- Juste, kuo šiuo metu gyveni?
- Šiuo metu gyvenu lėktuve, studijoje arba scenoje. Gyvenu tarp Lietuvos ir Švedijos. Stokholme toliau darbuojuosi ties savo soliniu albumu, darbo labai daug. Į Lietuva grįžtu koncertuoti, taip pat įrašinėjame naują albumą su Leon Somov.
- Garsiai nuskambėjo ir iki šiol visur minimi M.A.M.A. apdovanojimai, tačiau neabejoju, jog yra ir kitų apdovanojimų, apie kuriuos žinome mažiau.
- Aš visada pabrėžiu tik savo laimėjimus džiazo scenoje ir mūsų su Leonu laimėtus „MTV Best Baltic Act 2009“ bei visus laimėtus M.A.M.A. apdovanojimus. Yra daug širdį glostančių pasiekimų – pamenu, koks geras jausmas buvo, kai mūsų daina pasiekė pirmąjį 100 000 peržiūrų, po to pirmąjį 1 000 000. O didžiausias laimėjimas yra tai, kad mūsų klausytojų ratas plečiasi, kad žmonės mūsų klausosi ir mus myli. Aš tuos žmones irgi labai myliu.
- Ką tokie įvertinimai reiškia muzikos autoriui ir atlikėjui?
- Yra taip su tais apdovanojimais: juos gauti be galo malonu. Tai yra žiūrovų, kritikų įvertinimas, stotelė sustoti ir suprasti, kad ne veltui tu jį gavai, proga pasididžiuoti savimi ir nebegraužti savęs – „Gal galėjau geriau“, prisėsti, pakelti taurę šampano ir atšvęsti, gal kokią ašarą džiaugsmo nubraukti. Bet tai trunka tik tą vakarą – ryte keliesi, vėl eini, vėl darai, vėl sieki vis geresnių rezultatų, vėl dirbi. Juk be dėl apdovanojimų dirbame. Bet vis tik pusiau juokaudama sakau: „Kitas bus „Grammy“ (šypsosi).
- Kas labiausiai įkvepia kūrybai?
- Tai klausimas, kurio visi klausia ir į kuri nėra tikslaus atsakymo. Kūrybai įkvepia viskas ir niekas. Vis tik mane kūrybai labiausiai įkvėpia žmones. Juk žmones myli, su jais susiję prisiminimai, įvykiai. Manau, bet koks reiškinys savaime negali įkvėpti taip, kaip su tuo susijęs žmogus bei tavo išgyvenimai tam tikrose situacijose. Kažkur girdėjau gražią citatą: „What's meant to be will always find a way“ (Kam bus lemta įvykti, tas ir įvyks – aut. pastaba). O tų galimybių, kai taip atsitinka, yra labai daug. Kartais pagalvoju, kaip viskas keista – kūryba yra taip asmeniška, tuo metu tavęs niekas nemato, esi visiškai nuogas, rašai apie tai kas svarbu, lyg ir nėra ko bijoti. Ir kaip tik tada pradedi bijoti kažko. Tuomet tavo kūryba pasiekia žmones. Ir kai jiems ji artima, supranti, kad visiškai nebėra ko bijoti, kad turim panašias sielas ir išgyvenam panašius dalykus. Manau, mano klausytojas panašus i mane.
- Ar esi turėjusi kūrybinių krizių, periodų, kai nieko nepavyksta sukurti? Kaip tuomet elgiesi?
- Taip, tikrai turėjau ir ne kartą. Vieną kartą tai gali būti pervargimas, kitą – puoli į filosofinę būseną ir klausi savęs, ką tu iš viso darai ir kam. Kitą kartą prirašai tiek dainų, kad tiesiog išsisemi, o kartais nenori nieko rašyti ir tiek. Normali būsena. Aš savęs neprievartauju ir bandau neapsibrėžti kažkokių terminų. Aš – ne dainų „kepėja“, man reikia laiko tą dainą išgyventi, ją suvokti. Be to, dainos atsiradimo procesas nesibaigia vien tik jos parašymu. Manau, kad pas mane viskas pakankamai harmoningai su kūryba ir krizėm – jos draugauja, atranda tarpusavio balansą. Jei nebūtų krizių, nebūtų ir pakilimų, tiesa? O aš ant savęs už tas krizes tikrai nepykstu – niekad nedaužiau galvos į sieną už tai, kad negaliu kažko parašyti. Kūryba – natūralus procesas, o jei kažkas nepavyksta ar nesinori rašyti, išvykstu į kelionę, susitinku su draugais, groju Šopeną, skaitau knygą, kitaip tariant, atsipalaiduoju. Nuo muzikos vis tiek neatitrūkstu ilgam – kiekvieną savaitę koncertuoju ir aš visad labai to laukiu.
- Ar pastebėjote skirtumų koncertuojant Lietuvoje ir kitose šalyse, gal publika kitaip sutinka ar reaguoja?
- Nenorėčiau išskirti kažkurios publikos – kiekvienas tikras klausytojas man yra svarbus. Gerą koncertą sąlygoja ne miestas. Nors šiais metais turiu savo mėgstamą miestą Lietuvoje – Kauną! Ten grojau daugiausiai kartų praėjusiais ir šiais metais, ir visi koncertai buvo labai geri (šypsosi). Vyrauja nuomonė, kad sostinių klausytojai yra labiau išlepę ir panašiai, bet aš to nepastebiu. Tikiu, kad žmonės eidami į mano koncertą yra pasiilgę mano dainų ir žino, ko ateina. O tiems, kurie eina į koncertus dėl mados, išgirdę, kad Jazzu yra jėga, o paskui burba, kad nesuprato, ką aš ten grojau, tegaliu pasakyti – neikit į mano koncertus ir visiems nuo to bus tik geriau (šypsosi).
- Papasakok apie būsimą albumą.
- Šitas albumas yra labai ilgai brandintas – kai kurios dainos pradėtos rašyti net prieš keturi metus, kitos gimė tik prieš porą mėnesių, todėl klausytojas turės galimybę pakeliauti per visa mūsų pastarųjų metų emocijų skalę (šypsosi). Šiame albume bus daug gyvybės, tiesos ir gamtos. Bus ir šokiams skirtų dainų, ir gražių baladžių, taip pat šiek tiek kitokių muzikinių sprendimų nei iki šiol. Mums ir patiems įdomu, koks bus galutinis rezultatas. Manau, šiam albumui galima panaudoti mano mėgstamą Viktoro Hugo citatą: „Music expresses that which cannot be said and on which it is impossible to be silent“ (Muzika išreiškia tai, ko negalima pasakyti, bet apie ką neįmanoma tylėti – aut. pastaba). Į albumą sudėta labai labai daug mūsų sielos.
- Lietuvius jau džiugina šilti, vasariški orai. O kokia įprastai būna Tavo vasara?
- Mano vasaros būna nuostabios, nes galiu derinti ir darbą, ir poilsį. Tarkim, jei kur koncertuoju prie juros ir po to turiu pora laisvų dienu, ten ir lieku. Žinoma, norisi ilgų, kokio mėnesio tikrų atostogų, tačiau tokių dar ilgai nenusimato. Išleisim albumą su Leonu, tada išleisiu savo solinį albumą, todėl laukia dar daugiau koncertų, kelionių ir darbų. Dabar pagalvojau, ar tikrai reikia man to mėnesio atostogų – nežinau kaip ištverčiau tiek laiko be scenos! Be to, išgyvenu labai kūrybingą ir aktyvų etapą šiuo metu. Ai, pasiimčiau su savimi mini studiją ir atostogaučiau. Pasiimčiau savo muziką į kelionę (šypsosi).
Kol dainininkė su savo muzika neišvyko į kelionę, pasiklausyti spalvingų ir elegantiškų melodijų, kurias atlieka Leon Somov ir Jazzu duetas, galėsite vasariškame koncerte birželio 8 d. 20.30 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30).
