Vaida Pilibaitytė, LRT Radijo laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt
Kai esi provokuojamas, neturi tylėti, privalai reaguoti. Turi pats tapti agresyviu atminties lauko kariu ir parodyti žmonėms, kad yra ir kitų būdų interpretuoti istoriją. Ir visuomet bus pakankamai žmonių, kurie atkreips į tave dėmesį. Tuo įsitikinęs atminties politiką tyrinėjantis lenkų kilmės sociologas ir antropologas profesorius Janas Kubikas, pastaruosius tris dešimtmečius gyvenantis ir dirbantis Junginėse Amerikos Valstijose.
Šiemet pasirodė jo drauge su kolega politologu Michaelu Bernhardu parengta lyginamoji studija „Dvidešimt metų po komunizmo“. Rutgerso universiteto mokslininkai „Oxford University Press“ leidyklos išleistoje knygoje analizuoja, kaip komunizmo žlugimo dvidešimtmetis buvo minimas septyniolikoje pokomunistinių valstybių, tarp jų – Baltijos šalyse bei kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse.
Autoriai atskleidžia, kaip formuojasi kolektyvinės atminties laukas, kokį vaidmenį jame atlieka skirtingi veikėjai ir kaip skirtingi atminties režimai lemia demokratijos stabilumą šalyje.
Kaip gimė lyginamojo tyrimo idėja
Politikos ir galios santykį tyrinėjančiam prof. J. Kubikui ypač įdomi šio reiškinio kultūrinė dimensija. Pasak jo, kultūra kaip gyvenimo sritis, kur kuriama, perteikiama ir interpretuojama įvairių reiškinių prasmė bei formuojasi kolektyvinė tapatybė, visada buvo konfliktų pagrindas. Nuolat besikeičianti kolektyvinė atmintis – taip pat kultūros dalis, veikiama daugybės interpretacijų ir todėl labai interaktyvi.
„Mes nuolat girdime apie dalykus iš praeities, kurie mums taip pat yra kažkuo svarbūs. Taigi praeities vizijos kūrimo procesas yra labai interaktyvus. Tai taip pat yra susiję su galia, nes žmonės dažnai nori, kad prisimintume tam tikrus dalykus vienaip, o kitką pamirštume. Prisiminimai ir užmarštis turi tam tikrą dinamiką, – pažymi prof. J. Kubikas. – Kai į šį procesą įsitraukia valdžia – o valdžia visada siekia sukurti tokias sistemas, kurios jiems leistų lengviau naudotis galia, – praeitis ypatingai svarbi. Režimo pasikeitimas, prisiminimai apie tai, kas buvo iki tol, tampa gyvybiškai svarbu. Taip pat pats virsmo momentas, ką žmonės mano apie tai, kai analizuoja, ar tai buvo padaryta gerai, kas buvo blogai ir panašiai.“
Mokslininkų grupė tyrinėjo politinio režimo virsmo momentą ir tai, kaip jis yra prisimenamas po dvidešimties metų, ypatingą dėmesį kreipdami, kaip per laikotarpį formavosi atminties laukas šalyje. Projekto idėja gimė pastebėjus, kad Lenkijoje vis dar nepavyksta rasti vieningo sutarimo dėl to, kaip interpretuoti ir paminėti „Solidarumo“ judėjimo įvykius. Pasak prof. J. Kubiko, tai gali būti vienas iš paaiškinimų, kodėl komunizmo žlugimas dažniausiai siejamas su Berlyno sienos griūtimi 1989-ųjų lapkritį, nors iki jo atvedę procesai kitose šalyse prasidėjo kur kas anksčiau.
„Pradėję analizuoti 1989-ųjų minėjimus Lenkijoje, supratome, kad jie buvo, švelniai tariant, sudėtingi. Per dvi dienas buvo surengti penki skirtingi minėjimai. Premjeras ir prezidentas praktiškai tą dieną vienas kito vengė. Atidžiau patyrinėję [„Solidarumo“ atstovų] Apskritojo stalo [su tuometine vyriausybe] interpretacijas, radome bent penkias ar, tiksliau sakant, 4,5 arba 5,5, nes tuometinis prezidentas Lechas Kaczynskis vis keitė savo prisiminimų versiją, – tyrimo pradžią prisimena prof. J. Kubikas. – Daugybė žmonių kritikavo Apskritojo stalo derybas, taigi jis pats buvo sudėtingoje padėtyje. Pamatę tai, pasakėme: tai košmaras, tai labai įdomu. Kiek tai būdinga kitoms šalims? Todėl nusprendėme atlikti lyginamąją studiją. Pradėję gilintis į mokslinę literatūrą apie atminties politiką pamatėme, kad jos daug, tačiau daugiausia tai – atvejo studijos, o lyginamųjų darbų yra itin mažai.“
Atminties lauko veikėjų tipai
Mokslininkai sukūrė analitinį modelį ir pasiūlė grupei pokomunistinių šalių ekspertų juo remiantis parengti atvejo studijas. Panaudojant surinktą medžiagą buvo atlikta kokybinė septyniolikos šalių lyginamoji analizė. Studijos autoriai aprašė tose šalyse vyraujančius vadinamuosius atminties režimus, kurių tipus lemia vadinamieji atminties lauko veikėjai.
„Pirmiausiai turėdami omenyje Lenkijos atvejį, mes ėmėme tyrinėti, kad dedasi atminties politikos lauke. Čia visuomet yra veikėjų, kurie pasižymi siauru požiūriu, yra įtikėję į vieną teisybės versiją – ir tai būtent jų versija, o kiti klysta. Tokius veikėjus mes pavadinome atminties kariais. Jiems buvo būdinga agresyvi kova dėl savo tikrosios vizijos. Taip pat buvo tokių, kurie buvo linkę toleruoti kitų versijas, taigi mes pavadinome juos pliuralistais. Tie apibūdinimai išties yra sudėtingesni, pavyzdžiui, pliuralistai nebūtinai atsisako savo vizijos, tačiau jie supranta, kad gali būti kitokių matymų ir jiems būtina su tuo kažkaip susitaikyti,“ – pasakoja mokslininkas.
Prof. J. Kubikas pažymi, kad šis analitinis modelis tinka analizuoti tik demokratinę politiką: „Nedemokratiniuose režimuose viskas veikia kitaip. Demokratijos sąlygomis anksčiau ar vėliau rimčiausi veikėjai supranta kompromiso siekio svarbą, nes oponentai negali būti nužudyti, eliminuoti, išjungti – su jais būtina sugyventi.“ Pasak pašnekovo, tuo paremtas pagrindinis atminties pliuralisto impulsas.
„Taip pat egzistuoja neigėjai, kurie sako: et, mūsų nedomina atminties politika, mums svarbiau ekonominės, institucinės problemos, – atminties lauko veikėjų tipų apibūdinimą tęsia prof. J. Kubikas. – Ketvirtas veikėjo tipas yra mažiausiai aprašytas, nes jis praktiškai neegzistuoja realybėje, bent jau toje medžiagoje, kurią turėjome – tai vadinamieji futuristai. Jiems būdinga sakyti, kad užuot dairęsi praeitin, žiūrėkime į ateitį, ateitis – svarbiausia.“
Atminties režimai, kurie skaldo arba vienija
Prof. J. Kubikas teigia, kad jo su kolegomis apibrėžta atminties režimo sąvoka – detaliausia ir konkrečiausia iš iki šiol aprašytų mokslinėje literatūroje. Atminties režimu jie vadina interpretacijas ir kultūrines praktikas, kurios siejamos su vienu konkrečiu įvykiu. Kiekviena šalis turi savo atminties lauką, kuris susideda iš daugybės atminties režimų.
„Analitinė idėja remiasi prielaida, kad atmintis nėra vientisa kaip klijai, bet grūdėta. Ji panaši į butelį ar kibirą, pripildytą stiklinių kamuoliukų. Atminties laukas yra kibiras, o kamuoliukai – atminties režimai. Taip įsivaizduojant, galima mąstyti apie tai, kaip jie vienas kitą veikia“, – sako sociologas.
Jo teigimu, kai kuriose šalyse yra dominuojančių atminties režimų: „Vengrijoje tai prisiminimai, susiję su sovietų invazija 1956-aisiais. 1989-ųjų paminėjimas Vengrijoje buvo užgožtas prisiminimų apie 1956-ųjų įvykius. Tai vadinamasis atminties sluoksniavimasis. Čekijoje galima būtų tikėtis, kad 1968-ieji gali būti panašiai stumiami priekin, tačiau taip nenutiko. Tai susiję su tuo ypatingu būdu, kaip 1989-ieji buvo paminėti Prahoje ir kitose Čekijos vietose.“
Komunizmo žlugimo sukakties paminėjimus analizavę mokslininkai dominuojančius atminties režimus skirsto į kelis tipus. „Svarbiausias tipas, mūsų galva, yra suskaldytos (angl. fractured) atminties režimas – čia veikia bent vienas atminties karys, taigi vyksta atminties karas. Antrąjį tipą pavadinome atminties tiltų (angl. pillarized) režimu. Jis kilo iš Arendo Lijpharto išvystytos politinės teorijos, kuri buvo taikyta analizuojant Belgijos, Indijos, Izraelio visuomenes. Tiltų visuomenės yra labai segmentuotos kalbiniu, etniniu ar religiniu požiūriu, tačiau kiekviena čia turi savo vietą, sutaria dėl esminių dalykų politiniame lauke ir kartu jį gina“, – paaiškina pašnekovas.
Kaip pasakoja prof. J. Kubikas, pavyzdžiui, analizuodami Latvijos medžiagą studijos autoriai matė, jog šalyje buvo žmonių, linkusių sutikti, jog egzistuoja įvairių prisiminimų apie tai, kas nutiko 1989-aisiais, ir jie buvo pasirengę ieškoti sutarimo dėl istorinių įvykių interpretacijos.
„Trečias tipas yra suvienytos (angl. unified) atminties režimas. Komunizmas būtų tobulas pavyzdys. Siekdama vieningos atminties valdžia paskyrė daugybę energijos ir išteklių, kad kontroliuotų visas visuomenės sritis. Tačiau galima teigti, jog yra ir kitoks būdas – iš apačios į viršų, per sutarimą. Nepanašu, kad jis egzistuoja, tačiau teoriškai įmanomas. Galiausiai visi sutaria, kaip yra, kaip buvo, ir sako: padėkime į šalį ir judėkime į priekį“, – sako prof. J. Kubikas. Tačiau, pasak pašnekovo, tyrimo metu ryškaus tokio atminties režimo realybėje aptikti nepavyko.
Pasirinktas šalis Rutgerso universiteto mokslininko vadovaujama ekspertų grupė tyrinėjo gilindamasi į vadinamąjį elito diskursą – viešai prieinamus visuomenės ir valdžios lyderių, asmenybių pasisakymus komunizmo žlugimo metinėms paminėti organizuotų renginių proga. Prof. J. Kubikas kartais sulaukia klausimo, kodėl šių šalių grupėje nėra Rusijos, bet yra Ukraina, kurios atminties režimas išskirtas ir aprašytas atskirai.
„Atsakymas labai paprastas – tai nėra demokratinė šalis. Jai aprašyti prireiktų atskirų 300 puslapių ir galbūt mes tai kada nors padarysime, – atsako sociologas. – Šitas analitinis modelis pritaikomas tik demokratinėms šalims, nes jam būtina minimali diskusijų, žiniasklaidos laisvė ir liberali santvarka. Mus domino Ukraina – tai buvo dar prieš šiandienos įvykius – nepaisant to, kad ji nėra laikoma visiškai demokratiška šalimi. Įvairūs reitingai ją vadina pusiau autoritarine, pusiau demokratine. Nusprendėme įtraukti ją kaip labiausiai nedemokratinės šalies atvejo studiją ir pamatėme, kad ji gana unikali.“
Prof. J. Kubikas pažymi, jog nors kolektyvinės atminties požiūriu šalies pasidalijimas yra gana akivaizdus, galima įžvelgti subtilesnių niuansų. Atvejo studiją rengusi autorė kruopščiai analizuodama atskleidė, jog žmonės Ukrainoje buvo kur kas labiau linkę priimti įvairias atminties formas nei vadinamasis elitas. Tyrimas parodė, kad kuriant tam tikrus atminties lauko faktus elito diskursas yra nepaprastai svarbus.
Ryškiausi atminties kariai Europoje
Studijos autoriai likusias analizuotas šalis pagal vyraujantį atminties režimą suskirstė į dvi grupes. Daliai jų būdingas suskaldytos atminties režimas, o kitų atminties lauke pastebima susitaikymo ženklų.
Pagal savitų bruožų panašumus Lenkija, Vengrija ir Slovėnija, kur režimo pasikeitimas vyko derybų būdu, atsidūrė viename pogrupyje. „Žvelgiant į šias šalis, iš karto matyti labai įdomių dalykų. Tai buvo liberaliausios socialistinės valstybės, kuriose veikė gana stiprūs opoziciniai judėjimai, ypač Lenkijoje. Virsmas jose vyko per derybas, ir nors tai taikus būdas, tačiau tuo pat metu išteisina represorius, nes tarsi padaro juos lygiais partneriais“, – pastebi pašnekovas.
Jo teigimu, „visos pokomunistinės šalys, kurios ėjo derybų keliu, iki šiol dėl to kenčia. Tai nutiko ir Lenkijoje, ir Vengrijoje, ir Slovėnijoje. Tose šalyse iškyla atminties kariai, kurie ne tik sako, kad derybos buvo išdavystė, nes leido komunistams išlikti valdžioje. Jie tikina, kad tai vienintelė galima istorijos interpretacija. Taip jie formuoja suskaldytos atminties režimą“.
Anot prof. J. Kubiko, Vengrija yra dramatiškiausias suskaldyto atminties režimo pavyzdys. Mokslininkas sako, jog prieš penkerius metus vykę minėjimai iš dalies nulėmė Vengrijos politikos posūkį dešinėn ir didžiulę premjero Viktoro Orbano partijos pergalę, radikaliojo nacionalistinio „Jobbik“ judėjimo iškilimą. „Yra teigiančių, kad Vengrija jau nebėra demokratinė šalis, toks yra „Fidesz“ partijos įsigalėjimas. Mano galva, V. Orbanas yra puikus itin gabaus atminties kario pavyzdys. Jis šia korta labai sistemiškai ir nepaprastai tiksliai žaidė daug metų ir galiausiai sulaukė politinės sėkmės“, – apibendrina sociologas.
Etniniai atminties laukų savitumai
Latviją, Estiją, Lietuvą, Rumuniją ir Slovakiją prof. J. Kubikas su kolegomis priskiria antrajam suskaldytos atminties režimo tipui, kuriam būdingos atminties lauką formuojančios vidinės etninės takoskyros ir skirtingos 1989-ųjų ir 1991-ųjų interpretacijos.
„Latvija yra labai geras pavyzdys. Čia rusakalbiai teigia, kad komunizmas nebuvo taip jau blogai, jo žlugimas nebuvo didelė šventė, o latvių daugumai tai simbolizuoja išsilaisvinimą. Ne visi rusakalbiai laikosi tokios pozicijos, tačiau tokių yra“, – sako tyrimo autorius. Dėl laiko ir apimties ribojimų Lietuva ir Estija studijoje nėra analizuojamos taip išsamiai, kaip Latvija. Tačiau šias šalis prof. J. Kubikas linkęs grupuoti kartu. Pasak jo, Latvija ir Estija yra panašios dėl reikšmingos rusakalbių mažumos ir egzistuojančio etninio pasidalijimo. Tuo metu Lietuvos atminties laukas panašus į Latvijos tuo, kad čia 1991-ieji buvo minimi pirmiausia kaip išsilaisvinimas.
„Slovakijoje vyksta panašios diskusijos, tačiau tai ne tiek etninis, kiek politinis kairės ir dešinės klausimas, – pasakojimą apie tyrinėtas šalis tęsia pašnekovas. – Labai įdomu tai, kad premjeras Robertas Fico kartais veikia kaip itin agresyvus atminties karys, o kartais – kaip neigėjas. Bet iš esmės jo pozicija dėl 1991-ųjų yra labai prieštaringa. Tuo metu V. Orbanas iš esmės atmeta komunistinį režimą ir tuos, kurie derėjosi su tuomete valdžia. Tačiau jie abu šiuo metu keistai flirtuoja su [Vladimiru] Putinu. Absoliučiai nesuprantami dalykai.“
Pasak mokslininko, įdomu tai, kad buvusios Jugoslavijos šalyse, išskyrus Slovėniją, stebimas tam tikras atsiribojimas nuo dvidešimties metų senumo įvykių. Juos užgožia po to sekusių pilietinių karų prisiminimai. Prof. J. Kubiko teigimu, šių šalių atminties lauke stebima tyla ir neigimas.
Politinis karnavalas, susitaikymas ir sovietinė nostalgija
Tuo metu likusios šalys – Vokietija, Čekija ir Bulgarija – panašios sąmoningu 1989-ųjų depolitizavimu. Pavyzdžiui, Čekijoje nebuvo jokių oficialių renginių.
„Mano galva, taip nutiko dėl to, kad Vaclavas Klausas negalėjo susitaikyti su ta mintimi, kad bus šlovinamas Vaclavas Havelas, – svarsto prof. J. Kubikas. – Tai vienintelis atvejis, kuomet 1989-ieji buvo paminėti pilietinių organizacijų, o tiksliau – studentų. Jie reikalavo haveliškos dvasios atgaivinimo ir kartu reiškė labai stiprią kritiką V. Klauso vykdomai politikai. Studentai susirinko aikštėje dėvėdami avies kaukes kaip atsaką jo pastaboms apie tai, kad čekai, kaip avys, ieško, kur žalesnės ganyklos. Tai labai unikalus atminties tiltų režimo atvejis, nes, nepaisant neigimo, buvo jaučiama tolerancija – neorganizuosime šventės, tačiau visi gali paminėti tą datą, kaip išmano.“
Tuo metu kitoje depolitizuotam suvienytos atminties režimo tipui priskiriamoje šalyje – Vokietijoje – minėjimai nebuvo kontroversiški. Panašiai ir Bulgarijoje – kontroversijos nebuvo, buvo švenčiama minimaliai, o to priežastis – labai aukštas sovietinės nostalgijos lygis šalyje. „Tai šalis, kur tiek elitiniame, tiek visuomenės diskurse vyrauja labai pozityvūs prisiminimai apie socializmą, palyginti su kitomis šalimis, – pastebi sociologas. – Vienoje neseniai atliktų sociologinių apklausų paklausti, ką įvardytų kaip reikšmingiausią XX a. įvykį, 25 proc. bulgarų atsakė, kad tai buvo sovietinio režimo įsigalėjimas. O juk tai buvo labai kruvinas perversmas.“
Kaip elgtis susidūrus su skaldančia propaganda
Apibendrindamas prof. J. Kubikas sako, kad tyrimo rezultatai iš esmės patvirtino tiesą, žinomą dar nuo Aristotelio laikų – tai, kad pagrindinės demokratijos vertybės yra sutarimas ir kompromisas. Ypač šiandienos geopolitinių įvykių kontekste skirtingą požiūrį turinčioms grupėms būtina siekti vadinamojo atminties tiltų režimo, kur sutariama dėl daugelio dalykų interpretavimo, o taip pat ir dėl to, dėl ko nesutariama. Būtent tai, pasak pašnekovo, sustiprina demokratiją.
„Atminties laukas yra svarbus dėl to, kad jis turi didžiulį potencialą būti naudojamas geriems arba blogiems tikslams. Jis gali padėti suartinti arba nutolinti nesutariančias puses. Todėl labai svarbu stebėti visuomenės veikėjus – politikus, kunigus, etninių grupių lyderius ir labai aiškiai parodyti jų elgsenos pasekmes. Nes jei jie siekia skaldyti visuomenę, tai gali turėti reikšmingų pasekmių demokratijos kokybei, šalies tarptautinei padėčiai ir saugumui, – pabrėžia profesorius. – Kuo stipresnė moralinė šalies kultūra, tuo sunkiau tokioms šalims, kaip Rusija, ją paveikti.“
O ką daryti pastebėjus tokį elgesį? Negi tildyti tuos balsus? Sociologas tikina, jog tokiu atveju svarbu pačiam tapti agresyviu realybės interpretuotoju. „Turime būti žiniasklaidoje, viešuose susibūrimuose ir kituose ritualuose aiškus ir garsus balsas. Visuomet bus pakankamai žmonių, kurie atkreips dėmesį. Kai esi provokuojamas, neturi tylėti, privalai atsakyti. Turi pats tapti agresyviu atminties kariu ir parodyti žmonėms, kad yra ir kitų būdų interpretuoti istoriją“, – apibendrina pašnekovas.
