Lygiai prieš metus, likus valandai iki Naujųjų, buvo uždaryta daugiau nei ketvirtį amžiaus veikusi Ignalinos atominė elektrinė (IAE). Tai buvo bene svarbiausias pastarojo laiko ekonominis įvykis, jau atnešęs, atnešantis ir dar atnešiantis Lietuvai milijardinius nuostolius.
Brango dešimtimis procentų
Į 2010-uosius metus Lietuva įžengė jau naudodama Elektrėnų šiluminės elektrinės ir iš užsienio atitekančią elektros energiją. Uždarius IAE elektra gyventojams nuo sausio 1-osios pabrango 9–14 centų, o komerciniams vartotojams bei gamybininkams – maždaug 6 centais (be PVM).
Buvo pabrėžiama, kad elektros kainų augimą lėmė uždaroma Ignalinos atominė elektrinė. 2009 metais vidutinė jos gamybos kaina buvo 6,3 cento už kilovatvalandę (ct/KWh), o 2010-aisiais elektros biržoje šis rodiklis pašoko iki 15,9 cento.
Manoma, kad staigiai šoktelėjus elektros kainoms vien per 2010-uosius praradome kelis milijardus litų.
Vyriausybė iškart po IAE uždarymo pareiškė tikinti, kad tokia padėtis truks tik maždaug dešimtmetį – 2018 metais ji tikėjosi vėl tapti branduolinės energetikos šalimi, kai šalia uždaromos Ignalinos AE bus pastatyta nauja moderni Visagino atominė elektrinė (VAE).
Vėliau buvo susidurta su realybe. VAE atidarymo datos pradėtos keisti, įstrigo ir strateginio investuotojo konkursas. Vienintelė investuotoja Pietų Korėjos kompanija „Kepco“, iš pradžių lyg ir rodžiusi iniciatyvą statyti naująją atominę jėgainę, spruko į krūmus. Dabar vėl ieškoma investuotojo ir tikimasi jį surasti per kelis mėnesius. O VAE pastatymo terminas vis atidedamas.
Nauja elektrinė nereikalinga?
Lietuvos energetikos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Jurgis Vilemas teigia, kad naujoji VAE Lietuvai nėra taip ir reikalinga. „Netekę Ignalinos AE mes turime dar keletą elektrinių, kurios gali visiškai patenkinti Lietuvos poreikius, kitais metais bus baigta naujo modernaus 450 MW galios energetinio bloko statyba Elektrėnuose. Be to, turime energetiškai stiprius kaimynus, todėl dėl energetinio saugumo problemų neturėtų kilti“, – sakė mokslininkas.
– Ar galėjo senoji Ignalinos jėgainė dar veikti? – dienraštis klausė Jugio VILEMO.
– Žinoma, kad galėjo. Juk iki 2010-ųjų sausio 1-osios IAE nebuvo išdirbusi net pusės resurso.
– Ar yra apskaičiuota, kiek kainuos visas IAE uždarymas?
– Tokių skaičių nėra. Nes nebuvo net precedento, kad reikėtų panašias elektrines uždaryti. Niekas pasaulyje nežino, kiek apytikriai kainuoja atominės jėgainės uždarymas, nes tokia patirtis yra labai menka. Todėl ir jos kaina su Briuseliu nėra suderėta. Yra tik deklaracijos, kuriose Vakarai pasižadėjo, kad su mumis bus solidarūs ir padės mums uždarant IAE.
– Ar Vakarai nenutrauks tolesnio finansavimo?
– Nemanau. Kitas dalykas, kad praradę atominę energetiką prarandame milijardus.
– Tačiau perspektyvoje IAE lyg ir ketinama pakeisti Visagino atomine jėgaine?
– Deja, netikiu ta šviesia perspektyva. Manau, kad mes VAE taip ir nepastatysime. Nebent tvirtai užsispirsime ir ateityje sutiksime labai brangiai mokėti už joje pagamintą elektros energiją. Kitas klausimas, ar mums tai apsimokės. Niekaip nesuprantu, kodėl valstybėje, kurios mokslo įstaigose yra pakankamai kompetentingų specialistų, politikai vengia naudotis jų paslaugomis, o leidžia milijonus užsakydami įvairias studijas užsienyje, o jų rezultatai nėra viešai pristatomi vertinti nepriklausomiems Lietuvos ekspertams.
Dabar įvardijama pradinė kaina – 22 mlrd. litų. Tačiau kai pradedi teirautis, kiek reaktorių – vieną ar du – už tokią sumą galima pastatyti, aiškaus atsakymo nėra. Tačiau rekomenduotina turėti bent du reaktorius, antraip bus problemų ateityje eksploatuojant elektrinę.
Naujausia šalių, dabar pradedančių statyti atomines elektrines, patirtis rodo, kad vieno 1,2 milijono kW galios bloko statyba gali kainuoti apie 14,5 mlrd. litų. Kitas dalykas, kad atominės jėgainės statyba yra labai sudėtingas dalykas. Gali susitarti dėl vienos kainos, tačiau vėliau ji gali pradėti kilti į fantastines aukštumas.
Pavyzdžiui, kad ir dėl statybos vėlavimų. Pasaulinė statistika rodo, kad ne daugiau kaip 30 proc. atominių elektrinių buvo pastatytos projekto pradžioje numatytu laiku. Dažnai tokio tipo jėgainės statybos baigiamos keleriais metais vėliau, nei numatyta projekte. Ir jeigu mes, statydami VAE, keleriais metais atsiliksime nuo terminų, statybos kaina gali padvigubėti.
Dar turėkime omenyje, kad reikia dviejų blokų. Retorinis klausimas – ar mes pajėgtume tokį projektą finansuoti, atsižvelgiant į mūsų dabartinę ekonominę būklę? Jei tai būtų užsienio investuotojas, tai kokios kainos jis paprašys už pagamintą energiją? Aišku tik tiek, kad gamybos savikaina gerokai viršytų 30 ct/kWh. Su tokia energijos savikaina įsitvirtinti mūsų regiono atviroje energijos rinkoje būtų neįmanoma.
– O kaip su energetine nepriklausomybe?
– Žinau, kad politikai mėgsta spekuliuoti šia tema. Tačiau pažvelkime į šį reikalą be ideologinių klišių. Mūsų laimei, Lietuvą supa turtingos energetiniais resursais valstybės. Nė vienas Europos regionas elektros jungtimis nebus taip stipriai sujungtas su kitomis valstybėmis, kaip trys Baltijos šalys. Todėl esame saugus.
Vidmantas UŽUSIENIS
