionis buvo ne Seimo, o Vyriausybės (tegul ir laikinosios) vadovas, tad Irenai Degutienei ten taip pat nėra ką veikti. Vyriausybės spaudos tarnyba, kaip jai itin būdinga, apskritai nepastebėjo elektroniniu laišku kelis kartus išsiųsto paklausimo. Davė 30 tūkst. litų, o paskui tarsi „ne prie ko“.
Klausimas - kokia gi oficiali paties 1941 metų sukilimo (jei jau jį tokiu norime laikyti) vertinimo koncepcija - kyla ne pirmą kartą. Jei sukilimo nebuvo, o minėtas ordino kavalierius buvo uzurpatorius, neteisėtai atėmęs valdžią iš teisėtų sovietų - viena situacija, jei oficialus nacių pakalikas - dar baisiau. Jei nepavykusio sukilimo vadovas ir politiškai neįgalus vargeta - taip pat nekas.
Tada reikia pirmiausia reikalauti atimti ordiną, kad jis nebūtų kompromituojamas. Jei manoma, kad jis buvo herojišką darbą dirbusios suverenios Vyriausybės vadovas ir ordinas yra pelnytas, tokią nuomonę valstybės vadovai taip pat turi rišliai ir aiškiai išsakyti. Piliečiai ir palikuonys galutinio verdikto taip ir nesiūlo, tačiau tai ir ne jų reikalas.
Bėda, kad oficiali valdžia, dalijanti ordinus ir pinigus, sudaranti puoselėjimo planus, taip pat neturi jokios pozicijos. Pozicija „tegul istorikai sprendžia“ yra oficialiai idiotiška, skystablauzdiška ir niekam tikusi. Panašiai, kaip ir skambėję kliedesiai, kad privatūs antstoliai savarankiškai planuoja policijos operacijas. Prisidengimas užimtumu ir noras išsisukti yra viena pagrindinių valstybės autoriteto erozijos priežasčių. Nerišlus veblenimas, rodymas pirštu vienas į kitą ar kalbėjimas sakiniais be prasmės yra tragiškai būdingas daugeliui Lietuvos vadovų.
Atsakingos, tvirtos ir principingos pozicijos neturėjimas, lėkštas gudravimas ir mėginimas atspėti - kaip gi čia reitingus paveiks išsakyta pozicija - matomas visur. Nesvarbu, ar svarstomas referendumo dėl atominės elektrinės, ar Garliavos trilerio, ar oficialaus ordino kavalieriaus perlaidojimo, kurį finansuoja Vyriausybė, klausimas.
Atrodo, kad šis reiškinys vis labiau plinta, tad per artėjančius rinkimus rinktis ir vėl nebus lengva - į nepatogius ir reikalaujančius aiškių atsakymų klausimus pateikiami apgraužti ir nučiulpti formalūs atsibambėjimai arba siūloma pasiklausti ko nors kito. Pavyzdžiui, istorikų, piliečių ir/ar palikuonių, kurie turi teisę į atrankinį principingumą - matyti problemą dėl minėto asmens perlaidojimo, ir ramiai vaikščioti pro sovietmetį ir Stalino saulės vežėjus įamžinančius memorialus.
