„Tiesą sakant, nelabai norėjau važiuoti į stovyklą, įkalbėjo Elektrėnų savivaldybės žmonių bendrijos „Spindulys“, kur lankomės su sūnumi Nojumi, vadovė Marija Kazbarienė. Gal būčiau ir nesiryžusi, jei ne galimybė pasiimti kartu ir negalios neturinčią dukrą Nevilę. Dukrai būtų buvę liūdna išleisti į stovyklą tik mudu su Nojum“, – pasakoja elektrėniškė Jurgita.
Nojus negalią turi nuo vaikystės. Jam nustatyta smegenų vandenė, mišrus raidos, emocijų sutrikimas. „Kad sūnui kažkas negerai, gydytojai suprato išsyk, tik aš vis nenorėjau patikėti. Pirmi dveji mudviejų metai praėjo ligoninėse, du vyresni vaikai užaugo be mamos. Ypač sunku buvo vidurinei Nevilei, kuriai tuo metu buvo vos dveji“, – pasakoja Jurgita.
Mama sako, kad su sūnaus negalia padėjo susitaikyti tai, kad jis – ne pirmas vaikas šeimoje: „Jei tai būtų pirmagimis, galbūt nežinočiau nei kaip prie jo prieiti, nei kaip paimti. Buvo keista, kad kūdikis taip nenori būti imamas ant rankų. Teko įdėti daug pastangų, kol Nojus leidosi paliečiamas, paglostomas.“
Jurgita pasidžiaugia, kad stovykloje Nojus jautėsi puikiai. Jis mokėsi žaisti badmintoną ir nors iš pradžių sunkiai įsiliejo į bendras veiklas, vėliau įsidrąsino. „Sudominti sūnų sekasi sunkiai, per prievartą jam neįbruksi nieko. Be to, jis sunkiai sutelkia dėmesį. Iš pradžių Nojus nenorėjo atlikti užduočių kartu su kitais stovyklautojais, bet kai jam vieninteliam pavyko atsakyti į vedėjo užduotą klausimą, įsidrąsino. Jam patiko ir žaidimai su balionais prie vandens“, – šypsosi mama.
Anot Jurgitos, galimybė pabūti kartu su šeima gražioje gamtoje ir atsikvėpti padeda pasijusti geriau visai šeimai. Kai mamai nereikia rūpintis buitimi, ji gali daugiau laiko skirti bendravimui su vaikais, smagiai, turiningai veiklai.
Laukia stovyklos
Vilkaviškiečiai Daiva ir Giedrius – pora. Jiedu abu turi negalią ir jau aštuonerius metus gyvena kartu, atokvėpio stovykloje poilsiavo penktą kartą. „Tik pirmą kartą atvažiuoti buvo baugu. Dabar kasmet labai laukiame birželio, kai galėsime išvažiuoti, pailsėti vaizdingoje aplinkoje, pabūti kartu prie ežero. Iš anksto pradedame dėtis daiktus, ruošiamės kelionei“, – pasakoja moteris.
Ji pasidžiaugia gerais santykiais su gyvenimo draugu – jiedu niekada nesipyksta, kartu stengiasi kurti gerovę, dirbti, užsidirbti. Daiva dirba Vilkaviškio sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijoje, padeda vadovei, tvarko patalpas. „Gerai, kai gali prisidurti prie valstybės skiriamų išmokų. Giedrius taip pat nesėdi sudėjęs rankų – jis dirba apdailos darbus, drožinėja. Aš mėgstu megzti, gaminti įvairius darbelius“, – pasakoja Daiva.
Be to, abu mielai darbuojasi sode, kuris už trejeto kilometrų nuo namų. Ten kartu su Daivos mama pasisodina daržovių – savo užaugintos skanesnės, be to, jų nereikia pirkti. „Stengiamės, kad pinigų užtektų viskam. Neperkame brangių daiktų, o kasdienėms reikmėms pakanka“, – sako Daiva.
Porai atokvėpio stovykloje patinka viskas – miškas, ežeras, tyras oras, pušų kvapas. Tiesa, Giedrius šiek tiek uždaresnis, jam prireikia laiko įsitraukti į bendras veiklas, bet įsitraukęs mielai sportuoja, atlieka kitas užduotis. Jam ypač patiko judrūs žaidimai prie vandens.
„Gyvename mieste, daugiabučio namo penktame aukšte, namie labai karšta. Džiaugiamės, kad galėjome ištrūkti iš namų, pabūti gamtoje“, – džiaugiasi Daiva ir priduria, kad vienintelis atokvėpio stovyklos trūkumas – pernelyg trumpas laikas. Būtų puiku, jei čia būtų galima atvažiuoti ne trims, o bent keturioms dienoms.
Dar viena stovyklautojų pora Irena ir Saulius prisistatė kaip sužadėtiniai. Kol kas moteris gyvena Kuršėnuose, o Saulius – Pasvalyje, bet netrukus moteris žada kraustytis pas mylimąjį, jau kraunasi daiktus.
„Susipažinau su Sauliumi sportuodama neįgaliųjų klube „Atgaiva“. Nuvažiavom į Pasvalį, pabendravom, patikom vienas kitam. Prieš tai teko padirbėti Didžiojoje Britanijoje, bet vėliau grįžau į Lietuvą, čia viskas sava. Visur gerai, bet Lietuvoje geriausia“, – įsitikinusi Irena.
Saulius atokvėpio stovykloje – antrą kartą, pailsėti vaizdingoje aplinkoje jam labai patiko, todėl šiais metais atsivežė ir savo merginą. Abu sužadėtiniai parengė bendrą dainą, kurią atliko per talentų vakarą. Saulius tapo šio vakaro vedėju, jiedu aktyviai dalyvavo ir kitose stovyklos veiklose.
Stovyklos populiarios Skandinavijos šalyse
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis primena, kad pirmąsyk bendrijos nariai ir jų artimieji į atokvėpio stovyklą buvo sukviesti 2012-aisiais. Panašios stovyklos labai populiarios Skandinavijos šalyse.
„Psichikos negalią turinčių žmonių šeimos dažnai būna pervargusios, joms labai reikia atgaivos, poilsio. Gera žiūrėti, kaip atvykę į atokvėpio stovyklą žmonės pamažu išdrąsėja, atsipalaiduoja, pradeda lengviau bendrauti, susiranda draugų. Kiek tenka bendrauti su žmonėmis vėliau, artimieji džiaugiasi, kad sergantiesiems psichikos ligomis problemų dėl sveikatos nekyla du ar tris mėnesius po stovyklos. Jie tampa ramesni, vartoja mažiau vaistų“, – sako V. Nikžentaitis.
Jo teigimu, atokvėpio stovyklos – netradicinis pagalbos psichikos negalią turinčių žmonių šeimoms būdas, kuris užsienyje laikomas labai efektyviu. „Tiek Vakarų Europos, tiek JAV mokslininkai teigia, kad užimtumas žmonėms, turintiems psichikos negalią, itin svarbus. Bet kokia veikla – stovykla, užimtumo veikla, darbas – labai prisideda prie psichikos negalią turinčių žmonių gerovės. Blogiausia, kai šie žmonės užsidaro namuose, nieko neveikia. Tada jų sveikata sparčiai prastėja“, – aiškina bendrijos vadovas.
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Pasiūlyta įvairios veiklos
Tradiciškai atokvėpio stovykloje daug dėmesio skirta fiziniam aktyvumui. Tiesa, VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnyboje dirbantis Darius Rakauskas pripažino, kad jo iš anksto parengtą programą teko koreguoti dėl Lietuvą užklupusios karščio bangos. „Žaidimus, pramogas, konkursus paankstinome, be to, perkėlėme prie ežero ar į šešėlį“, – aiškina D. Rakauskas.
Jis stengėsi daugiausia dėmesio skirti komandiniam darbui. „Žmonės, turintys psichikos sutrikimų, neretai būna labai uždari, todėl bendros užduotys juos suvienija. Būtinybė susiimti už rankų, pažiūrėti į akis labai praplečia bendravimo galimybes. Kai kurie žmonės iš pradžių sakė atėję tik pažiūrėti, kaip užduotis atlieka kiti, bet vėliau neištvėrę įsijungė į bendras veiklas“, – džiaugiasi Darius.
Stovyklos dalyviams atsipalaiduoti padėjo ir psichologės Rūtos Klovaitės užsiėmimai. Ji mokė visus būti čia ir dabar. „Mes dažnai galvojame apie praeitį ar nerimaujame dėl ateities. Vis dėlto laimė yra čia ir dabar, tereikia ją pajusti“, – sakė psichologė.
Stovyklautojai gavo užduotį dešimt minučių pabūti vienumoje, pasivaikščioti gamtoje ir atsinešti po vieną jiems į akis pakliuvusį daiktą – smilgą, lapą, kankorėžį. Vėliau iš atsineštų daiktų visi dėliojo kompoziciją, stebėjosi, kokia ji išėjo graži ir meniška. Be to, stovyklautojai išsakė savo emocijas, atliko sąmoningo kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimus. Psichologė visus norinčius taip pat konsultavo individualiai.
Stovyklautojai skirstėsi su viltimi susitikti ir kitais metais. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovai pažadėjo tęsti gražią atokvėpio stovyklų tradiciją.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
